„Aš pernelyg ilgai tylėjau stebėdamas, kaip buvę kolegos žingsnis po žingsnio iškraipo ir užtušuoja mano vaidmenį ansamblyje „The Ganelin Trio“, – pareiškė džiazo avangardo veteranas Viačeslavas Ganelinas (72 m.) publikacijoje „Pasakyta... (Postludium)“, paskelbtoje Rusijos džiazo interneto portale journal.jazz.ru.
To paties pavadinimo žurnalo ir portalo redakcija suteikė tribūną polemišku tonu panūdusiam prabilti pianistui, kompozitoriui, legendinio V.Ganelino trio (dar žinomo GTČ pavadinimu) įkūrėjui, 2016-ųjų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, pastaruosius trisdešimt metų gyvenančiam Izraelyje.
Jis išdėstė savo požiūrį į senus, bet atgarsio ir dabar sulaukiančius įvykius, ir paaiškino, kodėl Trio daugiau niekada nebesusiburs. Muzikanto samprotavimai susiję su Lietuvos realijomis.
* * *
Atvirai kalbant, labai gaila, kad tenka imtis temos, kurią, kaip man atrodo, turėtų išanalizuoti kritikai. Jie taip dažnai rašė apie mus atvira širdimi, bet, deja, užmerktomis akimis... Štai aš ir nutariau nebeatidėlioti į ilgą greitai bėgančio laiko stalčių temos, su kuria susijęs mano gyvenimas ir mano kūryba...
Atvykęs į Vilnių Nacionalinės premijos įteikimo man ir mano buvusiems kolegoms išvakarėse, įvairiose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse staiga aptikau daugybę Vladimiro Tarasovo interviu, kurių turinys privertė mane sėstis prie šio straipsnio ir priminti bei paaiškinti viską, kas susiję su muzikos kompozicijų kūrimu ir ansamblio „The Ganelin Trio“ (1972-1987 m.), kuriame grojo Vladimiras Čekasinas (saksofonai) ir V.Tarasovas (mušamieji), pavadinimu.
Aš pernelyg ilgai tylėjau stebėdamas, kaip buvę kolegos žingsnis po žingsnio iškraipo ir užtušuoja mano vaidmenį tame trio.
Įdomi Ganelino trio dalyvių pavardžių pirmųjų raidžių santrumpos (abreviatūros) – GTČ – istorija.
Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas. – Red.) džiazo kritiko Jefimo Barbano straipsniai (spausdinti savilaidos žurnale „Kvadrat“ aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose; nuo 1984 m. J.Barbanas gyvena Didžiojoje Britanijoje. – Red.) išsiskyrė gilia analize, bet neretai būdavo gana įmantrūs. Ieškodamas skambaus ir originalaus pamėgto ansamblio pavadinimo, savo straipsniuose jis vadino jį „Trio GTČ“ ir taip suvienodino muzikantų vaidmenį, visus tempė ant vieno kurpalio.
J.Barbanas taip pat nepatikrino, kaip ir kokia tvarka muzikos pasaulyje išvardijami instrumentininkai. Manau, jam patiko skambesys GTČ, nors pagal taisykles, jei ir paliktum grupės lyderį pirmoje vietoje, turėtų būti GČT (!), bet kažkaip neskamba... Svarbiausia, kad, susižavėjęs savo idėja, J.Barbanas nepaisė mano prieštaravimų ir atkakliai savo straipsniuose vartojo santrumpą GTČ.
Gaila, kad jis, turėdamas visas firmos „Melodija“ išleistas mūsų plokšteles, neatkreipė dėmesio į įdėklo viršelį, ant kurio viskas buvo parašyta taisyklingai: Ganelinas, Čekasinas, Tarasovas.
Toliau viskas pradėjo pradėjo ristis pakalnėn...
Iš pagarbos J.Barbanui aš, kaip matyti, ne pernelyg garsiai reiškiau savo protestą, ir mano balsas nebuvo išgirstas džiaugsmingame kritikų, norinčių būti arčiau metro, chore.
Tačiau mene lygiavos NĖRA!
