Atsakymas Viačeslavui Ganelinui: „Skalpelis perpjovė pūlinį, tvinkusį daugelį metų“

Rusijos džiazo portalas journal.jazz.ru balandžio viduryje paskelbė poleminį laišką, kurį parašė pastaruosius 30 metų Izraelyje gyvenantis džiazo avangardo veteranas Viačeslavas Ganelinas (72 m.). Tą laišką skaitykite štai čia.

Klausytojai ir kolegos muzikantai jau pakomentavo V.Ganelino laišką. Atsiliepė ir jame minimas džiazo propaguotojas, įrašų leidėjas Leo Feiginas (79 m.) iš Didžiosios Britanijos (emigravo iš SSRS 1972 m.). Jo atsiliepimą, paskelbtą interneto portale journal.jazz.ru, siūlome ir lrytas.lt skaitytojams.

* * *

Ar galėjau kada nors pamanyti, kad senatvėje būsiu įveltas į diskusiją, kurią sukėlė V.Ganelino publikacija žurnale journal.jazz.ru?

Ši diskusija – V.Ganelino vadovaujamo puikaus šiuolaikinės muzikos trio, vienintelio sovietinio ansamblio, palikusio ryškų pėdsaką praėjusio amžiaus pabaigos Europos muzikoje, antkapis.

Apie ką čia, tiesą sakant, kalbama? Dėl ko kilo triukšmas? Iš pirmo žvilgsnio – apie tai, kaip vadinti trio:

Ganelinas / Tarasovas / Čekasinas?

„Koks skirtumas?“ – truktelės pečiais paprastas muzikos mėgėjas. Kam tai įdomu? Koks skirtumas, kaip vadinti, ypač dabar, praėjus beveik 30 metų, kai trio iširo? Per tuos daugiau kaip trisdešimt metų užaugo nauja muzikos mėgėjų karta, o gal ir dvi, kurios, deja, jau niekada neišgirs gyvo šių naujojo džiazo milžinų muzikavimo. Kur ta riba, už kurios protingi, puikūs, nuostabūs, genialūs dalykai baigiasi liūdnu finalu?

Tačiau įsigilinus paaiškėja, kad ta, atrodytų, menkutė problemėlė sužlugdė puikų ansamblį, nes iš dalies atspindėjo vidaus nesutarimus ir problemas, kurių trio nepajėgė išspręsti. Kolektyvas iširo pačiame kūrybinių jėgų žydėjime, neišnaudojęs savo potencialo, – tai liudija koncertas, kurį trio surengė Vilniuje 2017 m. vasario 17-ąją Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos įteikimo proga. Muzikantai grojo taip, tarsi nebūtų buvusios ilgametės pertraukos. Veržlumas, energija, lyrika, spontaniškai kuriama siuitos forma – visos didžiojo trio sudedamosios dalys buvo kaip ant delno.

Likimas suvedė mane su trio nariais 1980 m., ir nuo to laiko reguliariai leidau jų plokšteles Vakaruose – magnetofono juostos su trio koncertų įrašais kontrabanda būdavo išvežamos iš Sovietų Sąjungos. Aš nesukau galvos, kokiu pavadinimu leisti įrašus, nes informacija apie tai būdavo pateikta arba ant dėžutės, arba palydimajame laiške. Aš kategoriškai nesiimdavau atsakomybės suteikti trio įrašams pavadinimų, nes muzika buvo svarbiau, ir jei ant dėžutės būdavo užrašyta „Ganelino trio“, išleisdavau plokštelę tokiu pavadinimu. Vieną pirmųjų gavau įrašą, pavadintą „Ganelinas Tarasovas Čekasinas“. Šis įrašas išėjo pavadinimu „Ganelin Tarasov Chekasin — Live in East Germany“ (Leo Records LR 102, 1980. — Red.), ir aš net neatkreipiau dėmesio į tai, kokia tvarka išvardytos muzikantų pavardės.

Neprisimenu, kada Vladimiras Tarasovas manęs paklausė, kodėl negalėčiau leisti plokštelių pavadinimu GTČ. Šis klausimas mane nustebino, nes „Ganelino trio“ (The Ganelin Trio) jau buvo įsitvirtinęs tiek Vakaruose, tiek Sovietų Sąjungoje. Ir nors kiekvienas muzikantas įnešdavo savo svarbų indėlį į bendrą kūrybą, grupėje buvo neginčijamas lyderis. Ar protinga keisti grupės pavadinimą po to, kai ansamblis taip išgarsėjo abiejose Geležinės uždangos pusėse? Asmeniškai man vienas svariausių argumentų buvo Tretjakovo galerijoje Maskvoje kabantis Eduardo Gorochovskio diptikas „Mes mylime Ganelino trio, Ganelino trio myli mus“.

