Vadovaudama Muzikiniam teatrui ji parengė choreografinių miniatiūrų vakarą „Akimirkos“, baletą vaikams „Daktaras Aiskauda“ ir kitus spektaklius, o 1994 m. gruodžio 31 d. publika išvydo Giuseppe Verdi operą „Traviata“ su italų dirigentu Dante Anzolini. Choreografiją ir režisūrą operai kūrė L. Dautartaitė.
Čia esama sąsąjų su 1934 m., kai Klaipėdoje muzikos bei teatro entuziastų dėka įvyko pirmoji G. Verdi „Traviatos“ premjera. Šią operą režisavo L. Dautartaitės tėvas – Valstybės teatro Kaune operos solistas Stasys Dautartas.
Papasakokite apie darbo Muzikiniame teatre pradžią: kas tapo akstinu atvykti dirbti į Klaipėdą?
1991 m. paskutinę atostogų dieną su jaunystės drauge Danguole Budzinauskiene automobiliu pro Žvejų rūmus važiavome link miesto centro. „Čia labai gera koncertų salė“, – paaiškino draugė. Pavažiavus link senamiesčio draugė linktelėjo rodydama: „čia mūsų Muzikinis teatras.“ Juokais paklausiau, gal jiems reikia baletmeisterio, o draugė užtikrino, kad reikia, ir liepė užsukti pas Muzikinio teatro vadovą pasikalbėti. Puoliau aiškinti, kad pajuokavau, tačiau draugė patikino nejuokavusi ir pasuko į Muzikinio teatro kiemą.
Tuometinį Muzikinio teatro vadovą Algį Lukoševičių pažinojau nuo vaikystės, t. y. nuo mokslų dabartinėje Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Maestro mane sutiko maloniai: prisiminėme senus gerus laikus, aptarėme mano galimybes Klaipėdoje ir sutarėme, kad po savaitės atvyksiu dirbti.
Kokia tuo metu buvo Muzikinio teatro trupė, šokio spektakliai?
Aplinkybės tapo akstinu išbandyti jėgas Klaipėdoje. Lygiai po savaitės nuo savo viešnagės pajūryje, pakilau į baleto klasę, įsikūrusią Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ketvirtame aukšte. Pirmą dieną tik stebėjau baleto artistų trenažą, vadinamąją pamoką. Tuo metu čia šoko septynios baleto artistės: trys iš jų su gera rusų baleto mokykla, keturios gerą išsilavinimą turinčios lietuvaitės (arba kaip mes vadindavome – „čiurlioniukės“, baigusios M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Baleto skyrių), o aštunta – nelabai vykusi, tačiau gerai sudėta, graži. Bet ką man su ja veikti? – pagalvojau. Aštuoni baleto artistai: trys su gerais rusų baleto mokyklos pagrindais, likę – irgi neblogi. Gavosi trys geros solistų poros. Jau galima dirbti – nutariau.
Kokie žymiausi ano meto primarijai ir primabalerinos? O gal teko stebėti, kaip gimsta naujos baleto žvaigždės?
Mane žavėjo, kad visi baleto šokėjai buvo beveik vienmečiai, jauni ir gražūs. Tačiau konfliktų tarp jų pasitaikydavo. Teatro repertuarą puošė vienas vienintelis baleto spektaklis N. Vasiljevo „Paryžiaus žvaigždė“ (E. Piaf dainų motyvais, baletm. A. Lisovskaja). Jame buvo užimti keturi baleto artistai. Pagrindinį vaidmenį pakaitomis atlikdavo tuometinės trupės žvaigždės Aislu Panina ir Galina Sanina. Abi techniškos, gražios, jaunos, tikros profesionalės. Bet jos nesutarė tarpusavyje... Juokaudavau, jei jos gautų visai nebylų vaidmenį, nesutartų, kuri gražiau tyli. O kaip visi kiti? O visi kiti tiesiog ateidavo, „atidirbdavo“ pamoką ir išeidavo.
