Vandenyno gilumo džiazo epų kūrėjas – tokią iškalbingą frazę į pasaulį paleido prestižinis muzikos portalas „Pitchfork“, pristatydamas jaunosios kartos alto saksofonininką ir kompozitorių Immanuelį Wilkinsą. Ir tikrai ne veltui! Šis muzikantas atneša šviežią požiūrį į džiazą ir įrodo, jog kūrybiškumo klodai toli gražu nėra išsemti.
Geriausio saksofonininko titulas
I. Wilkinsas muzikinį kelią pradėjo gimtojoje Filadelfijoje. Pirmieji susidūrimai su muzika šio jaunuolio gyvenime įvyko vietos bendruomenės bažnyčioje, kurios skliautus skrosdavo Dievop kilstelėjantis gospelas. Vėliau I. Wilkinsas tęsė muzikinius ieškojimus afroamerikiečių bendruomenės suburtame Filadelfijos „Clef“ džiazo ir scenos menų klube.
2015 m. ką tik vidurinę mokyklą baigusį I. Wilkinsą pasiglemžė niekada nemiegantis Niujorkas. Į milžiniška menininkų koncentracija pasižymintį megapolį išvykęs jaunuolis tęsė mokslus Džiulijardo mokykloje. Kasdien minant plačiąsias Didžiojo obuolio aveniu, I. Wilkinso keliai susikirto su vienu ryškiausių šių dienų trimitininku ir kompozitoriumi Ambrose Akinmusire, tapusiu jaunuolio gidu po įstabiai platų džiazo pasaulį.
Vaikiui iš Filadelfijos lemtinga pažintis buvo ne tik su A. Akinmusire, bet ir su pianistu Jasonu Moranu, pasiūliusiu alto saksofonu grojančiam I. Wilkinsui prisijungti prie jo koncertų serijos, dedikuotos legendiniam pianistui Thelonious‘ui Monkui.
Niujorkas ir ten užsimezgusios pažintys tapo karjeros tramplinu saksofoną meistriškai valdančiam jaunuoliui iš Pensilvanijos. I. Wilkinsas netrukus ėmė bendradarbiauti su Solange Knowles, Gretchen Parlato, Wyntonu Marsaliu, Geraldu Claytonu, Aaronu Parksu, Joelu Rosso ir kt. žymiausiais džiazo atstovais.
I. Wilkinso talentą ir pripažinimą puikiai iliustruoja kultinio džiazo žurnalo „DownBeat“ 2023 m. skirtas trigubas įvertinimas: jis išrinktas geriausiu metų alto saksofonininku, pelnė kylančio kompozitoriaus apdovanojimą, o jo kvartetas pripažintas metų kylančios grupės kategorijoje.
Metų džiazo albumas
Darbas talkinant kitiems muzikantams kūrybiško polėkio I. Wilkinsui neleido iki galo pajusti sielos pilnatvės. Atsigręžęs į artimiausių Niujorko bičiulių ratą jis subūrė viso pasaulio melomanus džiuginantį kvartetą. Ir kaip nedžiugins, kai įrašų studijose ir ant scenos – ryškiausios jaunosios kartos asmenybės: Vakarų Afrikos ritminiu paveldu besižavintis būgnininkas ir vieno geriausių savo kartos JAV pianisto Cyruso Chestnuto kolektyvo narys Kwekas Sumbry, postbopo entuziastas, talentingas kontrabosininkas Darylas Johnsas bei tradiciją ir modernumą meistriškai sujungiantis, su kultiniu Billiu Drummondu ar laisvojo džiazo sensacija Zoh Amba grojantis pianistas Micah Thomasas.
2020 m. I. Wilkinso vadovaujamas kvartetas išleido debiutinį albumą „Omega“. Po prestižinės „Blue Note“ kampanijos, kadais leidusios Johną Coltrane‘ą, Wayne‘ą Shorterį ir krūvas kitų džiazo mohikanų, sparnu pasirodęs albumas sukėlė tikrą audrą džiazo mylėtojų gretose.
Modernaus mainstream džiazo, su ryškiomis post-bopo įtakomis, opusas privertė smarkiau plakti ne vieną širdį. „Omega“ atskleidė I. Wilkinsą ne tik kaip puikų alto saksofonininką, bet ir kaip siuitiškai mąstantį kompozitorių, kurio muzikoje vyraujantis lyriškumas, ryškios melodijos, kruopščiai sukurtos naratyvinės linijos yra meistriškai atmiežiamos energingais avangardiniais improvizaciniais pasažais.
„New York Times“ geriausiu 2020 m. džiazo albumu išrinktas „Omega“ atvėrė I. Wilkinsui duris į džiazo elitą. Koncertai pagrindiniuose festivaliuose, muzikos kritikų liaupsės, iš muzikos įrašų parduotuvių lentynų šluojamos plokštelės. Visą tai patyrė I. Wilkinsas, tačiau ant laurais nukloto kalno neužsnūdo.
2022 m. pristatė antrąjį savo kvarteto albumą „The 7th Hand“, su kuriuo įžengė į dar brandesnį, intymesnį savo kūrybos etapą. Siuitos principu sukurptame albume kompozitorius nagrinėja žmogaus santykį su religija, egzistencijos tarp būties ir nebūties užkaborius, kuriuose galima įskaityti daugybę nuorodų į asmeninius I. Wilkinso išgyvenimus. O muzikinė albumo pusė atskleidžia dar stipresnį norą megzti ryšį su savo šaknimis − afroamerikietiškomis muzikos tradicijomis − ir kur kas akivaizdesnę slinktį link spiritual jazz estetikos.
Jaunatviškai veržlus, tačiau ypatingai brandus Immanuelio Wilkinso kvartetas į Vilnių atvyksta pademonstruoti savosios džiazo vizijos. Vizijos, kurioje atsispiriant nuo tradicijos kylama į naujas aukštumas!
Gegužės 26 d. 19 val. „Vilnius Mama Jazz“ baigiamajame koncerte LNDT Naujojoje salėje taip pat pasirodys kylantis jaunosios kartos eksperimentinės muzikos duetas „Keista bjauri žuvis“.
Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Bilietus platina kakava.lt
