Kas jau kas, bet tris Vilniui skirtas knygas parašęs T. Venclova – vienas labiausiai vertų žmonių būti miesto, kurio vaizdus ir motyvus dažnai atkuria savo poezijoje, garbės piliečiu. Tik gal net didesnė garbė ne jam, o Vilniui, kad turi tokį pilietį.
Žinoma, ne visi taip mano. Eiti prieš srovę, būti daugelio nesuprastam ir net nekenčiamam – T. Venclovos gyvenimo kelias. Ir kartu turėti, kad ir negausų, atsidavusių gerbėjų būrį.
Atminty iškyla Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto auditorijos vaizdas, kur prieš tremtį T.Venclova skaitė tuomet Lietuvoje dar nedaug kam girdėtos semiotikos paskaitas. Jokių skelbimų, o auditorija tokia sausakimša, kad ne tik nėra vietų atsisėsti, bet net stinga oro.
Sovietinės valdžios draustas, persekiotas T.Venclova dar prieš tremtį 1977 m. gal kiek ir snobiškiems jauniems Vilniaus inteligentams buvo kultinė asmenybė. Šie dabar jau spėję gerokai senstelėti žmonės ir šiandien yra jo ištikimiausi gerbėjai.
Bet, žinoma, jie nerašinėja į internetinę erdvę anoniminių atsiliepimų, o tai, kas buvo rašoma apie T.Venclovą šiomis dienomis, verčia klausti: ar neatėjo laikas inteligentiškajai Lietuvos visuomenės daliai vis dėlto netylėti ir ginti – ne T.Venclovą, jis apsigins pats – o Lietuvą nuo tokių atsiprašant „lietuvių”?
Zoologinis antisemitizmas, koktus antilenkiškumas, beribis chamizmas – negi tokio lygio mąstymas ir pasaulėjauta plačiai išplito Lietuvoje?
Žinoma, T.Venclova, savo aukščiausios prabos vertimais supažindinęs Lietuvą su XX a. moderniosios poezijos korifėjais Nobelio premijos laureatais Th.S.Eliotu ir Saint-Johnu Perse’u, pernelyg sudėtingas ir intelektualus, kad būtų suprantamas kiekvienam kompiuterio klavišų maigytojui.
Nė nereikia, kad jie skaitytų T.Venclovą, tegul skaito bent ką, o ne vien užrašus ant troleibusų šonų. Blogiau, jog rišlaus sakinio surašyti nesugebantys chamai veržiasi į viešąją erdvę ir kuria vaizdą, kad Lietuva – beviltiškai provinciali, intelektualiai nyki, antieuropietiška, ksenofobiška ir antisemitinė.
Ne vien T.Venclovos, bet ir kiekvieno vakarietiškai mąstančio, visas tautas ir žmones gerbiančio asmens adresu prapliumpa kokčių sapalionių, kiek žydiško kraujo teka jo venomis, tarsi šiuolaikiniam pasauliui dar rūpėtų tautinio grynumo procentai. Bet koks pagarbus žodis apie lenkus iš viso sukelia isteriją ir įžeidinėjimų laviną.
Žinoma, galima atsiriboti nuo tokių žmonių ir nuomonių, jų negirdėti ir nematyti. Gal net jie labiau verti gailesčio nei pasipiktinimo kaip savotiškos tautinių, o gal ir asmeninių kompleksų aukos.
Vis dėlto tie, kurių žodis Lietuvoje dar šį tą reiškia, jei tik nėra abejingi savo šaliai ir nori ją išgydyti nuo provincialumo, neturi tylėti, kai galvą kelia primityvus nacionalizmas ir antisemitizmas.
Keista, bet ES priklausančioje Lietuvoje tokiai kiekvienam vakariečiui inteligentui savaime suprantamai nuostatai net reikia drąsos. Taip visą laiką ir elgiasi T.Venclova.
Darsyk šią savo poziciją jis pademonstravo per garbės piliečio vardo suteikimo iškilmes, priminęs, jog Vilniaus daugiatautiškumas – privalumas, o ne trūkumas, ir pasakęs, kad jam „juokinga atgyvena atrodo tautiškais save vadinančių politikų ir visuomenės veikėjų kova su lenkų kalba ir dvigubais vietovių užrašais, kurių reikalauja lenkų mažuma”.
Šie žodžiai buvo pasakyti beveik tuo pat metu, kai prezidentė D.Grybauskaitė metiniame pranešime apie santykius su lenkais tesugebėjo pareikšti, kad Lenkijoje uždarinėjamos lietuviškos mokyklos, o lietuvių kalba esą tampa valdančiosios koalicijos politinių susitarimų įkaite.
Kai net prezidentė pasiduoda pagundai pūsti seniai surūdijusią antilenkiškumo dūdą, dar geriau matyti, kaip svarbu Lietuvai turėti tokių žmonių kaip T.Venclova.
