„Labai tikiuosi, kad šįkart pandemija nieko nebesugriaus – jau kartą šį koncertą teko atidėti“, – kalbėjo dabar Italijoje esantis D.Geringas. Filharmonijos scenoje jis gros su perkusininku Arkadijumi Gotesmanu, Modesto Barkausko diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, trio „Kaskados“.
Bus atliekamos „Sulamitos giesmės“ violončelei ir orkestrui, Koncertas fortepijoniniam trio ir orkestrui, fragmentai iš baleto „Dezdemona“.
Koncertą ves muzikologas Viktoras Gerulaitis. Filharmonijos fojė šia proga papuoš fotografijų paroda, kuriose užfiksuotos A.Šenderovo gyvenimo akimirkos.
– Maestro, koks ryšys jus siejo su daugiau nei prieš porą metų mus palikusiu A.Šenderovu?
– Mes gražiai draugavome kone visą gyvenimą. Jis labai norėjo, kad 75-mečio, kurio nebesulaukė, proga numatytas autorinis koncertas įvyktų.
Man labai svarbu, kad dėl pandemijos pernai nukeltas, šis koncertas vis dėlto įvyks.
– Kuo jums svarbi A.Šenderovo muzika? Beje, kada judu susidraugavote?
– Susitikome namuose – pas mano pirmą violončelės mokytoją, Anatolijaus tėvą Michailą Šenderovą. Jis mane mokė nuo šešerių iki vienuolikos metų. Kartais eidavau pagroti į mokytojo namus.
Anatolijus taip pat bandė griežti įvairiais instrumentais – smuiku, violončele, tačiau patingėdavo. Tėvas jam rodydavo į mane: „Matai, Dovydas daug dirba, užtat šitaip jam ir sekasi.“
Anatolijus pasakojo, kad po tokio pasakymo supyko ir metė violončelę. Taigi aš kaip ir esu kaltas, kad jis netapo muzikantu. (Šypsosi.) Gal ir gerai: metęs violončelę, jis mokėsi skambinti fortepijonu, muzikos teorijos, kompozicijos ir tapo kompozitoriumi.
Anatolijaus muzika man svarbi ne dėl to, kad mudu pažįstami nuo mažens. Tikrai ne. Ji man svarbi, nes A.Šenderovas – vienas geriausių Lietuvos kompozitorių, pripažintas ir vertintas užsienyje.
2002 metais Berlyne už man dedikuotą kūrinį „Concerto in Do“ jam paskirta prestižinė Europos kompozitoriaus premija. Šį prizą skiria žiuri kartu su publika, jis parodo, jog kompozitorius tikrai pripažįstamas ir išties vertinamas.
Jo muzika – labai išraiškinga, ekspresyvi, daug pasakanti, prasminga. Dėl to aš labai mėgstu groti jo kūrinius.
– Mokytojo namuose prasidėjusi draugystė, kai Anatolijus savo fotoaparatu padarė pirmą jūsų nuotrauką, niekada ir nebuvo nutrūkusi?
– Nebuvo. Prieš mūsų emigraciją (D.Geringas 1975-aisiais išvyko į Vokietiją ir ten pradėjo pasaulinę karjerą. – Red.) abu jau buvome vedę, turėjome vaikų, tad draugavome šeimomis. Griuvus Sovietų Sąjungai, matėmės dažniau, bet ryšį palaikėme ir iki tol.
– Kuris iš A.Šenderovo jums dedikuotų kūrinių yra svarbiausias, brangiausias?
– Sunku kurį nors išskirti. Labai svarbus ir „Concerto in Do“, ir „Davidʼs Song“ („Dovydo giesmė“) dažnai grojau. „Paratum Cor Meum“ – rečiau, nors irgi įspūdingas kūrinys. Man artimiausias tikriausiai „Cantus 2“ – su tuo kūriniu išvažinėjau visą pasaulį.
Groti bet kurį A.Šenderovo darbą yra atsakingas uždavinys – jo muzika tokia, kurios lengvai neatliksi, tam reikia ruoštis. Nes tai yra muzika, kuria galima daug pasakyti.
– Net ir jūs esate patyręs legendinį kompozitoriaus priekabumą, reiklumą, kai jis pats ilgiausiai sėdėdavo repeticijose ir reikalaudavo viską atlikti taip, kaip sumanęs?
– Jis visuomet norėdavo publikai pateikti tokį kūrinį, kokį pats įsivaizdavo, – siekdavo, kad atlikimas nuo to nenutoltų. Dėl to ir sėdėdavo repeticijose, ilgiausiai viską zulindavo. Užtat tie muzikantai, su kuriais jis dirbo, šiandien tikrai puikiai atlieka jo muziką, nes jie tiesiog giliau ją supranta.
Būtų labai gerai, jei šiandien turėtume galimybę gyvai padirbėti su Johannu Sebastianu Bachu ir Ludwigu van Beethovenu – manau, ne vienas jų kūrybą atliktume kitaip, kaip autoriai ją rašė.
Ne sykį su kolegomis esame juokavę, kad L.van Beethovenas, jei kartais išgirstų savo muziką, karste apsiverstų.
Anatolijus tikrai siekė viską kontroliuoti, bet mes su juo dažnai ginčydavomės dėl atlikimo, formos, siūlydavau atsisakyti kai kurių fragmentų ir panašiai. Jis visuomet išklausydavo, jei reikėdavo – paredaguodavo, bet ne taip, kaip buvo solisto ar ansamblio prašomas, o savaip.
Pamenu, fortepijoninis trio „FortVio“ pageidavo, kad jis pakeistų „Trio Grosso“ pabaigą – norėjo daugiau forte, daugiau optimizmo. Jam mintys patiko, jas išklausė, bet kūrinio galą vis tiek perdarė pagal savo logiką ir komponavimo principus.
– Šįsyk į Vilnių atskrendate tik dėl šio koncerto?
– Lankiausi Lietuvoje ir rugsėjį, ir spalį. Atvyksiu ir lapkritį. Mes – skiepyti, atsargūs, atsakingi. Svarbiausia, kad koncertas įvyks ir mes publikai pagrosime taip, kaip Anatolijus norėjo.
