Ganelino trio nariai dar turi ką pasakyti vienas kitam scenoje, bet nebepasakys

Ko gero, trio niekada nebemuzikuos gyvai, tad tenkinsimės išlikusiais garso ir vaizdo įrašais.

O poleminius pasisakymus, kuriuos publikavo ir lrytas.lt, norėtume baigti BBC Rusų redakcijos kultūros apžvalgininko Aleksandro Kano, su Ganelino trio kūryba susipažinusio prieš keturis dešimtmečius, įžvalgomis. Jomis jis BBC interneto portale pasidalijo dar vasario 22-ąją, bet, mūsų nuomone, puikiai tinka užbaigti pastarąją diskusiją.

* * *

Vasario 15-ąją Ganelino džiazo trio, dar žinomam kaip Ganelinas-Tarasovas-Čeksinas, arba GTČ, įteiktas aukščiausias Lietuvos valstybinis apdovanojimas – Nacionalinė kultūros ir meno premija. Formuluotė – „už Lietuvos džiazo mokyklos kūrimą“.

Po dviejų dienų Valdovų rūmuose trio surengė pirmąjį per pastaruosius penkiolika metų ir tik penktą per pastaruosius 30 metų bendrą koncertą. Tiek premija, tiek koncertas tapo prieš 45 metus įsteigto puikaus džiazo ansamblio istorijos bei meninių laimėjimų kulminacija.

Pirmą kartą trio muziką išgirdau 1977 metais iš beveik atsitiktinai man į rankas pakliuvusios pirmosios jų plokštelės, kurią išleido firmos „Melodija“ Vilniaus skyrius. Plokštelė buvo pavadinta iš pirmo žvilgsnio nesuprantamu ar tai itališku, ar tai lotynišku terminu „Con Anima“ („Su siela“). Raudoname viršelio fone puikavosi suprematinis trikampis ir neįprastai skambantys vardai V.Ganelinas, V.Čekasinas, V.Tarasovas. O muzika...

Muzika atrodė kaip iš kito pasaulio. Net išrankiam roko avangardo ir džiazo eksperimentų mėgėjui ji driekėsi link visiškai kitų, nei Europoje, nei JAV negirdėtų estetinių horizontų, neįsivaizuojamų cenzūruojamoje sovietinėje tikrovėje.

Iš Maskvos srities kilęs V.Ganelinas su tėvais atvyko į Vilnių 1951-aisiais būdamas septynerių metų. Jis baigė Vilniaus konservatoriją ir nuo septintojo dešimtmečio pabaigos, dirbdamas Vilniaus rusų dramos teatro muzikinės dalies vedėju, lygiagrečiai pradėjo – iš pradžių kaip saviveiklininkas – groti džiazą.

1969 m. prie jo prisidėjo iš Archangelsko į Vilnių persikėlęs jaunas būgnininkas Vladimiras Tarasovas. Džiazas, kurį šeštajame dešimtmetyje ir septintojo pradžioje spaudė sunkus cenzūros presas, dešimtmečio pabaigoje ėmė tiestis – sovietiniams ideologiniams viršininkams džiazas atrodė ramesnė ir ne tokia skandalinga alternatyva prasidėjusiam roko antplūdžiui.

V.Ganelinas su V.Tarasovu važinėjo po Sovietų Sąjungoje pradėjusius dygti it grybai džiazo festivalius ir 1971 m. viename jų, Sverdlovske, išgirdo tenykštį saksofonininką, Sverdlovsko konservatorijos auklėtinį Vladimirą Čekasiną. Jokios materialinės gerovės Lietuvos sostinėje savo naujajam partneriui V.Ganelinas su V.Tarasovu negalėjo pasiūlyti, tačiau V.Tarasovas nesvarstydamas nėrė į naują gyvenimą.

Minkštas, impresionistiškai lyriškas skambinimas fortepijonu ir nestandartinis kompozicinis V.Ganelino mąstymas, kurį perdengdavo ryškus, aukščiausio emocinio laipsnio, neretai įnirtingas V.Čekasino saksofono stilius ir įmantri, nepaprastai išradinga, toli peržengianti tradicinį džiazo ritmą perkusinė V.Tarasovo ornamentuotė, sukūrė unikalią muzikinę trio kalbą.

