Kaip rašė lrytas.lt, A.Kahnas įsitikinęs, kad Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vadovai su juo pasielgė nesąžiningai: pasisavino jo idėją, o jį patį atleido iš darbo šiame teatre. Apie tai skaitykite čia.
Pasirodžius šiam straipsniui A.Kahnas nusprendė plačiau išdėstyti savo nuoskaudas ir poziciją. Jis pats pasirūpino, kad jo atsakymus į lietuvių kalbą išverstų Paryžiuje rastas vertėjas, kuriuo pašnekovas pasitiki (atsakymuose ištaisytos tik akivaizdžios gramatinės ir stiliaus klaidos – RED.).
– Kaip ir kada patekote į Panevėžio J.Miltinio dramos teatrą?
– Pasiūlymo dirbti Panevėžio Juozo Miltinio teatre sulaukiau iš Andriaus Jevsejevo 2018 metų vasario mėnesį. Vasario šeštą dieną įsigaliojo dvejų metų darbo sutartis. Man buvo pasiūlytos choreografo pareigos, taip pat sutarėme, kad teatre režisuosiu, treniruosiu aktorius, mokysiu juos jogos, Pilateso metodo bei anglų kalbos.
– Už ką ir kada jus atleido?
2018-ųjų balandžio 16 d. turėjau suplanuotą susitikimą su scenografu ir dramaturge dėl galimybės bendradarbiauti projekte „Mūsiškiai“. Likus pusvalandžiui iki susitikimo, mane pasiekė A.Jevsejevo žinutė mesendžeriu, pranešanti, kad esu atleistas iš Juozo Miltinio dramos teatro, o projektas perleistas kitam režisieriui.
Tikroji atleidimo priežastis iki šiol yra paini ir paslaptinga. Oficialų atleidimo raštą gavau tų pačių metų gegužės 6-ją dieną.
– Kur dirbote po to?
– Palikęs J.Miltinio teatrą atlikau vaidmenį A.Bumšteino performanse „Blogi Orai“ NOA festivalyje. Vasarą dirbau Jungtinėje Karalystėje, Italijoje, Amerikoje, Prancūzijoje.
– Kodėl jums atrodo, kad J.Miltinio teatras pasisavino jūsų sumanymą – juk A.Areima stato miuziklą?
– Teiginys, kad J.Miltinio dramos teatras pasisavino mano idėją, gali būti pagrįstas žinute, kurią gavau iš A.Jevsejevo: „Mes nenorime patikėti projekto „Mūsiškiai“ į tavo rankas dėl paprasčiausių priežasčių, kurias įvardijo Rūta. Nepriimk to asmeniškai. Mes vis dar norime su tavimi dirbti, tačiau ne prie šio projekto ir ne pilnu etatu... Įsidėmėk, kad projektas bet kokiu atveju bus įgyvendintas, nes mes esame įsipareigoję Rūtai.“
Aš nesakau, kad A.Areima pavogė mano idėją. Buvau vienintelis žmogus, pasiūlęs adaptuoti knygą „Mūsiškiai“ Lietuvos teatro scenai. Tai buvo ir yra mano idėja, mano projektas. Aš pristačiau idėją J.Miltinio dramos teatrui, kreipiausi į R.Vanagaitę dėl projekto įgyvendinimo.
Kai išreiškiau susirūpinimą dėl galimų ginčų, A.Jevsejevas mane patikino, jog „rizikuos savo reputacija gindamas šį projektą“. Tačiau visai netrukus ir visiškai netikėtai buvau atleistas, o projektas perleistas A.Areimai. A.Areimos nekaltinu dėl nieko, išskyrus nesąžiningą oportunizmą.
– Ar ketinate kreiptis į teismą ar kitas institucijas?
– Ar yra prasmės? Ar įmanoma išspausti iš šūdo vašką? Juk ką paimsi iš ubago?
Atvirai pasakius, turiu pakankamai įrodymų pradėti bylą ir tikriausiai ją laimėčiau. Tačiau netgi pasiekus teismą, daugiau prasmės neatsirastų. Mano advokatai įsitikinę, kad nei teatras, nei atskiri individai neturi pakankamai pinigų.
