„Jones Jones“ koncertuoja nedažnai, todėl kiekvieną jų pasirodymą galima laikyti išskirtine galimybe.
Prieš koncertą kalbėjomės su V.Tarasovu, kuris paskutiniu lėktuvu vasario 23 d. spėjo grįžti iš Kijevo (ten 26 d. planavo koncertą). Menininkas aktyviai dalyvauja plataus diapazono kūrybiniame gyvenime (komponuoja teatrui ir kinui, kuria vizualiojo meno bei tarpžanrinius projektus, rengia performansus, instaliacijas), bendradarbiauja su įvairių meno šakų kūrėjais (literatais, dailininkais, choreografais). Kartu su Viačeslavu Ganelinu ir Vladimiru Čekasinu 2017 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už Lietuvos džiazo mokyklos sukūrimą.
Šį sąrašą galima plėsti, tačiau pats menininkas prisistato trumpai ir aiškiai, o jo žodžius lydi juokas: „Būgnininkas aš. Ir viskas aišku.“
Šiame pokalbyje menininkas pasakoja apie unikalumą, individualumą ir džiaugsmą kurti.
– Kovo 31 d. prasidėjęs trio „Jones Jones“ Europos turnė jau pasieks ir Lietuvą. Grojate didžiausiose pasaulio scenose, tačiau vis grįžtate koncertuoti į Vilnių.
– Aš juk Lietuvos pilietis, čia mano namai – Vilnius. Vilnius yra mano darbas ir mano gyvenimas, kaip galiu čia negrot?
Važinėju po pasaulį su skirtingais projektais, su skirtingais muzikantais, bet visada grįžtu namo. Esu be galo laimingas, kad su trio „Jones Jones“ galime pasirodyti ir Vilniuje.
– Kaip kilo šio trio pavadinimas?
– Visiems kelia klausimą šis pavadinimas ir nė vienas iš mūsų neturi atsakymo, kodėl jis toks. „Jones Jones“ ir „Jones Jones“, viskas. (Juokiasi.)
– O kaip susibūrė šis trio?
– Mes pažįstami jau 40 metų ar daugiau. Su M.Dresseriu susipažinome dar 1983 m. Romoje, Italijoje. Po metų Rygoje susipažinau ir su L.Ochsu. Vėliau tiek su Marku, tiek su Larry grodavome skirtingose grupėse, o jau 2006 m. subūrėm šį trio.
Jie yra vieni iškiliausių amerikiečių muzikantų. Puikiai vienas kitą jaučiame, žinome, kur ir kaip kartu eiti muzikiniu keliu jau nuo pirmo garso. Galime susirinkti scenoje ir iškart pradėti groti.
Mes turime jau daug įrašų, daug plokštelių („We All Feel The Same Way“, „A Jones In Time Saves Nine“). Kiek jau metų grojame, kiekvienas kartas yra malonumas. Mums patiems groti kartu yra labai įdomu.
– Grojate tiek džiazą, tiek šiuolaikinę muziką. Koncerto programoje nėra jokių autorių, tik atlikėjai ir improvizacijos.
– Kiekvienas džiazmenas yra kompozitorius. Tik jisai kuria momentiškai ir to nebebus galima pakartoti. Tai ir yra malonumas, kad čia ir dabar.
Aš visada savo draugams dailininkams sakau, kad jeigu „neina“ paveikslas, galima padaryti pertrauką. Nueiti išgert kavos ir grįžti prie darbo vėliau.
Muzikoje kitaip – mes juk negalime pasakyti: „Atleiskit, mums šiandien kažkaip neina, ateikit rytoj.“ Muzika yra muzika – čia ir dabar. Ateini į sceną, ir viskas.
Tokia muzika ir improvizacinis atlikimas yra always fresh. Įdomu, kad mes galime prieš pasirodymą apsitarti, bet kai ateinam į sceną – bus visiškai kitaip. Visiškai.
Klausytojui visada atradimas girdėti čia ir dabar kuriamą muzikinę istoriją. Ta istorija muzikoje yra toks dalykas: arba ji yra, arba ne. Ačiū Dievui, muzikuojant mūsų trio – yra.
– Kas yra ta muzikinė istorija?
– Turi eiti vidinė istorija ir iš vidaus klausytojui turi būti įdomu. Tai kaip gobelenas iš garso. Tie gobelenai eina, tęsiasi, krinta ant žiūrovų. Jie klauso, mato tą liniją, formą ir gale koncerto turi bendrą gobeleną, sudarytą iš garsų. Muzika yra meditacija. Ji yra kiekvieno muzikanto malda. Pagal tai klausytojas gali identifikuoti atlikėją.
– Kalbate apie atlikėjo unikalumą?
– Tai labai svarbus dalykas ir didelė šiuolaikinio džiazo bėda. Sunku ką nors identifikuoti, nes visi kopijuoja. Menininkas turi būti atpažintas, jis turi būti identifikuotas.
Gyvenime svarbiausia palikti savo pėdsaką. Jeigu to sieki, turi save identifikuoti. Kiekvienas muzikantas turi surasti save, nes jeigu nori groti kaip kas nors kitas – galas. Muzikantui pasakyti „aš irgi taip noriu“ yra pabaiga. Todėl labai svarbu išreikšti save.
Gyvenimas yra toks dalykas, kad reikia gyventi šiandien, aišku, prisimint, kas buvo prieš tave ir vos vos žiūrėti į priekį. Taip galima išvengti kopijavimo.
– Galbūt tas kopijavimas ateina savaime, jau iš pasąmonės ir jo neįmanoma išvengti?
– Šiandien kokie 95 procentų džiazmenų kopijuoja. Kalbant tiesiai šviesiai – jie savo veido neturi. Jie negalvoja, kad ten jau net ne jie groja. Kaip mes sakydavom su Valentinu Antanavičiumi – geriau turėti mažą originalą nei didelę kopiją. Kopija yra kopija.
Kalbant apie autentiškumą, žodis kaip yra svarbiausias. Aš turiu groti kaip Tarasovas, o ne kaip kas nors kitas. Taip pat ir Markas su Larry. Jie turi savo veidą, turi savo stilių, turi ką pasakyti.
– Ką pasakysite balandžio 12 d. koncerte?
– Bus nestandartinis koncertas. Geriausias menas, mano manymu, yra muzika. Kadangi muzika atsirado ne todėl, kad groja orkestras ar mes. Muzika randasi klausytojų galvose. Ir tai fantastika.
Mūsų trio nieko nekopijuoja. Man malonumas groti su Larry ir Marku, nes jie originaliai mąsto. Galima pagal garsą pasakyti, kad čia groja Larry, o čia Markas.
– Meilė gyvenimui atsiranda tada, kai tu supranti, kad tu esi tu. Tada žmogus supranta, koks jisai laimingas.
Svarbu surasti save. Surandi – ir viskas gerai. Tada nieko niekam nesi skolingas. Aš niekam nieko neskolingas. Tada ir džiaugsmas, ir meilė yra.
