Kartu su projekto koprodiuseriais austrų atlikėjais Christophu Mallingeriu (gitara, smuikas ir mandolina) ir Stephanu Kondertu (elektrinis bosas) bei drauge albumą įrašiusiais Gregory Hutchinsonu (būgnai), Z Luisu Nascimento (perkusija), gitaristu Raja Kassiu bei Niujorke reziduojančiu japonų klavišininku BigYukiu atrado savo naują skambesį bei muzikinę kryptį.
Tai ryškus stilistinis posūkis A.Moti kūryboje, sujungęs jos mėgstamą elektroninio džiazo, fanko, neosoulo muziką.
Ispanijoje jaunosios kartos menininkė yra viena populiariausių džiazo scenos muzikių, jau bendradarbiavusi su ryškiais atlikėjais Quincy Jonesu, Gilu Goldsteinu, Michaelu Mossmanu, Scottu Hamiltonu, Omara Portuondo, Miltonu Nascimento, „WDR Big Band“. Praėjusiais metais įrašė tradicinę dainą kartu su Yo-Yo Ma „El cant dels ocells“.
Aktyviai Europoje ir pasaulyje koncertuojanti atlikėja grojo ir tokiose scenose kaip „New York’s Jazz at Lincoln Center“, Tokijo džiazo festivalyje, „Jazz a Vienne“, „Blue Note Japan“, „Palau de la Musica de Barcelona“, „Auditorio Nacional de Musica de Madrid“, o šiais metais sulaukėme jos Palangos koncertų salėje.
– Kaip jautėtės būdama čia, Palangoje?
– Jaučiausi nuostabiai dėl daugelio priežasčių. Asmeniškai galėjau čia būti kartu su savo partneriu, tėvu ir sūnumi. Supratau, kad mieste yra itin gerai išvystytas turizmas šeimoms ir viskas itin šauniai paruošta keliauti su kūdikiu.
Mums buvo labai smagu, o ypač mažajam Cel, kuris turėjo daugybę dalykų, su kuriais galėjo žaisti ir piešti visur: restoranuose, viešbutyje bei lauke, atvirame ore.
Aš pirmą kartą keliavau su nauja muzikantų grupe ir kelionė buvo gana ilga. Todėl tai iš tiesų jaudinanti, įdomi patirtis.
Visuomet vykstant koncertuoti mano mėgstamiausia dalis yra pažinti vyrukus (muzikantus) kelyje.
Kitas geriausias dalykas buvo groti toje milžiniškoje scenoje ir jausti nuostabią visų atvykusių žmonių šilumą.
Mieste mes ilgai pasivaikščiojome aplinkui, valgėme puikų maistą, sutikome maloniausius žmones iš festivalio organizacijos.
Kiek vėliau, po koncerto, kai pasirašinėjau kompaktinius diskus, priėję paaugliai man sakė, jog važiavo keturias valandas, kad atvyktų. Tai buvo fantastiška, kad galėjome groti, ir esu labai dėkinga festivaliui, kad pasirinko mus.
– Jūsų naujasis albumas „Loopholes“ skamba kitaip. Žinau, jis yra įkvėptas įvairių atlikėjų bei kompozicijų, tokių kaip Jackas Johnsonas, Fatso Wallerio kūrinys „Honeysuckle Rose“, kumbijos ritmų. Ar galėtumėte pasidalyti mintimis plačiau apie tai, kokia buvo pagrindinė patirtis ar gyvenimo laikotarpis kad atsirastų šis naujas muzikinis kelias, garsas?
– Manau, kad visa tai greičiausiai ateina iš gerokai anksčiau, kai girdėjau Roy Hargrove’ą, Esperanzą Spalding ir visą savo kartos moderniosios muzikos sceną, kuri buvo mano pirmasis įkvėpimas, pagrindas sukurti ką nors truputėlį toliau nuo tradicinio džiazo.
Tuomet, žinoma, buvimas šalia puikių muzikantų, tokių kaip Christophas Mallingeris ir Stephas Konderis, kurie groja tokio pobūdžio muziką. Jie buvo ir „Loopholes“ albumo prodiuseriai.