Jei būčiau turtingas žmogus, tikriausiai kreipčiausi į teismą iš principo, kad išsaugočiau orumą. Tačiau aš negaliu investuoti į bylą, kuri paprasčiausiai neatpirktų žalos. Dar labiau nenoriu skirti savo laiko ir energijos kvailai situacijai.
A.Jevsejevas parašė daug žinučių, kurių nevertėjo rašyti, tokių kaip „aš labai atsiprašau Aaronai, bet tai yra daugiausia ką aš galiu padaryti... atsiprašau, žinau, kad tai nėra juokinga, tačiau tu turi ypatingą talentą „užknisti“ žmones nedarydamas nieko blogo.“ Jis paprasčiausiai nenurodo jokios racionalios atleidimo priežasties. Esu užsiėmęs ir daug dirbantis žmogus Vakaruose, todėl nesiruošiu skirti savo laiko teismams Lietuvoje.
– Jūs skaitėte „Mūsiškius“. Ką apie šią knygą manote?
– Pirmą kartą su knyga susidūriau 2016 metais. Kadangi lietuviškai skaityti nemoku, o angliško knygos vertimo dar nebuvo, naudojausi „Google“ vertėju. Bandžiau susisiekti su R.Vanagaite dėl angliško knygos varianto, tačiau nesulaukiau atsakymo. 2018 metais, po susitikimo su R.Vanagaite, sulaukiau PDF anglų kalba.
Ką aš manau apie knygą? Knyga parašyta šūdinai, tačiau yra be galo svarbi turiniu. Rūtos rašymo stilius yra nepaprastai nuobodus, stokojantis paprasčiausios vaizduotės. Nepaisant skurdžios literatūrinės kalbos, parodymai ir kruopščiai surinkti archyvai yra išties svarbūs ir neįkainojami Lietuvai.
„Mūsiškių“ nerekomenduočiau kaip literatūrinio skaitalo, tačiau knygos publikavimas ir platinimas atspindi kertinį tašką Lietuvos visuomenės tautinėje atmintyje apie Holokausto. Norėjau sukurti geresnį spektaklį nei knyga.
– Kodėl, jūsų manymu, reikėtų statyti spektaklį tik 2021-aisias?
– Aš niekada nesakiau, kad spektaklio premjera turėtų įvykti 2021-aisiais. Čia tikriausiai atmintyje įsivėlusi klaida. Argumentuotai išdėsčiau ir paaiškinau, kodėl projekto įgyvendinimą įsivaizduoju 2020 metais. Turėjau aiškią viziją, kuri reikalauja kruopštaus darbo ir daug laiko tyrimui.
Tikėjausi suburti geriausią kūrybinę komandą, įtraukti menininkus iš Lietuvos, Vokietijos, Izraelio. Siekiau įkvėpti lietuvius sukurti ir įgyvendinti edukacinę programą apie Holokaustą, pasitelkti Vokietijos edukacinį modelį.
– Paaiškinkite jūsų mintį feisbuke: „Andrius ir Rūta nusprendė, kad už projekto vairo turėti amerikietį su litvakiškomis šaknimis yra... nepatogu.“ Ką turėjote galvoje?
– Man patinka tiek Rūta, tiek Andrius. Aš nesu linkęs dirbti su žmonėmis, kurių aš nemėgstu. Manau, kad abipusė pagarba ir šilti santykiai kūrybinio proceso metu yra absoliučiai būtini. Akivaizdu, jog visi trys esame provokatoriai. Man tikrai atrodė, jog esame gera komanda. Aš tikėjausi kuo greičiau pradėti darbą.
Praėjusį penktadienį parašytas feisbuko postas buvo interpretuotas kaip kaltinimas antisemitizmu. Kalba, kuria aš išreiškiau savo mintis, supaprastino problemišką situaciją. Suvokdamas ir prisiimdamas atsakomybę dėl savo žodžių noriu aiškiai pabrėžti, jog tokio tikslo neturėjau. Nė vieno jų nekaltinu antisemitizmu. Deja, šiuolaikinis žurnalistinis apetitas nėra pasirengęs istorijai, kurios neįmanoma papasakoti trumpai. Abejoju, jog bet koks trumpas straipsnis, atskleis sudėtingą istoriją.