Jų gyvi pasirodymai ir įrašai buvo didelės kompozicijos su kintančiomis temomis, tempais, ritmu ir nuotaikomis. Tačiau neįmanomas apibūdinti trio stilius ir muzikinė kalba būdavo akimirksniu atpažįstami.

Jie liko ištikimi ir principui savo programas vadinti itališka muzikine terminologija: „Concerto Grosso“, „Poi Segue“, „Ancora Da Capo“…

Pagrindiniai kompoziciniai blokai buvo tik struktūrinis pagrindas plėtoti improvizacijas. Jų muzika turėjo mažai ką bendra su tradicinio džiazo formule tema-improvizacija-tema ir su aštuntajame dešimtmetyje radikaliausiuose avangardiniuose džiazo sluoksniuose įsigalėjusia spontaniška laisvąja improvizacija, atmetusia ir melodiją, ir harmoniją, ir ritmą.

Sykiu jų muzikoje buvo girdėti ir į dvasines aukštumas pakylėto Johno Coltrane‘o džiazo, ir nesuvaržytos poliritminės „The Art Ensemble of Chicago“ kalbos, ir sudėtingos kompozicinės improvizacinės Cecilo Tayloro struktūros atgarsių.

Kartais jie nesitenkindavo grynąja muzika ir savo kompozicijas praturtindavo konceptualaus veiksmo, teatro, performanso elementais.

Nors ir grodamas sudėtingą, nestandartinę muziką, Ganelino trio sparčiai ėmė garsėti bei populiarėti disidentinės kultūrinės visuomenės sluoksniuose ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje – bent jau abiejose sostinėse (Maskvoje ir Leningrade/Sankt Peterburge. – Red.) ir kai kuriuose kituose dideliuose miestuose.

Sunku adekvačiai įvertinti tą vaidmenį, kurį Ganelino trio vaidino ne tik džiazo, ne tik muzikiniame, bet ir apskritai kultūriniame vėlyvosios SSRS gyvenime. Kiekvienas jų pasirodymas Leningrado festivalyje „Osenije ritmy“ („Rudens ritmai“) – o tik jiems nepamainomas festivalio meno vadovas Vladimiras Fejertagas darė išimtį ir kviesdavo kasmet – virsdavo reikšmingu kultūros įvykiu. Į jų koncertus susirinkdavo visa nonkonformistinė visuomenė: rašytojai, dailininkai, roko muzikantai.

Prie tokio pripažinimo ir visuotinės meilės prisidėjo ir platūs, už džiazo toli nusidriekiantys pačių muzikantų ryšiai. V.Čekasinas bendravo su roko pasauliu, grodavo su Sergejumi Kuriochinu ir Borisu Grebenščikovu, pasirodydavo scenoje su grupėmis „Populiarnaja mechanika“ ir „Akvarium“. Todėl ir pažangiausia roko auditorijos dalis laikydavo savo pareiga patekti į trio koncertus.

V.Tarasovas artimai draugavo su Maskvos ir Leningrado dailininkais nonkonformistais. Tarp jo draugų buvo abiejų sostinių meninio pogrindžio žvaigždės: Ilja Kabakovas, Dmitrijus Prigovas, Vladlenas Gavrilčikas, Anatolijus Belkinas, Sergejus Kovalskis. Šios draugystės atspindys – dailininko, Maskvos konceptualizmo pradininko Eduardo Gorochovskio paveikslas „Mes mylime Ganelino trio! Ganelino trio myli mus!“.

Beje, pats GTČ pagal savo statusą nei prie pogrindžio, nei prie nonkonformistų nepriklausė. V.Ganelinas, kaip minėta, dirbo teatre ir buvo Kompozitorių sąjungos narys, V.Čekasinas dėstė Lietuvos konservatorijoje, o V.Tarasovas buvo – nei daugiau, nei mažiau – Lietuvos SSR valstybinės filharmonijos simfoninio orkestro mušamųjų grupės koncertmeisteris. Koks jau čia pogrindis!