Tai gali būti tik orkestre, kuriame grupių grojimas maksimaliai vienu kvėpavimu yra vertingiausias atlikimo matas.
Suvienodinęs mus, J.Barbanas suvienodindavo visas individualias kūrybines idėjas bei kompozicijas, o tai irgi paveikė kolegų psichologiją ir jie ėmė piktnaudžiauti solo partijomis. Ypač tai išryškėjo kai kuriuose koncertuose per gastroles JAV (1986 m. – Red.). Gerai, kad čia laisvasis džiazas: visada galima išsisukti iš padėties.
Kuo toliau – tuo gražiau...
Šiandien pasakytume, kad virusas įsimetė į kompiuterį, o antivirusinė programa pasenusi. Žinoma, aš galėčiau didžiuotis, kad tokio paradokso analogo pasaulyje tikriausiai nėra... Tačiau šiuo klausimu aš, matyt, laikausi tradicijų. Tikiuosi, kad šis straipsnis padės pamatyti ir sužinoti vidinę trio istoriją.
Prisimenu, kaip bičiuliai 2004 metais mane ramino: „Nekreipk dėmesio į visa TAI!..“ Aš jau tada jų klausiau: „Į ką? Užterštą šulinį, iš kurio mes juk turėjome gerti tyrą meno ir savitarpio santykių vandenį?“
Praėjo 13 metų…
Nesuprantu psichologijos septyniasdešimtmečio žmogaus, kuris jau tris dešimtmečius, pasitaikius bet kokiai progai, atkakliai ir metodiškai stengiasi trinti iš trio, kuriame subrendo ir įgijo naujos grojimo bei komponavimo patirties, istorijos pavadinimą „The Ganelin Trio“. Šiame trio jis pakeitė būgnininką Aleksandrą Melniką. Tuo metu mes grojome su bosininku Juozu Rumelaičiu, ir V.Tarasovas su juo taip pat grojo maždaug pusmetį, kol Juozas išėjo į armiją...
Štai pavyzdys iš interviu, pavadinto „Džiazmenas Vladimiras Tarasovas: „Supratome – amerikietiškais standartais neišsiversime“ (interviu autorius Grigorijus Durnovas, paskelbta portale Colta.ru, taip pat lrytas.lt).
– Ne, konfliktų nebūdavo. Na, šiokių tokių būdavo, bet nerimtų. Dabar internete kažkokie žmonės skaito apie mus paskaitas; man atsiuntė tuos tekstus ir labai nustebau – ten viskas išdėstyta ne taip. Keista, juk esu aš, yra V.Čekasinas, yra V.Ganelinas – galima paskambinti ir paklausti! Pasakoja, neva mes atvykome pas V.Ganeliną groti džiazo. Viskas buvo visiškai ne taip. Aš atvykau į Vilnių groti puikiame Filharmonijos bigbende „Nemuno žiburiai“, mane iš Archangelsko 1967 metais atsivežė dirigentas Jonas Cijūnėlis.
Dvejus metus dirbau orkestre, tuo metu susipažinau su Viačeslavu ir, kai orkestrą išformavo už tai, kad negrojome estradinės muzikos, o tik džiazą, pradėjau groti Radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestre. 1969 m. pradėjome groti duetu su V.Ganelinu. Dvejus metus buvome Ganelino-Tarasovo duetas. O kai 1971 m. atsirado V.Čekasinas, pasivadinome Ganelinas-Tarasovas-Čekasinas. Kažkas rašė, kad tokį pavadinimą sugalvojo Jefimas Barbanas
(muzikologas, laisvosios improvizacinės muzikos apologetas, savilaidos džiazo žurnalo „Kvadrat“ įkūrėjas. – Red.).Ne, nieko jis nesugalvojo, jis jį sutrumpino iki raidžių GTČ. O pats pavadinimas atsirado natūraliai: iš pradžių Ganelinas-Tarasovas, po to – Ganelinas-Tarasovas-Čekasinas. Taip vadinomės iki 1981 metų. 1981-aisiais pasirodė „Leo Records“ plokštelė „Con Fuoco“ ir ant viršelio buvo parašyta „Ganelinas-Tarasovas-Čekasinas“, o ant kitos pusės – „Ganelino trio“. Kai Dortmunde susitikome su Leo
(Leonidas Feiginas – britų improvizacinės muzikos kompanijos „Leo Records“ įkūrėjas ir direktorius, emigravęs iš SSRS 1972 m. – Red.), paklausiau jo, kodėl taip parašė. Jis atsakė, kad trumpesnis pavadinimas su viena pavarde vietoj trijų buvo patogesnis dėl reklamos, pardavimo.Taigi 1981 metais pradėjome gyvuoti tarsi dviem pavidalais – kaip GTČ ir Ganelino trio. Antrasis pavadinimas pamažu perėjo ant Leo plokštelių viršelių, nors įrašai daryti tais metais, kai buvome GTČ. Ir Viačeslavas, ir mes su V.Čekasinu, žinoma, turėjome savo grupių, su kuriomis įgyvendindavome savo muzikines idėjas ir prieš, ir po trio, tačiau GTČ buvome absoliučiai lygiaverčiai partneriai.
