Festivalis, įkurtas 1947 metais žinomo prancūzų aktoriaus ir režisieriaus Jeano Vilaro, šiandien vertinamas kaip pats svarbiausias šiuolaikinio teatro forumas visame pasaulyje. Kiekvienų metų liepą Avinjonas, pietryčių Prancūzijos miestas, kuriame gyvena arti šimto tūkstančių gyventojų, virsta milžinišku miestu-teatru su daugybe scenų pačiose įvairiausiose vietose.
Festivalio vadovą skiria festivalio taryba, jį tvirtina Avinjono meras ir Prancūzijos kultūros ministerija. Festivalio meno vadovas atsakingas už meninę šio didžiulio renginio koncepciją, kurią privalo gerbti visos bet kokių politinių pakraipų viešosios institucijos.
Nuo 2013 metų festivaliui vadovauja aktorius ir režisierius Olivier Py – pirmasis menininkas, po Jeano Vilaro užėmęs šias atsakingas pareigas.
„Dabar mūsų eilė pareikšti, kad kultūrai ir švietimui nėra alternatyvos. Ir nesvarbu, kad šitai sakoma pernelyg dažnai. Ir nesvarbu, kad tai tik nuolat pasigirstantis balsas tyruose, nesvarbu, kad viena mažuma šitai sako kitai mažumai. Nėra jokios alternatyvos, tik suvokti šią problemą skirtingų troškimų šviesoje. Ne, menas nėra ir negali būti tik paguoda nesuvaldomo liberalizmo akivaizdoje, tik galimybė būti atleistam nuo mokesčių, tik elegantiška ir prašmatni kaukė, po kuria slepiame savo bejėgiškumą.
Menas yra būtent tai, kas mus sako, kad viskas įmanoma – tada, kai, atrodo, nieko nebegalima padaryti, kai galingieji tą neįmanomumą naudoja įtvirtinti savo viršenybei. Yra alternatyvų tam klaidingam įsitikinimui, kad vienintelis vaistas pasauliui, kuriame karaliauja ekonominis liberalizmas, yra dar didesnis liberalizmas.
Mes privalome keisti savo požiūrį, pradėti žūtbūt kovoti ne dėl mūsų pačių, bet dėl ateities kartų pergalės. Dėl tų, kurie tiki, kad jei ne istorijoje, tai bent jau ateityje būtent menas padės mums nugalėti neviltį ir paliesti vilties grožį“, – rašo Olivier Py įžangos žodyje Avinjono festivalio leidinyje.
72 kartą rengiamo festivalio programoje – apie penkiasdešimt spektaklių, taip pat – pjesių skaitymų, parodų, kino filmų, susitikimų ir diskusijų iš Prancūzijos ir viso pasaulio. Daugelis spektaklių sukurti festivalio užsakymu arba Prancūzijoje vaidinami pirmą kartą. Spektakliai vaidinami istorinėse atvirose erdvėse, taip pat Avinjone ir jo apylinkėse esančiuose teatruose.
Kasmet išplatinama arti šimto tūkstančių festivalio programų, festivalio tinklalapis prancūzų ir anglų kalbomis sulaukia kelių šimtų tūkstančių lankytojų, kelios dešimtys tūkstančių nuolat seka festivalio naujienas Facebook ir Twitter paskyrose.
Spektaklius aplanko apie 30 000 žiūrovų – trečdalis iš Avinjono, daugiau nei penkiasdešimt procentų – iš kitų Prancūzijos vietų, likę – iš pačių įvairiausių užsienio šalių.
Festivalyje paprastai dalyvauja apie pusė tūkstančio žurnalistų, apie pusšimtis fotografų, taip pat daugybės radijo ir televizijos programų atstovų.
Avinjono festivalio Off programoje kasmet savo iniciatyva dalyvauja daugybė trupių, kurios dėl žiūrovų dėmesio varžosi su pagrindinės programos dalyviais.
Šių metų Avinjono festivalio programoje greta Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir Oskaro Koršunovo „Tartiufo“ žiūrovai matys Romos imperatoriaus Nerono mokytojo, patarėjo, filosofo Senekos antikinių mitų motyvais parašytą „Taiestą“, kurį pastatė režisierius Thomas Jolly su trupe „La Piccola Familia“, garsaus belgų režisieriaus Ivo van Hove‘s spektaklis „Tai, kas praeina“ pagal XIX a. pabaigos – XX a. pirmųjų dešimtmečių olandų dramaturgo Louiso Couperuso novelę, prancūzų režisieriaus Julieno Gosselino spektaklius pagal amerikiečio Dono DeLillo kūrinius „Mao II“, „Žaidėjai“ ir „Vardai“, vokiečių choreografės Sashos Waltz kūrinį „Sutvėrimas“. Programoje – ir du paties Olivier Py kūriniai: „Antigonė“ ir „Pur Present“ pagal Aischilo tragedijas.
„Tartiufas“ bus rodomas Opéra Confluence scenoje, kurioje spektaklį „Sutvėrimas“ festivalio žiūrovams pristatė Sasha Waltz. Šioje erdvėje rodomi spektakliai, sukurti istorinėje Avinjono Didžiojoje operos scenoje, kuri šiuo metu rekonstruojama, taip pat čia rengiami įvairūs koncertai (kitų metų kovą čia koncertuos prancūzų kontratenoras Philippe‘as Jaroussky, kurį vilniečiai girdės liepos 22 d.). Liepos 18 d. specialioje Avinjono festivalio susitikimų ir diskusijų vietoje – „Ateliers de la Pensée“ vyks Oskaro Koršunovo ir žiūrovų susitikimas.
Artėjant festivaliui ir „Tartiufo“ spektakliams, laikraštis Vaucluse Matin režisieriui Oskarui Koršunovui uždavė keletą klausimų, tarp jų – ir apie Rytų Europoje pastebimą stiprią reakcingo moralizavimo bangą, kuri ypatingai veikia kultūrą.
Į klausimą „Ar tai daro įtaką Jūsų kūrybai, kaip kai kuriems Lenkijos menininkams?“ režisierius atsakė: „Taip, daro. Moli?re‘as kažkuria prasme dėl to ir atsirado, – kaip atsakas tam populistiniam moralizavimui, kurio ypač griebiasi politikai, matydami, kad yra kažkokių nepasitenkinimų, euroskeptiškų nusiteikimų liaudyje... Jie labai greitai puola į nacionalinį, moralinį, atvirai bažnytinį populizmą, europietiškoms vertybėms priešpastatydami neva tai senąsias vertybes, tiesiog nelogiškai jas supriešindami. Populizmas visuomet yra nelogiškas. Kaip bebūtų paradoksalu, to reikia liaudžiai, – čia yra jo blogoji jėga“.
Avinjone vaidins aktoriai Nelė Savičenko, Salvijus Trepulis, Toma Vaškevičiūtė, Kęstutis Cicėnas, Agnieška Ravdo, Eimantas Pakalka, Darius Meškauskas, Giedrius Savickas, Vitalija Mockevičiūtė, Rasa Samuolytė, Remigijus Bučius, Vesta Grabštaitė, Joris Sodeika.
„Tartiufo“ scenografas – Vytautas Narbutas, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, kompozitorius – Gintaras Sodeika, choreografė – Vesta Grabštaitė, vaizdo projekcijų autorius – Algirdas Gradauskas, šviesos dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas.