Prisimenu, koks galvosūkis būdavo versti į anglų kalbą trio narių interviu, kuriuos Jefimas Barbanas spausdindavo savo žurnale „Kvadrat“ (savilaidos biuletenis, leistas Leningrade nuo 1967 iki 1984 m. – Red.). Ten ir atsirado santrumpa GTČ. Nežinau, kodėl J.Barbanas nutarė sutrumpinti ansamblio narių pavardes. Tais laikais santrumpos buvo madingos, buvo trumpinama viskas, kas tik įmanoma, o grėsmingiausias trumpinys KGB daugeliui mūsų kėlė emocinį paralyžių.

Pabandykite parašyti GTČ angliškai – GTC; kažkas nesuprantama – G-T-C. Kaip tarti pirmąją raidę: ar kaip rusų arba lietuvių „g“, ar kaip anglišką „dži“? O kaip tarti paskutinę? Kaip „si“? O jei rašytume Ge-Te-Che, apskritai gautume kažkokį krokodilą. Man taip pat buvo keista, kad per visą savo gyvenimą Vakaruose nesutikau nė vieno žmogaus, kuris galėtų taisyklingi ištarti trio dalyvių pavardes: pagal anglų kalbos fonetikos dėsnius būtinai buvo kirčiuojamas pirmasis skiemuo ir išeidavo kažkokia neįmanomybė: gAnelin / tArasov / čEkasin.

Puikus trio koncertas Vilniuje vasario 17-ąją tapo skalpeliu, kuris perpjovė pūlinį, tvinkusį daugelį metų. Ir čia turiu padaryti nedidelį ekskursą.

Britų rašytojas ir muzikantas Steve‘as Day parašė puikią knygą apie Ganelino trio. Ši knyga – tikras proveržis. Pirmą kartą knygą apie šį trio parašė ne savas, pačių išaugintas autorius, o tarptautinės klasės rašytojas, ir dar muzikantams tebesant gyviems. Tai netiesioginis įrodymas, kad trio įgijo tarptautinį pripažinimą.

Prieš koncerto pradžią paskelbiau, kad ketiname išleisti knygos vertimą, sukurti trio muzika pagrįstą filmą ir visa tai pristatyti „Leo Records“ festivalyje 2017 metų spalį. Po koncerto, kai muzikantai dar buvo įkaitę, V.Tarasovas manęs paklausė, kaip vadinasi knyga. Atsakiau, kad „Klausantis Ganelino trio muzikos“. „Tai neįmanoma, – pasakė V.Tarasovas. – Reikia pakeisti pavadinimą.“ Jis, matyt, nesuprato, kad nei knygos pavadinimas, nei jos turinys nuo manęs nepriklauso. „Tave užtąsys mūsų advokatai“, – taip baigėsi mūsų trumpas dialogas.

Nustebino netikėtas V.Tarasovo agresyvumas – jis gąsdino mane dėl jam neįtikusio knygos pavadinimo.

Man neįdomu, kodėl V.Tarasovui taip svarbu, kad knygos pavadinime vietoj „Ganelino trio“ būtų įrašyta „Ganelinas, Tarasovas, Čekasinas“. Matyt, jis turi savų priežasčių. Tačiau jis turi suprasti: kad ir kokios būtų tos priežastys, praeities neįmanoma pakeisti.

V.Tarasovas buvo išskirtinis, nestandartinis būgnininkas, toks ir liks. Vladimiras Čekasinas buvo nuostabus, unikalus muzikantas, toks ir liks. V.Ganelinui epitetus sugalvokite patys. Specialiai nerašau apie V.Ganelino kompozicijas, nes jo straipsnyje apie tai išsamiai ir įtikinamai parašyta.

Štai kaip liūdnai baigiasi nuostabaus Trio istorija. Bet tai anaiptol ne vienintelis pavyzdys, kai vidaus nesutarimai suardo puikų ansamblį. Prisiminkite Johną Lennoną ir Paulą McCartney, grupes „Pink Floyd“, „Cream“ – galima pateikti nemažai pavyzdžių. Tai – gyvenimas.