Padalykime šį straipsnį į dvi dalis:
1) Ganelino trio ar GTČ?
2) Kas sudėliodavo kompozicijas, kūrė struktūrą, sugalvodavo programų pavadinimus, o kai reikėdavo – ir parūpindavo rekvizito koncertams teatralizuoti?
Pirma dalis
Iš pradžių, manyčiau, vertėtų peržvelgti bent jau ištraukas iš įvairaus meto straipsnių, rašytų džiazo kritikų, kurie pažinojo trio narius ir buvo jo atsiradimo liudininkai...
Įdomu, kad daugelį kritikų paveikė GTČ „ženklas“, paleistas lengva J.Barbano ranka. Aš su juo nesutikau, nes pavadinimas buvo dirbtinai pakeistas be mano leidimo: nenorėjau, kad ansamblis, kuris turėjo natūralų ir ilgametį pavadinimą Ganelino trio, asocijuotųsi su MTS (sovietinės epochos žmogui tai – mašinų ir traktorių stotis. – Red.) arba KGB. Tarsi kiaurai permačiau: šiaip jau GTČ – tai techninio dažnio generatorius (rus. generator techničeskoj častoty), pavyzdžiui, GTČ-150M1, štai jis nuotraukoje.
Noriu priminti, kad tais senais laikais buvo gana daug įvairios sudėties trio: Germano Lukjanovo, Igorio Brilio, Boriso Ryčkovo, Jevgenijaus Gevorgiano, Leonido Čižiko, Anatolijaus Vapirovo ir kitų. Visi jie vadinti lyderio vardu ir pavarde, ir tai natūralu – taip elgiamasi visame pasaulyje, bet tik mano trio pradėtas „trupinti“ santrumpa GTČ, kuri galiausiai iš tikrųjų „sutrupino“ ansamblį visomis prasmėmis...
Aš kažkodėl neprisimenu abreviatūrinių (pagal dalyvių pavardes) ansamblių pavadinimų, gal tokių ir yra, bet tuomet tie pavadinimai būna iš anksto apgalvoti ir suderinti su visais dalyviais... (Galima prisiminti „Rova Saxophone Quartet“, kur Rova – kvarteto įkūrėjų pavardžių pirmųjų raidžių santrumpa: Jonas Raskinas, Larry Ochsas, Andrew Voigtas, Steve‘as Adamsas. – Red.)
Galiu pateikti pavyzdį iš savo istorijos: „Trio Alliance“ (V.Ganelinas, Petras Vyšniauskas, Arkadijus Gotesmanas) sugalvojau aš ir taip pavadinau todėl, kad tuo metu saksofonininkas P.Vyšniauskas turėjo savo ansamblį.
O štai pavadinimą „The Ganelin Trio Priority“ sugalvojo P.Vyšniauskas ir Klausas Kugelis man nedalyvaujant. Taigi viskas eina sava vaga...