Reikėjo kuo greičiau visus apkrauti darbu. Kadangi visai neturėjau kordebaleto, beliko statyti vienaveiksmius baletus. Pradėjau nuo W. A. Mozart „Mažosios nakties serenados“. Tačiau vis tiek žmonių nepakako, tad kreipiausi į LMTA Klaipėdos fakultetų Choreografijos katedrą. Nustebau, kaip geranoriškai jie sutiko man padėti. Kelios merginos netrukus papildė baleto trupę. Su kai kuriomis dirbau po repeticijų. Ir vėl įsteigiau baleto studiją. Muzikinio teatro pastatymuose užimdavau ir vaikus. Svarbiausia, darbas vyko pilnu tempu. Abi mano „žvaigždės“ buvo užimtos. Gimė trečia „žvaigždė“ – Tatjana Zacharova: mažutė, trapi, lengvutė, puiki Voronežo choreografijos mokyklos auklėtinė šoko su tą pačią mokyklą baigusiu Aleksandru Primenka, nepaprastai subtiliu, taktišku, jautrios sielos jaunuoliu.
Jūsų pirmi pastatymai?
Pastatėme M. Musorgskio „Parodos paveikslėliai“: kadangi darbo buvo labai daug, o laiko visai mažai, nutariau statyti tik kai kurias scenas. „Ragana“, kurioje kaip puiki aktorė pasirodė A. Panina. Tokią baleriną svajoja turėti kiekvienas statytojas. Ką jai parodai, ko paprašai – jokių problemų. Viskas jai patogu, su viskuo sutinka. „Viščiukai“ su gražuole Marina Fokina (Višta) ir mano trimečiais-keturmečiais studijos vaikučiais bei Valdu Marcinkumi (Katinu). „Bydlo“: pilka mase slenka vergai, vos vilkdami kojas, ant jų viršaus drybso baltas Ponas. Čia nustebino Vladimiras Nosovas. Puikus aktorius. Nieko nevaidindamas pritrenkė šalta ciniška išraiška. Ir norėdamas taip nesuvaidinsi. „Katakombos“ su Šviesa Juodyte ir Valdu Marcinkumi. P. Duca „Burtininko mokinys“: vėl V. Nosovas (Burtininkas) ir A. Primenko (Mokinys). Ir visos merginos kartu su papildymu iš fakultetų. Smagu buvo šioje scenoje matyti tokią masę baleto artistų.
Muzikinio teatro repertuare tuo metu buvo dvi operos – Gaetano Donizetti „Rita“, „Varpelis“ (vienaveiksmės operos) ir Gioachino Rossini „Italė Alžyre“. Be jau mano minėtos „Paryžiaus žvaigždė“. Kaip tik tuo metu buvo statoma trečia opera – Piotro Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“ (A. J. Lukoševičius, N. Savinovas, A. Kanunikovas), kurios trečiame veiksme šoko ir Baleto trupės artistai.
Atėjome į sceną repetuoti polonezą, o ten jau laukė choras. Nebuvau pasiėmusi darbinių batelių, tad nusiaviau batus ir užlipau į sceną basa. Choro artistai nusistebėjo, kodėl aš taip darau, o aš jiems priminiau apie nerašytas scenos taisykles: negalima eiti į sceną su paltu ir batais, su kuriais vaikščioji gatvėje. Choristams patiko mano paaiškinimas (juokiasi).
Kaip gimė baletas „Daktaras Aiskauda“?
Pradėjome statyti naują spektaklį, I. Morozovo baletą vaikams „Daktaras Aiskauda“. Kokia Afrika be žirafos? Kas pas mus aukščiausia moteris teatre? Sutiko ja būti Jūratė Markaitytė. O kaip varliukai be mamos Varlės? Pranciška Kurmanskienė. Scenografė ir kostiumų dailininkė Giedrė Riškutė. Viskas lengva, skoninga, spalvinga, gražu. Baleto trupė dirba susikaupusi. Po poros mėnesių ir mūsų teatro pilnutėlėje salėje skambėjo linksmas mažųjų žiūrovų klegesys. Pagaliau, pagaliau! Ir daugiau nė vienas spektaklis nevyko tuščioje salėje.
