Brėmeno garsiakalbių orkestrą sudaro net 34 akusmatiniai garsiakalbiai ir juos valdantys garso režisieriai, o Lietuvos ansamblių tinklas yra vienas geriausių Lietuvos šiuolaikinės muzikos instrumentalistų ansamblių, vadovaujamas kompozitoriaus ir dirigento Vykinto Baltako. Tiek garsiakalbiai, tiek muzikantai koncerto eigoje buvo išdėstyti skirtingose vietose erdvėje. Kaip šiems kolektyvams pavyko susivienyti koncertui?
Vakaras prasidėjo V.Baltako kūriniu „Cladi III“ (2021 m., pasaulinė premjera). Kompozicija buvo dedikuota V.Baltako dėstytojui, neseniai išėjusiam anapilin Broniui Kutavičiui.
Ir galbūt dėl šios žinios, pasakytos prieš kūrinio atlikimą, ar dėl kitų priežasčių „Cladi III“ skambėjo labai kutavičiškai. Švelnios šurmulio formos muzikinės tekstūros mainėsi ir pynėsi tarpusavyje. Instrumentai pasirodymo metu buvo įgarsinti ir tuo pačiu įrašomi į garso sistemą, kuri jų atgarsius keitė, modeliavo ir atspindėjo atgal klausytojams, naudodama, atrodė, granulinės sintezės pagrindus, t.y. garsai buvo sutrumpinami ar prailginami, pasikeisdavo jų tembras, aukštis ir pan. Visa tai piešė kompleksišką garsinį lauką, kuriame buvo įdomu pabūti.
Koncertą tęsė Thomaso Hummelio „Also schweige ich (2017)“. Kūrinyje kiekvienas iš 34 garsiakalbių tapo muzikantu, prie garsiakalbių net buvo padėtos partitūros, kurias šie „grojo“.
Kūrinyje buvo naudojama daug įdomių instrumentų grojimo technikų, tiesa, daug iš jų buvo ir įrašytos, tad jas atliko garsiakalbiai. Tačiau iš pastarųjų tikėjausi kai ko daugiau, visgi su specialiomis T.Hummelio semplų bibliotekomis iš garsiakalbių vienu metu gali skambėti apie 200 instrumentų. To ir pasigedau.
Iš garsiakalbių sklido gan įdomūs garsai, tačiau neatrodė, kad jie buvo būtini kūriniui. Susidarė įspūdis, kad būtų apsieita su keliais papildomais muzikantais, nes nei garsinės, nei tembrinės paletės 34 garsiakalbiai nepapildė.
Ši kompozicija vakaro kontekste pasirodė įdomesnė konceptualiai, analizuojant, kaip ji buvo suformuota, nei iš garsinės klausytojo perspektyvos.
Po pertraukos skambėjo Riccardo Castagnola „BLO LEN“ (2021 m., pasaulinė premjera). Nuo pat pradžių kūrinys sukėlė man erdvės įspūdį. Atrodė, kad ŠMC salė prasiplėtė arba kad visi klausytojai akimirksniu atsidūrė erdviame lauke.
Man šis kūrinys priminė Mike‘o Tonkino ir Annos Liu skulptūrą „Singin Ringing Tree“, tai yra iš metalinių vamzdžių sudėta kompozicija, kuri nuo vėjo stiprumo ir krypties keičia garsą. „BLO LEN“ taip pat atrodė lyg vėjo skulptūra.
Šiame kūrinyje garsiakalbiai buvo puikiai išnaudoti, nuo pat kūrinio pradžios nebuvo įmanoma suprasti, iš kurios pusės atsklinda garsai, nes, tarkime, trimitas gali groti dešinėje pusėje, tačiau jį įgarsinus, jis gali skambės pro garsiakalbį, kuris yra už jūsų. Arba perkusija gali skambėti iš kairės, tačiau kol tam tikro garso skambesys gęsta, jis gali apeiti visą salę kelis kartus, žinoma, garsiakalbių pagalba. Tai gerąją prasme supainiojo klausytojus ir suteikė kūriniui nenuspėjamumo, užtvirtino pradžioje juntamą erdvės pojūtį.
Koncertą pabaigė Cristopho Ogiermanno kūrinys „MULTIeTUDE 2b“ (2021, pasaulinė premjera). Ir kaip pradėti kalbą apie šį nutikimą?
Kaip pavadinti šį kūrinį? Avangardu? Chaosu? Spektakliu? Išsilaisvinimu? Išprotėjimu?
C.Ogiermanno kūrinys buvo savotiškas performansas, kur iki pasirodymo pradžios neaišku, kas, kaip ir kur nutiks. Publika gali būti kūrinio dalyviai, jie laisvai gali vaikščioti po patalpą ir šnekėti į mikrofonus apie tai, kas jiems rūpi.
Muzikantai atsiskiria nuo savo rolių, būgnininkas gali tapti palapinės statytoju arba smuikininkas sienos valytoju. Kūrinio tikslas yra pasiekti savotišką sumaištį žiūrovo sąmonėje, galų gale, mes neturėtume suprasti, kas ir dėl ko vyksta.
Tačiau esant tokiai kūrinio koncepcijai, kyla ir daug klausimų. Visų pirma, ar pavyko pasiekti išsilaisvinimą ir išprotėjimą gerąją prasme? Ar jį įmanomas pasiekti tiek atlikėjams, tiek publikai? Kokios turi būti sąlygos, kad publika visiškai įsijaustų į pasirodymą?
Nes, tarkime, aš nebuvau pakankamai drąsus, kad įsijungčiau į pasirodymą ir tuo pačiu nejaučiau, kad mano dalyvavimas pridėtų kūriniui daug prasmės. Tiesa, meluočiau, jeigu pasakyčiau, kad manyje nekirbėjo noras atsistoti ir padaryti ką nors neprognozuojamo.
Ar sąlygos šiems tikslams pasiekti buvo tinkamos? Tarkime, gal reikėtų labiau paskatinti žmones atsistoti iš savo vietų, taip iš karto juos įmetant į kitą situaciją? Šie ir daugybė kitų klausimų kyla mąstant apie šį kūrinį, bet tai buvo jo premjera, tad gana suprantama, kad jie galbūt dar nėra ir kurį laiką nebus atsakyti. Visgi kaip visuotinio išsilaisvinimo ir gerojo išprotėjimo bandymas šis pasirodymas buvo tikrai paveikus.
Tiek Lietuvos ansamblių tinklui, tiek Brėmeno garsiakalbių orkestrui belieka padėkoti ir paploti. Šis koncertas nebuvo mažas projektas, jame dalyvavo daugybė žmonių, muzikantų, taip pat – garsiakalbiai, ir tai apjungti nebuvo lengva užduotis, tačiau koncerto autoriams tai pavyko.
Toliau festivalyje „Gaida“ – šį vakarą, spalio 30 d., 19 val. Šv.Kotrynos bažnyčioje Naujų idėjų kamerinio orkestro NIKO koncertas „G. A. G. A.“, skirtas orkestro veiklos 15-os metų sukakčiai. Dirigentas ir orkestro meno vadovas Gediminas Gelgotas.