Todėl V.Tarasovo tvirtinimas, kad tik nuo 1981 metų (?) ir dėl L.Feigino (?!) kaltės trio pradėtas vadinti „The Ganelin Trio“, o pavadinimą GTČ sugalvojo ne J.Barbanas, atrodo kaip paprasčiausias kryptingas blefas...
Štai žiūrime ir skaitome. Ištrauka iš Aleksejaus Batašiovo knygos „Sovietinis džiazas“ (1972 m.):
„Puikių laimėjimų pasiekė Vilniaus konservatorijos auklėtinis pianistas Viačeslavas Ganelinas. Jis ne kartą dalyvavo festivaliuose Taline, Elektrėnuose ir Maskvoje, kūrė muziką Lietuvos radijo estradiniam orkestrui, kino filmams, Rusų dramos teatro, kuriame dirba muzikos vadovu, spektakliams. Septintajame dešimtmetyje jo trio mažai kuo išsiskyrė iš kitų tokio pobūdžio profesionalių ansamblių.
Tačiau 1970 metais įvyko kokybinis šuolis, pagal laiką sutapęs su jo bendradarbiavimo su Lietuvos radijo orkestro solistu būgnininku Vladimiru Tarasovu, plačių muzikinių interesų ir didelės kūrybinės fantazijos žmogumi, pradžia. Duete su V.Tarasovu V.Ganelinas pradėjo groti fortepijonu, elektriniais vargonais ir mušamaisiais. 1971 m. prie dueto prisidėjo talentingas klarnetininkas ir saksofonininkas Vladimiras Čekasinas.
Nežinau nė vieno kito mūsų šalies ansamblio, kuris dirbtų taip produktyviai: per pusmetį V.Ganelino ansamblis tapo trijų džiazo festivalių Gorkyje, Donecke ir Vilniuje laureatu, parodęs tris programas, visas skirtingas ir visas visiškai originalias.“
Ištrauka iš Aleksandro Kano knygos „Kol neprasidėjo Jazz“ (2008 m.):
„Potencialiai muzika tikriausiai galėjo atgimti, jei į muzikantų savitarpio santykius būtų grįžusi harmonija. Tuo metu teko daug bendrauti ir su Ganelinu, ir su Tarasovu. Nuolatinis antklodės tampymas į savo pusę, nesibaigiančios nuoskaudos ir priekaištai vienas kitam. Ir vos ne pagrindiniu kliuviniu tapo, atrodytų, menkiausia aplinkybė – kaip vadintis.
Nelaimingoji santrumpa GTČ, kurią paleido į apyvartą Barbanas ir kurią greitai pasičiupo kiti, galiausiai sukėlė didžiausią trintį. Ganelinui ji kategoriškai nepatiko, ir ne tik dėl klausai ne itin malonaus skambesio. Jis tvirtai gynė pirmąjį, jo lyderystę pabrėžiantį pavadinimą – Ganelino trio.
Tai turėjo tam tikrą prasmę. Išties būtent jis įkūrė ansamblį, būtent jis, kaip rimčiausias ir brandžiausias kompozitorius, generavo pagrindines muzikines idėjas. Jo nuopelnu galima laikyti ir tai, kad jis, kaip pianistas, neužgoždavo kitų, leisdavo ir jiems pasireikšti. Tačiau nuo to laiko jau praėjo daug metų, kiekvienas seniai įrodė savo teisę į dalį muzikos ir atitinkamai – į dalį grupės pavadinimo. „Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“, – regis, taip sako sena patarlė.
Įžeista savimeilė ir senos nuoskaudos sutrukdė trio iš tiesų atgimti. Laimė, dar prisimename didžiuosius laikus, juos primena ir plokštelės.“Iš interviu su J.Barbanu 2016 m., išėjus jo knygai „Kvadratas. Iš rusiško džiazo istorijos“ (radijo stoties „Svoboda“ interneto portalas):
– ...Jei kalbėtume apie avangardinio džiazo atlikėjus, puikia knygos muzikine iliustracija galėtų tapti Viačeslavo Ganelino trio pjesės. Šį ansamblį nuolatos reklamavo žurnalas „Kvadrat“, nes jo kūryba buvo muzikinis žurnalo teorinio turinio analogas. Iš esmės visus Ganelino trio albumus, išleistus SSRS ir už jos ribų, aš recenzavau žurnale...