GTČ padėtį sovietinėje kultūroje (turint galvoje mažesnį džiazo, palyginti su teatru ir kinu, populiarumą) galima palyginti su kino režisieriaus Andrejaus Tarkovskio ar Tagankos teatro padėtimi – tokia Sovietų Sąjungoje leistinos kūrybinės laisvės vitrina. Netgi daugelis problemų buvo tokios pat: tiek A.Tarkovskio filmai arba Jurijaus Liubimovo spektakliai, tiek GTČ plokštelės sunkiai skynėsi kelią pro priekabias meno tarybas. Džiazo visuomenėje buvo žinoma apokrifu tapusi firmos „Melodija“ direktoriaus, keleriems metams įšaldžiusio antrą trio plokštelę „Concerto grosso“, frazė: „To betrūko, kad dar ir avangardu aplenktume Vakarus!“

Įdomu, kad oficiozo nepalankumą GTČ palaikė kai kurie tradiciškiau nusiteikę kolegos iš džiazo cecho. Būdingiausia galima pavadinti žinomo trimitininko ir džiazo kompozitoriaus Germano Lukjanovo nuomonę: GTČ jis vadino „muzikiniais ekscentrikais“. Buvo galima išgirsti ir griežtesnių priekaištų – net iki šarlatanizmo.

Nors žodis „avangardas“ Sovietų Sąjungoje turėjo prastą šlovę ir kėlė įtarimų, trio muzikantų profesionalumas ir palyginti tolerantiška Lietuvos valdžios kultūros politika sudarė galimybes GTČ gana anksti išvykti į užsienį. 1980 metais po neišvengiamo kiekvienam sovietiniam artistui „patikrinimo“ socialistinio lagerio šalimis trio išvyko į vieną prestižiškiausių Europos festivalių „Jazztage“ (Džiazo dienos) Vakarų Berlyne. „Laisviausias ir kartu organizuočiausias bei profesionaliausias „free jazz“, kokį man kada nors yra tekę girdėti“, – taip apie jų pasirodymą festivalyje atsiliepė Europos džiazo kritikos patriarchas Joachimas Ernstas Berendtas.

Tuo pačiu metu Londone BBC Rusų redakcijos džiazo laidų vedėjas Leonidas (Leo) Feiginas (eteryje prisistatydavęs Aleksejaus Leonidovo slapyvardžiu), įkvėptas džiazo proveržio buvusioje tėvynėje, nutarė tą muziką pristatyti plačiajai Vakarų džiazo visuomenei. Jis įkūrė nedidelę garso įrašų firmą „Leo Records“ ir vieną pirmųjų išleido Ganelino trio plokštelę „Live in East Germany“ – koncerto Rytų Berlyne įrašą.

Beveik kasmet „Leo Records“ išleisdavo po trio plokštelę, apdairiai palydėdamas ją užrašu „Muzikantai neatsako už šių įrašų publikavimą“, kuris turėjo apsaugoti muzikantus nuo galimo persekiojimo už „nesankcionuotą“ leidybą Vakaruose.

Kad ir kaip ten būtų buvę, tokia „partizaniška“ veikla trio muzikantams problemų nesukėlė. Jie sėkmingai koncertavo Sovietų Sąjungoje, jų plokšteles leido firma „Melodija“, juos išleisdavo į Vakarus – net į Didžiąją Britaniją ir JAV.

Sėkmė negalėjo paslėpti trio viduje kylančių konfliktų. Pernelyg stiprios ir ryškios buvo visos trys kūrybinės individualybės. Kiekvienas jų turėjo savą muzikos ir jos atlikimo sampratą, ir kuo toliau, tuo labiau ji ryškėjo. Dėl nesutarimų muzikantai vis daugiau veiklos ieškojo už trio ribų, o tai dar labiau klibino anksčiau atrodžiusią neišardomą vienybę.

1987 m. V.Ganelinas nutarė emigruoti į Izraelį. Trio iš esmės iširo. Nesantaika buvo tokia didelė, kad kai po dvejų metų, 1989-aisiais, į festivalį „Soviet Avant Jazz“ Ciuriche atvyko visi trys muzikantai, bendro trio koncerto surengti nepavyko – kiekvienas pateikė savo programą.