Tai pat ilgus metus šie žmonės yra mano draugai (Christophas jau ilgą laiką yra mano gyvenimo partneris). Visa tai labai padėjo priimti galutinį sprendimą šiuo metu pradėti kurti visiškai kitokį projektą su mūsų kvintetu.
– Ką šis albumas reiškia jums kaip žmogui ir kaip menininkei?
– Jis sujungė mane su daugybe muzikantų, kuriuos aš myliu ir su kuriais neturėjau galimybės kurti iki tol.
Grupė, su kuria grojame gyvai ir įrašų studijoje, yra aukšto lygio, todėl esu laiminga galėdama įgyti visus šiuos patyrimus.
Viduje jaučiuosi labiau susijungusi su savo kartos muzika. Žinoma, man labai patiko šokti hiphopą ir fanką, o dabar aš galiu sujungti šį klausymosi džiaugsmą su džiaugsmu tai groti ir dainuoti.
– Kūrinys „Loopholes“ – vaizduotę žadinanti, vizuali, mistiška kompozicija. Ar ji taip pat ir apie šį laiką? Pasaulio situaciją per pandemiją, kai kuriuos mūsų būvio pokyčius?
– Sutinku su jumis, kad tai labai ypatinga, paslaptinga ir nuostabi kompozicija. Bet nuoširdžiai turiu pripažinti, kad ji buvo sukurta dar prieš pandemiją. Muzika ir žodžiai parašyti Christopho Mallingerio projektui pavadinimu „Octopada“.
Deja, dėl pandemijos ir dėl daugelio pokyių Chriso gyvenime jis neįvyko, bet aš įsimylėjau kūrinio skambesį ir Chrisas sutiko, kad kompozicija būtų šio kompaktinio disko dalimi.
Man labai patinka albumo gelmė, esanti jame, palyginti su ankstesniais mano įrašais. Toks skirtingas prisilietimas atveria grupei naujus muzikinius kelius.
– Kas jus gyvenime labiausiai įkvepia?
– Mane kaip žmogų, be muzkos, įkvepia kiti žmonės, besistengiantys daryti ir keisti dalykus į gera. Ypač domina sritys, susijusios su aplinkosauga, tvarumu.
Mane labai džiugina, kai pamatau, pavyzdžiui, parduotuvę su vietos produktais, pagamintais tvariai. Gaunu nuimto derliaus gėrybių tiesiog pakelėse ir jas pagaminu.
Kai matau gerus, mums visiems tarnaujančius projektus ar individus, kurie stengiasi sukurti dalykus, didesnius už save pačius, mane tai uždega ir yra mano pagrindinis tikslas. Tokios knygos kaip Christiano Felberio „Trading for good“ arba Marko Boyle’o „Moneyless Man“ man yra įkvėpimo pavyzdžiai.
Pagrindiniai interesai: ankstyvasis vaikų švietimas, tvarumas ir menai, įtraukiant gastronomiją ir sveikatingumą (kai tai siejama su tvarumu).
– Kaip apibūdintumėte savo ryškiausias muzikinio kelio įtakas?
– Neabejotinai aš buvau laiminga ankstyvame amžiuje turėdama džiazo mokytoją savo mokykloje. „Sant Andreu“ džiazo grupės įkūrėjas Joanas Chamorras mane mokė nuo 10 metų ir aš likau grupėje iki man suėjo dvidešimt.
J.Chamorro dėka aš galėjau klausytis seno Naujojo Orleano džiazo, tokių muzikanų kaip Sidney Becheto, Bobby Hacketto, Bobby Gordono, Beno Websterio, Johnny Hodgeso ir t.t. Tuomet aš pirmą kartą susidūriau su moderniąją bibopo, hardbopo ir kita muzika.
Atradau įvairius muzikantus ir tuomet, žinote, man buvo suteikta galimybė po truputį pereiti per džiazo istoriją. Žinoma, grupės, su kuriomis grojau nuo 10 metų, taip pat galėtų būti mano pagrindinės įtakos muzikiniame kelyje. Jų skambėjimas, kaip kolektyvo, leido man išgyventi geriausius mano muzikinius momentus.