„Jūrate, išduokite šio stebuklo paslaptį“, – prašiau savo administratorės J. Markaitytės. Paslaptis: Jūratė pasiėmė seserį Violetą, į rankine susidėjo visus bilietus, ir abi patraukė į gamyklas, įmones, biurus, pasakojo žmonėms apie teatrą, siūlė bilietus ir čia pat juos sėkmingai pardavinėjo. Bravo, Jūrate!
Vieną dieną į teatrą kreipėsi buvęs Kauno valstybinio muzikinio teatro vyr. dirigentas ir meno vadovas Stasys Domarkas. Susitikome, aptarėme sąlygas ir po 3 savaičių teatras jau turėjo dar vieną dirigentą.
Kai atvažiavau į Klaipėdą dirbti, teatro vadovas A. Lukoševičius užsakė man kambarį Klaipėdos viešbutyje. Kai pati tapau teatro vadove, man pagailo teatro pinigų ir aš perėjau gyventi į teatrą, grimo kambarį 4 aukšte. Tame pačiame aukšte, tuščiame choro vyrų grimo kambaryje kukliai įsikūrė ir valtornistas Žygimantas Čmeliauskas, kuris teatro fojė rengdavo gražius kamerinės muzikos vakarus. Mūsų naujasis dirigentas S. Domarkas glaudėsi dirigentų kambarėlyje. Kasdien myniau Savivaldybės slenkstį, prašydama pagerinti gyvenimo sąlygas teatro darbuotojams... Su S. Domarko atvykimu teatras sukruto: už pulto stovėjo meistras ir kolektyvas tai pajuto.
1993 metus Klaipėda pasitiko su mūsų naujametine dovana – Johanno Strausso muzikiniu vakaru su ištraukomis iš garsiausių operų ir operečių. Maestro S. Domarkas dirbdamas Kauno muzikiniame teatre tokių koncertų turėjo daug, tad ilgametė patirtis iš karto pasijuto: konkreti koncepcija, aiškios užduotys, bendras susikaupimas. Darbas virė, visi buvo užimti: solistai, choras, baletas, orkestras, net aprengėjos, scenos darbininkai. Visus apėmė bendras jaudulys. O teatrui tai būtina. Žmonės pajuto savo vertę. Aš to tikėjausi ir laukiau. Ačiū, Maestro. Ačiū visam kolektyvui. Jūs visi buvote nuostabūs! Šis naujametinis vakaras suteikė daug džiaugsmo žiūrovams ir atlikėjams. Pagaliau po ilgo laiko teatras vėl susilaukė visuotinio pripažinimo po Klaipėdos dangumi. Savivaldybę išskyrė penkis butus teatro „benamiams“.
Buvo galima atsikvėpti?
Žinoma, ne. S. Domarkas jau numatė naują spektaklį – Franzo Leháro operetę „Grafas Liuksemburgas“. Tai labai prabangus spektaklis. Buvo aišku, kad jam reikės labai daug pinigų. O kas turi daug pinigu? Teko rasti rėmėjus.
Ir vėl – darbas, darbas, darbas ir „Grafo Liuksemburgo“ premjera! Režisierius statytojas ir vyr. dirigentas Stasys Domarkas, choreografė – aš, scenografija ir kostiumai – dailininkės Viktorijos Gatavynaitės. Ovacijos, komplimentai, sėkmė. Klaipėdos žiūrovai – fantastiški! Negaili aplodismentų, audringai priima spektaklius.