Per praėjusius nuo to laiko tris dešimtmečius visi trys padarė pakankamai solidžią muzikinę karjerą. V.Ganelinas dėstė Jeruzalės muzikos ir šokio akademijoje, kūrė kino muziką, koncertavo tiek solo, tiek įvairiais duetais ir trio, kurie kiek supainiodavo asmeninių santykių subtilybių neišmanančią publiką ir kritikus, nes irgi vadinosi Ganelino trio.

V.Tarasovas subūrė Lietuvos akademinės muzikos ir džiazo muzikantų orkestrą „Lithuanian Art Orchestra“, grojo su amerikiečių muzikantais: būgnininku Andrew Cyrille‘u, saksofonininkais Anthony Braxtonu ir Larry Ochsu. Išskirtinė jo kūrybos dalis – multimedinės instaliacijos ir performansai, kurie įtvirtino jo ne tik kaip muzikanto, bet ir kaip dailininko reputaciją. Jis rengė personalines ir grupines parodas su dailininkais konceptualistais D.Prigovu, I.Kabakovu, kitais.

V.Čekasinas pirmasis pasuko savarankiškų programų keliu. Dar pačioje devintojo dešimtmečio pradžioje ėmė rengti teatralizuotas polistilistines džiazo programas, kuriose dažnai dalyvaudavo dramos aktoriai, šokėjai, pantomimos artistai. Kaip tik jose polistilistinio šou meno mokėsi rusų muzikantas avangardistas, būsimasis grupės „Populiarnaja mechanika“ įkūrėjas S.Kuriochinas. V.Čekasino neaplenkė kinas: būtent jo instrumento garsu groja Piotras Mamonovas – saksofonininko alkoholiko vaidmens atlikėjas Pavlo Lungino filme „Taksi bliuzas“. Per 30 metų trio surengė vos kelis – tris keturis – bendrus koncertus. Garsiausias jų – 2002 m. Frankfurto knygų mugėje, kurioje Lietuva buvo pagrindinė viešnia.

Svarbiausia Lietuvos premija trio skirta „už Lietuvos džiazo mokyklos kūrimą“. Ši formuluotė turi savo giliąją prasmę. Likimo valia Lietuvoje atsidūrę du rusai ir vienas žydas padarė lemiamą įtaką savitam šios šalies džiazui susiformuoti. Dabar nedidelė Lietuva gali tvirtai varžytis su daugeliu Europos šalių ir džiazo festivalių, ir džiazo muzikantų skaičiumi, ir jų lygiu, ir žinomumu už šalies ribų.

Beveik visi šiuolaikinio Lietuvos džiazo lyderiai – Petras Vyšniauskas, Vytautas Labutis, Gediminas Laurinavičius, Arkadijus Gotesmanas, Leonidas Šinkarenka ir daugelis kitų – vienaip ar kitaip, dažnai netiesiogiai, – V.Ganelino, V.Čekasino ir V.Tarasovo mokiniai. Neatsitiktinai beveik visi jie vasario 17-ąją atėjo į Valdovų rūmus Vilniuje, kad pagerbtų savo mokytojus ir globėjus.

Kaip tik šitaip – „rankos niežti“ – apibūdino savo būseną V.Tarasovas prieš bendrą po daugelio metų koncertą.

Nepaisant entuziazmo ir džiaugsmo dėl išties istorinio įvykio, būta ir nemažai būgštavimų. Džiazas, improvizacinė muzika iš prigimties – bendravimas, subtili, neverbalinė sąveika, kuri neįmanoma be visiško savitarpio supratimo, vienas kito pajautimo, gebėjimo užčiuopti ir atspindėti menkiausius partnerio judesius ir impulsus.

Kaip ilgametė pertrauka atsilieps šiam bendravimui? Ar neprarastas tas subtiliausias, taip pat ir žmogiškasis, ryšys? Kaip patys muzikantai žiūri į bendro muzikavimo po ilgos pertraukos perspektyvą? Viso šito priekabiai klausinėjau jų prieš koncertą.

„Žinoma, anuomet būta daugiau naivumo, atradimų, lengvumo. Būta daugiau nežinojimo, kuris įveikiamas per pažinimą. Dabar daugiau atsakomybės. Kad ir kas būtų, turime išeiti iš komforto zonos, kad, kurdami muziką, pajustume komfortą. Mes tik laidininkai tos žinios, kurią siunčia muzika“, – kalbėjo V.Ganelinas.

