Per furšetą po oficialių kalbų svečiai kviečiami pasistiprinti prie
ilgo stalo ir valgo stovėdami.
Furšeto rengėjai turi pasirūpinti, kad svečiams būtų ne tik skanu, bet
ir patogu valgyti. O tai ne visada pavyksta. Mat furšetas kartais
supainiojamas su švedišku stalu.
Anksčiau Lietuvoje labiau populiarus būdavo būtent švediškas stalas -
griebk kiek nori, kraukis pilną lėkštę, sėsk prie stalo ir patogiai
kirsk iki soties. Tokiuose pobūviuose vaišių būdavo gausu, stalai
lūždavo nuo įvairiausių sočių valgių.
Ėmus rengti furšetus - stovimus pobūvius, ant stalų taip pat galėdavai
aptikti net mėsos kepsnių, kuriuos iš inercijos įsidėjęs į lėkštę,
nežinodavai, ką toliau daryti.
Paprastai kepsniai valgomi su šakute ir peiliu. O įveikti kepsnį
stovint ir tik su vienu įrankiu - šakute yra neįmanoma.
Todėl pirmuosiuose furšetuose mūsų šalyje būdavo įprasta matyti, kaip
ant delno laikydami lėkštę svečiai iš visų jėgų vien šakute mėgina
atgnybti mėsos gabaliuką, kuris po didelių pastangų kartais lėkdavo ant
grindų.
Tad furšetų rengėjai, matydami svečių pastangas, ėmė labiau gilintis į
tokio pobūvio tradicijas, ir sotūs karšti patiekalai ėmė dingti, o juos
pakeitė šalti ir karšti užkandžiai.
Vis dėlto kai kuriuose furšetuose dar liko įvairių salotų - jų
prisidėję svečiai vargsta mėgindami jas suvalgyti naudodami vien šakutę.
Šitaip valgant bandymas dar ir užsigerti taip pat tampa problema. Kaip
laikyti dar ir taurę su gėrimu?
Ne kažin kiek gelbsti ir originalus išradimas - ant lėkštės krašto
tvirtinamos savotiškos žnyplės, į kurias galima įstatyti taurę su
gėrimu.
Tačiau kai viena ranka laikai pasunkėjusią lėkštę, darbuotis šakute -
dar sudėtingiau.
Tad svečiams patogiausi yra tokie furšetai, kur ant stalų - vieno
kąsnio užkandžiai, kuriuos patogu įsidėti į burną, o užkandus - ir
užgerti.
Ne paslaptis, kad ne tik furšetų rengėjai kartais prašauna pro šalį.
Svečių kultūra taip pat nusipelno kritikos. Mat baimė, kad patiekalų
niekas nepapildys, furšetus kartais paverčia savotišku stalo šturmu.
Labiausiai patyrę furšetų dalyviai, su lėkštėmis prasibrovę prie stalo,
sugeba akimirksniu įvertinti patiekalus, pasistumdę pečiais pasiekti
brangesnį delikatesą ir jo į savo lėkštę prikrauti su kaupu. Turbūt
mano, kad antrą kartą atėję prie stalo gali neberasti raudonųjų ar dar
brangesnių juodųjų ikrų.
Vis dėlto tokių išrankių ir išalkusių svečių pastebimai mažėja. Daugiau
atsiranda tokių, kuriems vaišės nėra galimybė prisivalgyti už visą
dieną, o ant valgiais nukrautų stalų jie stengiasi palikti vaišių ir
kitiems.
Neseniai teko dalyvauti puikiame furšete Švedijoje, Simrishamne
vykusioje Obuolių šventėje. Jai pasibaigus miestelio valdžia surengė
furšetą beveik tūkstančiui žmonių didžiulėje palapinėje, į kurią
bilietus galėjo nusipirkti visi šventės svečiai.
Paskelbus metą užkandžiams nekilo jokios panikos. Švedai ramiai
išsirikiavo į ilgą eilę. Ši lėtai slinko palei stalą, o žmonės ramiai
galėjo išsirinkti norimą valgį.
Iš pradžių dar nesuvokęs, kodėl švedai susispietę stoviniuoja prie vieno
stalo galo, kai prie kito yra tuščia, nuėjau ten ir vienui vienas ėmiau
rinktis valgius.
Susivokiau tik tada, kai iš kitos pusės prie manęs priartėjo švedų
eilutė.
Išvydau į mane nukreiptus priekaištingus žvilgsnius. Tuomet ir
supratau, kad neskubėdami prie stalo ir patiekalus rinkdamiesi bendroje
eilėje švedai rodo pagarbą ne tik kitiems furšeto dalyviams, bet ir sau.
Juk taip galima ramiai įsidėti į lėkštę to, ko nori, nes apeini visą
stalą. Be to, niekas tavęs iš abiejų pusių nestumdo.
Susidūręs su švedų žvilgsniais kaltai nuleidau akis. Antrą kartą jau
stojau į eilės galą. Nuo šiol neskubėsiu.
„Stilius“