Nesinori jūsų dėmesio apkrauti dar ir kitų pasaulio šalių kritikų straipsniais: panorėjęs kiekvienas gali juos susirasti. O dabar pažiūrėkime, kaip buvo leidžiami LP arba CD su užrašu Ganelino trio arba Šiuolaikinės džiazo muzikos trio, vadovaujamas V.Ganelino, 1971-1987 m.
LP (vinilas), sąjunginė plokštelių firma „Melodija“
Con Anima
Concerto Grosso
Semplice
Opus a Duo
Poi Segue
„Leo Records“
Live in E.Germany
Con Fuoco
Ancora da Capo (part1, part2)
New Wine…
Vide
Strictly for our Friends
Con Affeto
Inverso
Con Amore
Ttaanngo… in Nickelsdorf
Ganelin duos. 3-1=3
Poco a Poco
The Ganelin Trio… Old Bottles
Ganelin Trio/Rova, San Francisco Holydays
Trio Alliance
„Enja Records“
Non Troppo
„hat ART“
Non Troppo
Ancora da Capo (I, II)
Perleisti įrašus CD formatu pradėjo Lietuvos firma „Sonore Records“ (dabar jos nebėra. – Red.). Verta atkreipti dėmesį į apgalvotą pavardžių sekos pakeitimą ant jų viršelių. Firmos „Melodija“ leidiniuose ant visų vinilinių plokštelių (LP) užrašyta „Ganelinas, Čekasinas, Tarasovas“, o kitoje pusėje – „Šiuolaikinės džiazo muzikos trio, vadovaujamas V.Ganelino“. „Sonore“, dešimtojo dešimtmečio viduryje perleisdama LP plokšteles CD formatu, pakeitė pavardžių seką, kad ji atitiktų santrumpą GTČ (Ganelinas, Tarasovas, Čekasinas), taip pat išmetė visus muzikos kritiko Liudo Šaltenio tekstus... Bet netgi naujame tekste, parašytame A.Kano, po GTČ vėl atsiranda Ganelino trio:
„Con Anima“ (Su siela), pasirodžiusi 1977 m., – pirmoji „Melodijos“ išleista Ganelino trio plokštelė. Ji suvaidino išties revoliucinį vaidmenį pakeičiant šalyje džiazo sampratą. Pažangiausio ansamblio muzika, žinoma tik sostinėse ir retkarčiais nuskambanti festivaliuose, tapo prieinama vos ne visoje didžiulėje šalyje.
Dabar trio diskografija, mūsų mastais, didžiulė. Įvairiose šalyse įvairios firmos yra išleidusios per tris dešimtis albumų. Ir „Con Anima“, tiesą sakant, nebuvo pirmoji – metais anksčiau Lenkijoje išleistas jų pasirodymo Varšuvos „Jazz Jamboree“ festivalyje koncertinis įrašas. Tačiau man, kaip, esu tikras, ir daugeliui šioje šalyje, „Con Anima“, griežta ir laisva, sudėtinga ir naiviai žaisminga, apgaubta beveik mitinės auros, kaip pirmoji meilė, lieka vienintelė – legendinio trio legendinė plokštelė.“
Taigi Šiuolaikinės džiazo muzikos trio, vadovaujamas V.Ganelino, arba „The Ganelin Trio“ – tai ir yra tie pavadinimai, kurie visada buvo spausdinami visose šalyse, kur tik gastroliavome; ir ne tik nuo 1971 iki 1981 m., bet ir iki 1987-ųjų, mano išvykimo į Izraelį metų.
Gal tai ir trukdė mano kolegoms?
Ant vinilinės plokštelės (LP) „Non Troppo“, kurią išleido Vokietijos firma „Enja“ (1983 m.), o vėliau ir Šveicarijos kompanija „hat ART“ (1985 m.), viršelio užrašytos trys pavardės – Viačeslavas Ganelinas. Vladimiras Čekasinas, Vladimiras Tarasovas (derama seka – lyderis ir instrumentininkai), kitoje pusėje – „Non Troppo“ (I side and II side — by Vyacheslav Ganelin).