Kita premjera – I. Kalmano operetė „Bajaderė“. Statytojai – tie patys: S. Domarkas, V. Gatavynaitė ir aš. Puikūs atlikėjai: Jadvyga Grikšienė, Valerija Balsyte, Mindaugas Gylys.
Premjera. Pertraukos metu pakviečiau svečius į savo kabinetą. Kažkas paklausė, o koks bus kitas spektaklis? Atsakiau, kad Giuseppe Verdi opera „Traviata“, ir pridūriau: „Ponai, pagalvokite, kas norėsite prisidėti prie šios operos pastatymo. Kol kas tokio noro niekas nepareiškė. Pertraukai baigiantis vieno Klaipėdoje veikusio banko savininkas pareiškė, kad sutinka finansuoti „Traviatą“, su sąlyga, kad jis bus vienintelis šio spektaklio rėmėjas.
Vėliau susitikome su bankininku aptarti spektaklio finansų. Pasirodo, būsimasis verslininkas dar studijuodamas Leningrade nuolat lankėsi klasikinės muzikos koncertuose ir teatruose. Mane nustebino jo išprusimas klasikinės muzikos ir teatro srityse. Mūsų susitikimas man paliko netikėtai malonų įspūdį. Susitarėme, kad mes pirksime medžiagas, o bankas apmokės sąskaitas.
Kas dainuos Violetą? Gražina Miliauskaitė!
Dirigentu-statytoju tapo...
Kultūros ministerijoje man patarė šiai operai ieškoti dirigento italo. Bonos operos teatro dirigentą Dantę Anzolinį man rekomendavo šio teatro muzikos direktorius Denisas Russelas Davisas. Užtikrino, kad dirigentas atvažiuos gruodžio 15 dieną. Aš net paskambinau D.Davisui: kaip tai atvyks tik likus 2 savaitėms iki premjeros, tačiau jis nuramino, kad dirigentas dirba greitai ir gerai.
Dirigentas D. Anzolini atvažiavo sutartu metu. Tai buvo bomba! Visi buvo palaimingam šoke. Po pirmos repeticijos muzikantai puolė man dėkoti už jo atvykimą. Solistai irgi buvo labai patenkinti. Kitą dieną, atėjusi į darbą anksti ryte, girdžiu visuose kampuose groja muzikantų grupės, ruošiasi repeticijai. Ir taip kasdien.
Gruodžio 24 diena, po repeticijos kartu su vyru vežame Gražiną Miliauskaitę namo. Staiga ji sako: „Vadove, ieškokite kitos Violetos, nes aš nedainuosiu.“ Klausiu, gal juokauja, o ji atsako, kad ne. Esą dainuoti jai neišeina... Mąstau: šventės, visi dainininkai užimti, kuo aš pakeisiu. Sakau solistei: „Jūs pavargusi, duodu dvi dienas, pavalgykite, išsimiegokite ir išmokite muzikinę gramatiką. Turite namie pianiną, padirbėkite ramiai.“ Po dviejų dienų Gražina pasirodo linksma ir laiminga. Repeticijos metu girdžiu Dante Anzolini giriant: Gražina eco, Gražina bravo, Gražina perfetto! Ačiū Dievui, atsidūstu su palengvėjimu.
O dekoracijos?
Kauno muziejus šiam spektakliui paskolino dailininko scenografo Liudo Truikio „Traviatos“ dekoracijų eskizus. Kai 1964 metais iš LNOBT perėjau dirbti į Kauno muzikinį teatrą, mane sužavėjo šio spektaklio scenografija. Dekoracijas įgyvendino Vilniaus teatro dirbtuvių dailininkai-atlikėjai. Jie atvažiavo į Klaipėdą ir padėjo mūsų scenos darbininkams tas dekoracijas sumontuoti. O kostiumai? Kitoje vieno eskizo pusėje dailininkas pieštuku buvo lengvai nupiešęs vienos suknelės siluetą. Ir mūsų teatro siuvėjos-auksarankės, vadovaujamos Vilijos Šuklytės, pasiuvo tokius kostiumus, kad aiktelėjo ir artistai, ir žiūrovai. Pakilus trečio veiksmo uždangai iš scenos dvelktelėjo tikra aristokratiška prabanga. Publika pradėjo ploti. O spektakliui pasibaigus salėje ilgai skambėjo ovacijos.