– Jūs visuomet buvote apsupta puikių muzikantų, ugdančių, brandinančių artistų. Gal galite plačiau papasakoti apie savo mokytojus?
– Mano pirmasis trimito mokytojas buvo Tonis Gallartas. Jis – puikus jaunų moksleivių skatintojas, nes taip lengva pasiduoti bandant išmokti groti sudėtingais instrumentais. Visuomet buvo malonus, mūsų draugas, mus mokė išties labai gerai.
Vėliau mokiausi pas J.Chamorro ir likau „Sant Andreu“ džiazo grupėje 10 metų su visomis gyvo atlikimo ir repeticijų patirtimis.
Vėliau vienerius ar dvejus metus mane mokė Davidas Pastoras. Manau, jo dėka įgijau puikią techniką.
Ir mano paskutinis mokytojas Matthew Simonsas, taip pat mokęs mane pusantrų metų, orientavosi į pagrindines grojimo technikas. Į tai aš buvau labiausiai susitelkusi šiais, paskutiniais, metais. Su technika atradau ištisą galimybių pasaulį.
Savo mokytojais gyvuose koncertuose taip pat laikau Josepą Traverį, Esteve’ą Pi ir Ignasių Terrazą. Jie yra ir mano mokytojai ar referentai gyvenime, nes šalia praleidau didžiąją dalį savo laiko. Šie žmonės man kaip vyresnieji broliai.
– Ankstesniuose albumuose, kaip ir naujausiame, yra dainų, kurias atliekate skirtingomis kalbomis, tokiomis kaip ispanų, katalonų, portugalų, anglų. Kaip tai keičia jūsų dainavimo būdą?
– Kiekviena kalba, kaip jie tai vadina, turi skirtingą „svingą“ ir taip pat skirtingą melodiją. Taigi kai kurios dainos tiesiog neskamba dainuojamos tam tikra kalba, nors kitoms dainoms ji gali tikti gerai.
Daugumai dainininkų labiau rūpi žinutė. Man taip pat tai svarbu, ją išreiškiu žodžiais, tačiau aš labai daug reikšmės teikiu garsui. Kartais net didesnę nei priskirdama dainai prasminę reikšmę.
Ir čia kalba turi labai svarbų vaidmenį. Kaip, pavyzdžiui, dainai „Calima“ iš mano naujausio albumo.
Kai išmokau jos melodiją, galėjau girdėti, kad vokiečių kalba jai buvo tinkamiausia, net jeigu aš niekada iki tol nedainavau šia kalba, išskyrus „Mack the Knife“. (Šypsosi.) (Turima omenyje originali Kurto Weillo „Mack the Knife“ daina, sukurta vokiečių kalba, „Die Moritat von Mackie Messer“. – Red.)
– Daug keliaujate, ar turite vietų, kuriose labiausiai mėgstate koncertuoti, pasirodyti?
– Taip, mėgstamiausia vieta groti yra „Teatre Grec“ Barselonoje, mano gimtajame mieste. Tai išskirtinė vieta ir net jeigu aš jaudinuosi, kai groju ten, patyrimas visuomet būna geras.
Ypač nepaprastas tuo, kad susijęs su gamta. Vasaros koncertai po atviru dangumi labai įsimintini, tačiau kartais, kaip, pavyzdžiui, Palangoje, taip pat patyriau šį jausmą. Kai viskas klostosi sklandžiai ir jaučiu, kad mes visi mėgaujamės.
– Ar yra kas nors, ko norėtumėte palinkėti festivaliui ir muzikantams šia puikia proga?
– Dar kartą dėkoju, kad pasitikėjo manimi. Linkiu viso ko geriausio festivaliui ir žmonėms, kurie jį rengia.
Būti šio renginio dalimi man buvo malonumas, todėl linkiu ir toliau tęsti tokius gražius projektus. Ir, žinoma, tikiuosi, kad galėsiu vėl atvykti į Palangą!