Vokiečių kritiko Berto Nogliko tekste dažnai minimas „The Ganelin Trio“ – tiek pat žodžių, kurių skaičius taip jaudina V.Tarasovą pokalbyje su L.Feiginu...
Įdomi informacija ir ant CD „Lithuanian Jazz 1929-1980“, kur yra įrašai: „Viačeslavo Ganelino trio 1964 m. su Grigorijumi Talasu (kontrabosas) ir Aleksandru Melniku (būgnai), 1968 m. su Juozu Rumelaičiu (kontrabosas) ir Aleksandru Melniku, o jau nuo 1975 iki 1980 m. – su Vladimiru Čekasinu (saksofonas) ir Vladimiru Tarasovu (mušamieji).“ Svarbu pabrėžti, kad tuos rinkinius „Semplice“ išleido 2003 m., o aš jau nuo 1987 m. gyvenau Izraelyje...
Manau, V.Tarasovui nedaro garbės tiesos iškraipymas ir sykiu įžeidimas tų, kurie, kad ir kaip būtų keista, tiek daug padarė dėl jo paties pripažinimo džiazo pasaulyje...
Be to, pastaruoju metu man dar ėmė priekaištauti, kad groju su įvairiais muzikantais tokio pat formato trio. O kaip Arto Blakey ansambliai, per kuriuos perėjo dešimtys muzikantų, bet jis išliko „Art Blakey Jazz Messengers“? Billo Evanso trio (jame pasikeitė keli būgnininkai ir keli kontrabosininkai)? Mileso Daviso ansambliai?..
Manau, kad pavyzdžių pakanka; beje, kad ir kurį muzikantą, perėjusį tuos ansamblius, imtum – visi jie tapo pasaulinėmis žvaigždėmis ir tikriausiai neturi pretenzijų lyderiams dėl to, kad jiems teko groti vadovo kompozicijas ir laikytis jo stiliaus...
Dabar apie kompozicijas, skirtas tokios sudėties trio.
Noriu paaiškinti, kaip suprantu, kas tai yra „džiazo kompozicija“. Kompozicija – tai struktūra, kuri aprėpia daugybę įvairių muzikos elementų: melodijų ir motyvų ar netgi pavienių frazių, kurios, žinoma, susijusios su harmoniniais ir ritminiais elementais, plius stilistinė kryptis, kuria ir remiasi šio ansamblio muzikantų improvizacijos.
Kartoju: tai struktūra su užuominomis, o štai muzika atsiranda iš santykio su ta struktūra ir fantazijos. Todėl rezultatas priklauso tik nuo konkretaus muzikanto duomenų.
Žinodamas atlygio už autorių teises sistemos ypatumus Sovietų Sąjungoje (juk mokėjo tik kompozitoriams), parašiau laišką, kuriame pasiūliau dalyti honorarą muzikantams, nes džiaze galutinis rezultatas priklauso nuo visų muzikantų ir nuo to, kaip jie suvokia tą kūrinį.
Niekas niekada neneigė trio muzikantų individualumo visais jo gyvavimo laikais nuo pat 1964 metų: bosininko Talaso, būgnininko Melniko, po to bosininko Rumelaičio, vėliau būgnininko Tarasovo ir pagaliau saksofonininko Čekasino – ir, žinoma, kiekvieno jų indėlio suvokiant ir savo talentu realizuojant kompozicinę medžiagą, kurią sumanė šio trio lyderis. T. y. aš, Viačeslavas Ganelinas.
Štai vienos kompozicijų – „Non Troppo“ – pavyzdys. Taip buvo užrašytos visos to meto kompozicijos, kurių struktūras, programos pavadinimą, stilistines kryptis, net scenos teatrinį vizualinį apipavidalinimą siūliau aš.
Žinoma, be konkrečių muzikantų, kurie sugebėjo pastebėti, pajusti ir įgyvendinti (per savo individualumą) visas kompozicijų idėjas, nebūtų buvę tų rezultatų, kurių pasiekėme.
