Tai ne tik dar viena proga atsiriekti taip trokštamo dėmesio, bet ir puiki galimybė įgelti tarp Darbo partijos rinkėjų ne itin mėgstamam politikui.
Bet L.Graužinienė turbūt neįvertino, kad, užsimojusi atimti asmens sargybinius iš dešiniųjų patriarcho, kitu lazdos galu gali užtvoti iškiliam kairiųjų veteranui.
Mat opozicijos atstovai iš karto pagrasino, kad jei Seime prasidėjusi diskusija dėl V.Landsbergio apsaugos įteisinimo baigsis jos panaikinimu, pro pirštus nebus žiūrima ir į privilegijas, vis dar teikiamas į pensiją išėjusiam Č.Juršėnui.
Pasirodo, parlamentarams nebuvo paslaptis, kad jokių pareigų neinantis buvęs Seimo pirmininkas vis dar nemokamai vežiojamas valdišku transportu.
Kaip buvo aiškinama, automobilį su vairuotoju jam draugiškai parūpina Seimo vicepirmininkas G.Kirkilas arba bičiuliai iš socialdemokratų frakcijos.
Dėl Č.Juršėno indėlio į šalies parlamentarizmo istoriją tikriausiai nekyla abejonių. Bet vargu ar buvęs Seimo vadovas norėtų į ją patekti kaip politikas, paslydęs dėl privilegijų.
Tiesa, paskelbus apie opozicijos grasinimus L.Graužinienė suskubo pareikšti, kad socialdemokrato kelionės – jokia privilegija. Tuos pavėžėjimus „darbietė” laiko paprasčiausiu kolegų draugiškumo gestu – jis esą to užsitarnavo.
Būtų galima su tuo sutikti, bet tada nebeaišku, kodėl L.Graužinienei taip kliūva vidaus reikalų ministro įsakymu V.Landsbergiui skirta apsauga.
Juk atmetus abiejų politikų iš skirtingų stovyklų nuopelnus, ko gero, teisinio pagrindo naudotis valdišku transportu Č.Juršėnas vis dėlto turi net mažiau, nei V.Landsbergis būti lydimas asmens sargybinio.
Švelniai tariant, keisti ir Seimo kanclerio J.Mileriaus samprotavimai. Jis pasiūlė Č.Juršėnui toliau ramia sąžine važinėti valdiškomis mašinomis, kurios, beje, nepriklauso nei J.Mileriui, nei G.Kirkilui ar kitiems prie valdžios lovio prigludusiems veikėjams.
Kas jau kas, o aukštas Seimo valdininkas taip pat turėtų žinoti, kad įstatymai nenumato Kovo 11-osios Akto signatarams jokių privilegijų naudotis tarnybiniu transportu.
Kad valstybė yra įsipareigojusi išlaikyti ir techniškai aprūpinti Signatarų klubą ir skiria šios visuomeninės organizacijos reikmėms transportą – toli gražu nėra tas pat.
Absurdiškai skamba ir L.Graužinienės aiškinimai, kad Č.Juršėno kelionės nieko papildomai nekainuoja, nes jis važinėja partijos bičiulių tarnybinėmis mašinomis.
Net sunku suvokti, kad buvusi Seimo Audito komiteto vadovė, anksčiau azartiškai medžiojusi ministerijų išlaidūnus, staiga imtų manyti, jog parlamento automobiliai gali riedėti be vairuotojo, o jų bakuose būtų ne benzinas, o oras.
Kita vertus, ar reikia stebėtis tokiais „darbietės” išvedžiojimais. Juk dauguma vadinamajai parlamentinei veiklai pinigų gaunančių Seimo narių iš savo kišenės nė lito nėra mokėję už degalus, nors važinėja ne tik pas rinkėjus, bet ir asmeniniais maršrutais.
Todėl ir sunku tikėtis, kad valdiškos kišenės nuo savos dažnai neatskiriantys politikai kibs vieni kitiems į atlapus dėl garbaus amžiaus socialdemokrato kelionių. Juk visi Seime žino, kaip lengva prie patogumų priprasti.
Be to, pradėjus rimčiau gilintis į privilegijų džiungles, žiūrėk, ir pats gali ką nors prarasti. Tokių pavojų jau buvo kilę ne kartą, bet įsiplieskiantys skandalai bendromis kairiųjų ir dešiniųjų pastangomis būdavo sėkmingai gesinami.
Regis, neįmanoma patikėti, bet net buvusį Seimo pirmininką A.Paulauską iš posto išvertęs skandalas, kai aukštas parlamento valdininkas valdišku automobiliu vežiojo šunį, politikams išėjo tik į naudą. Dabar jie ramia sąžine atsikerta, kad vežioti Č.Juršėną ar šunį – tikrai ne tas pat.
Tad nieko nuostabaus, kad seimūnų mada valdiškais automobiliais naudotis lyg savais sparčiai plinta ir kitur.
Jau tapo taisykle, kad ministrais tapę Seimo nariai tūkstančius litų iš valdiško aruodo ir toliau semia prabangių automobilių nuomai bei jų eksploatacijai, nors patys vežiojami tarnybinėmis mašinomis.
Ramūs jaučiasi ir tarnybiniais automobiliais piktnaudžiaujantys žemesnio rango valdininkai, netgi tie, kurie savo pavyzdžiu turėtų užkrėsti kitus persėsti į viešąjį transportą.
Antai Vilniaus viešojo transporto vadovai jau kurį laiką nesuka galvos tarnybiniu automobiliu važinėdami tarsi nuosavu. Savivaldybės įmonės direktorius G.Nakutis aiškina, kad nieko nepažeidžia, nes už automobilio nuomą pasibaigus darbo valandoms esą sumoka iš savo kišenės.
Direktoriui nė motais, kad valdiško automobilio nuoma iš įmonės, kuriai pats vadovauja, – juokingai menka. Per mėnesį jis sumoka tik kiek daugiau nei už mėnesinį bilietą – 180 litų.
Buvo tokia sovietinė rusiškai traukiama daina: „Viskas aplinkui kolūkio, viskas aplinkui mano.” Atrodo, kad Lietuvoje su pasimėgavimu ji niūniuojama iki šiol – netgi Seime.