„Kiekvienas mūsų – bendro garso dalis. Viskas, ką darome, priklauso nuo gebėjimo girdėti kitą, sąveikauti vienas su kitu, nenukrypstant į įprastą akompanavimą. Nematau jokio skirtumo tarp to, kaip grosime šiandien, ir kaip grojome prieš 30 metų. Muzika mus pasiekia kažkur iš viršaus. Idealas man – J.Coltrane‘o kreipimasis į Dievą „Love Supreme“, – pratęsė kolegą V.Tarasovas.

Kaip visada nedaugžodžiaujantis V.Tarasovas ištarė paprastai: „Mes dar turime ką pasakyti vienas kitam.“

Visi trys sutarė, kad atskirai dirbant sukauptas patyrimas tik praturtins jų bendrą muzikavimą.

Prisipažinsiu: nieko nesitikėjau. Tiesiog nežinojau, ko tikėtis, ir nenorėjau spėlioti. Prisiminimai apie vienintelį per pastaruosius 30 metų girdėtą koncertą – tą patį, Frankfurte, – buvo gana santūrūs.

O čia tiesiog nuo pirmųjų garsų, nuo iškilmingai skambaus, beveik ritualinio timpano ritmo, į kurį iš pradžių įsiliejo minkštas lyriškas fortepijono intarpas, o paskui meilikaujantis, aksominis basethorno balsas, tapo aišku, kad skamba puiki, geriausių devintojo dešimtmečio koncertų lygio, mąsli, gili ir išmintinga muzika.

Tempai organiškai keitė vienas kitą. Melodijų gausa (štai jums ir avangardas!), nuotaikų kaita, tragizmas ir lyrizmas, patosas ir humoras, sudvejinti V.Čekasino saksofonai ir elektroniniai V.Ganelino intarpai – šiame koncerte buvo visko, už ką mylime trio.

Kaip ir buvo skelbta, programa truko lygiai valandą. Šešiasdešimtąją minutę V.Čekasinas vėl paėmė savo unikalųjį basethorną (per visą ilgą savo, kaip klausytojo, stažą niekada nemačiau ir negirdėjau, kad kas nors kitas grotų šia reta klarneto atmaina), kompozicija grįžo į išeities tašką ir pamažu nutilo. Baigėsi netgi ne tašku, o daugtaškiu...

Po to buvo trys bisai. Laukiau žaižaruojančių, šmaikščių, išradingų džiazo klasikos versijų: „Mack the Knife“, „Summertime“, „Too Close for Comfort“, kuriomis savo klestėjimo laikais trio džiugino ir kartu erzino „mainstream“ gerbėjus. Tačiаu nieko panašaus nuskambėjusiose trijose trumpose, bet ne mažiau šmaikščiose pjesėse nepavyko išgirsti.

Eiti iš salės nesinorėjo. Nejaugi viskas? Ar dar teks kada nors išgirsti šiuos tris muzikantus kartu?

Kas toliau?

Ar šis toks sėkmingas atsikūrimas turės tęsinį? Šis klausimas nedavė ramybės daugeliui. Atsakymo niekas nežino. Amžius spaudžia: V.Ganelinui šiais metais sukaks 73, V.Tarasovui ir V.Čekasinui – 70 metų. Visi, kaip ir anksčiau, išsimėtę, senos nuoskaudos anaiptol neužmirštos, o, žiūrėk, ir vėl įsiplieskia. Matyt, prireiks ne menkesnio negu Nacionalinė premija preteksto, kad vėl prisiverstų susitikti vienoje scenoje.

Lietuvos nacionalinė televizija nufilmavo visą koncertą. Lietuvos džiazo federacija padarė įrašą. Koks tų įrašų likimas, kol kas nežinoma.

Nenuilstantis L.Feiginas atvyko su savo filmavimo grupe. Jis pažadėjo, kad iki lapkričio, kasmečio festivalio „Leo Records“ Maskvoje, bus parengtas filmas apie GTČ.

Lauksime...

Išvertė Milda Augulytė