Denisas Russelas Deivisas atvažiavo į premjerą įvertinti savo pavaldinio darbo. Jis buvo labai patenkintas ir pagyrė mano baleto žvaigždes Aislu Paniną ir Aleksandrą Prijmenko, kurie puikiai šoko. Ir visos šokėjos-čigonaitės buvo puikios.
Tuometinis orkestro inspektorius metė man priekaištą: „padarėt savo tėvui jubiliejų“. – „O jeigu tai būtų kieno nors kito jubiliejus?“ – ramiai paklausiau aš.
Tai buvo ne pirma Dautartų šeimos kūrėjų Klaipėdoje pastatyta „Traviata“?
Taip, mano tėtis Stasys Dautartas buvo Kauno valstybės teatro operos solistas. Kompozitorius Jeronimas Kačinskas 1934 metais pasiūlė jam Klaipėdoje statyti G. Verdi operą „La Traviata“.
Matyt, darbas pavyko, jei J. Kačinskas, kitąmet, 1935 m. pakvietė S. Dautartą statyti Ch. Gounod operą „Faustas“ su garsiuoju Rusijos bosu Fiodoru Šaliapinu (Mefisto). Domas Kaunas knygoje „Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai“ cituoja garsiojo dainininko atsiliepimą apie bendradarbiavimą su režisieriumi: „...didžiosiose scenose nėra taip kruopščiai ir nuoširdžiai dirbama, kaip šiame, palyginus, kukliame Klaipėdos teatre.“ Noriu pabrėžti, kad tai buvo Klaipėdos miesto, teatro, gerb. J. Kačinsko ir visų spektaklio dalyvių triumfo 60-metis.
Mes dabar džiaugiamės, kad Muzikinis teatras atsigavo, esame laimingi po kiekvieno naujo spektaklio. O 1934 m. klaipėdiečiams „Traviata“ buvo jų pirmoji opera! Pirmas žingsnis į naują pradžią. Ir aš laiminga, kad mano tėvas buvo tos pradžios dalis.
Kaip gyvenate dabar?
Tapusi našle, apsigyvenau Anglijoje ir esu čia jau penkiolika metų. Į Lietuvą grįžtu retai. Gyvenu prie jūros.
Baigdama noriu padėkoti. Pirmiausia noriu padėkoti savo tikriems draugams teatre – Šarūnui Juškevičiui ir Vladimirui Konstantinovui. Didžiuojuosi, kad turėjau garbės ir laimės Jus pažinti ir draugauti su tikrais džentelmenais, talentingais teatralais iš pašaukimo.
Mano baleto artistams, kurie mane taip draugiškai priėmėte, buvote labai geranoriški, kantrūs, paslaugūs ir atsidavę darbui. Kiekvieną jūsų prisimenu su meile ir dėkingumu. Jus buvote mano šeima.
Choro artistams. Tai yra tikrai nuostabūs žmonės. Prabėgo tiek daug metų, o choro moterys visos jaunos ir gražios. Visada prisimenu jus visus su didžiausia pagarba, dėkingumu ir meile.
Dėkoju techniniam personalui: scenos darbininkams, aprengėjoms, visam nuostabiam paties aukščiausio lygio siuvyklos cechui, budėtojoms, administracijai, buhalterijai, koncertmeisteriams.
Dėkoju pačiai nuostabiausiai publikai, kuri palaiko artistų dvasią ir kartu su atlikėjais džiaugiasi kiekviena Klaipėdos muzikinio teatro sėkme.