Kai susitikome su Rūta, ji man pasakė, jog aš esu vienintelis režisierius Lietuvoje, galintis įgyvendinti šį projektą. Pasak Rūtos, „Andrius yra pakankamai išprotėjęs, o Juozo Miltinio dramos teatras neturi ko prarasti.“ Kodėl tuomet ji kalbėjo taip? Aš nežinau. Bet aš manau, jog mano litvakiškos šaknys labai tiko šiam projektui. Vien todėl, jog esu ir savas (nes esu litvakas) ir pašalietis (nes esu amerikietis). Mes aptarėme mano žydišką tapatybę ir kuo ji būtų naudinga projektui: iškilus grėsmei dėl antisemitinių ar nacionalistinių priežasčių, mano tapatybė būtų tarsi skydas. Mes taip pat aptarėme galimybę dirbti su Lietuvos žydų kilmės menininkais.
Po sunkiai paaiškinamo ir neadekvataus atleidimo iš teatro tiesiog žinute ir mano projektą perdavimo kitam menininkui aš svarsčiau, kiek įtakos turėjo mano pašaliečio (amerikietis žydas) statusas. Bandžiau suprasti, kad galbūt šis pašalietis, norintis įgyvendinti atsakingą projektą, privertė vietinius jaustis „nepatogiai“. Man pasirodė, jog kūrybinei grupei buvo nepatogu ar/ir nepalanku bendradarbiauti su pašaliečiu.
Jokiu būdu nesakau, kad mano žydiškumas sukėlė šias problemas. Net jei ir būčiau indas ar hindu kilmės menininkas, tikriausiai nebūčiau išvengęs neetiškos, neprofesionalios ir diskomfortą keliančios situacijos. A.Areimos folklorinis siaubo miuziklas, parašytas M.Walczeko, niekada nebuvo mano intelektinė nuosavybė. Tačiau pritaikyti „Mūsiškius“ scenoje buvo mano projektas, kurį tyliai plėtojau nuo tada, kai pirmą kartą susidūriau su šią knyga 2016 metais.
„Mūsiškiai“ turėjo būti nepaprastai rimtas bei sudėtingas, pasekmių sulauksiantis projektas. Tokio lygio projektas sukuria nepaprastai daug įvairiausių galimybių, tačiau reikalauja nepriekaištingo pasiruošimo. Galimybių ne tik meniniam projektui, teatrui, bet ir Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijoms, Nacionaliniam archyvui.
– Minėjote, kad Lietuvoje menininkai jus apgavo 3 kartus. Bet menininkai visur apgaudinėja, ypač teatre. Ar Lietuvoje kaip nors ypatingai?
– Taip. Dirbant su Lietuvos menininkais mano projektai pateko į pavojų tris kartus. Ir taip, Lietuvoje tai vyksta ypatingai. Aš dirbau įvairiausiose šalyse, labai daug kartų. Man niekada anksčiau neteko kreiptis pagalbos į advokatus, kurie padėtų išsaugoti mano idėjas, darbus ir autorines teises. Prieš susidurdamas su Lietuvos menininkais, aš absoliučiai tikėjau ir pasitikėjau etišku ir saugiu bendradarbiavimu.
Peteris Brookas yra pasakęs, kad Brodvėjus yra vienintelė vieta teatro pasaulyje, kurioje kiekvienas įtrauktas į kūrybinį procesą turėtų turėti asmeninį advokatą. Lietuvoje teko konsultuotis su penkiais advokatais.
* * *
Aaronas Kahnas (g. 1975, Čikaga) per 20 metų dirba teatro, garso ir vokalo srityje. Nors jo tyrimai ir bendri projektai iš esmės yra politiniai, bet metodas labiau sokratiškas nei kritinis. Jo menininko ir publikos dinamikos prigimties tyrimus skatina labiau etika nei estetika.
A.Kahnas bendradarbiavo su daugybe institucijų: „Montreal Arts Intercultureles“, „Théatre de l'Épée de Bois“ (Paryžius), Bangkoko teatro festivalis; Minesotos opera, „Podatik Kolkata“, „Festival Transmusicales (Renas), „Unsound Festival/Cricoteka (Krokuva), „Cincinnati Playhouse in The Park“, „NOA festivalis (Lietuvos nacionalinis dramos teatras), „Actors’ Gang“ (Los Andželas); Šiaulių dramos teatras, „London at The Calvert 22 Gallery“.