Bet ar labai būtų skyręsis tų pačių kompozicijų vaizdas, jeigu jas būtų atlikę kiti muzikantai? Manau, kad iš esmės nelabai. Pasirinkti kolegas, su kuriais lengva groti, su kuriais galima komunikuoti visais parametrais, yra kiekvieno ansamblio, atliekančio improvizacinę (ypač – laisvąją!) muziką, pagrindas, ir kai kada tai trunka labai ilgai. Visi mano vėlesni kolektyvai – tiek trio, tiek duetai – tai įrodo. Taip yra visuose džiazo kolektyvuose, grojančiuose įvairiais stiliais; tik ten kompozicijos daugiausia paremtos variacijos forma.
Tikriausiai vienu klasikinių pavyzdžių galima pavadinti Duke‘o Ellingtono orkestro kompozicijas. Žinodamas kiekvieno muzikanto individualias savybes (tiek garso išgavimo galimybes, tiek improvizacinės manieros savitumą), jis kūrė kompozicijas, leidžiančias maksimaliai išryškėti kiekvieno atlikėjo originalumui. Tad nieko nuostabaus, kad, natūraliai išnykus šiam unikaliam bigbendui, neįmanoma atlikti daugumos kompozicijų pagal originalią orkestruotę, kaip ir neįmanoma atkurti net orkestro grupių skambesio, ką jau kalbėti apie muzikantų solo numerius.
O štai atkartoti Counto Basie orkestro manierą ir skambesį (nors ir pritempiant) – įmanoma...
Antra dalis
Dauguma mano kompozicijų buvo siuitos formоs, jose buvo sumišę tiek džiazo, tiek kamerinės simfoninės muzikos stiliai. Kiekviena koncerto dalis truko apie 40 minučių ir buvo atliekama be pertraukos. Ši idėja leido man klausytoją visiškai panardinti į muzikinę medžiagą ir nereikėjo publikos linksminti per pertraukas tarp trumpų pjesių... Įdomu, kad 40 minučių (pageidautina – ne daugiau!) gana tiksliаi atitinka emocinės pagavos trukmę.
Svarbūs buvo ir programų pavadinimai. Specialiai rinkau neutralius pavadinimus (daugiausia – italų kalba), nužyminčius tam tikrą emocinę stilistinę dviejų dalių programos kryptį. Beje, nė vienas kolega nepasiūlė nė vienos programos pavadinimo.
Žinoma, kaip ir teatre, kai aktorius siūlo režisieriui savo požiūrį į vaidmenį, mūsų koncertuose irgi visada buvo laukiama naujų idėjų, tačiau tokių, kurios pernelyg nenutoltų nuo konstrukcijos ir stilistinės krypties ribų. Aš jau seniai supratau, kad bet kurį improvizacinės muzikos solo epizodą muzikantas turi paversti tam tikra pagrindinės kompozicijos medžiagos aranžuote.
Dirbdamas Valstybinio rusų dramos teatro Vilniuje muzikinės dalies vedėju, išėjau teatro meno supratimo mokyklą nuo socialistinio realizmo stiliaus iki eksperimentinių spektaklių (mūsų teatre šešerius metus dirbo režisierius Romanas Viktiukas). Tai paskatino mane pabandyti sujungti dvi linijas – muziką ir scenos veiksmą – į vieną logišką giją.
Programos „Namų muzikavimas“ su visais namų aplinkos atributais pirmoji dalis susidėjo iš miegančio ant sofos V.Tarasovo solo (jis iš pradžių priešinosi šiam vaidmeniui) ir mūsų su V.Čekasinu ekspresyvaus dueto. Antroje dalyje (paremtoje konkrečios muzikos skambesiu ir estetika) mes atsipalaidavę gėrėme arbatą, skaitėme laikraščius, grojome trise, bet kiekvienas suspėjome pagroti ir solo, ir visa tai vyko „naktį“ – šviečiant toršerui, aidint milicininkų švilpukams ir t.t.
Teatro elementų buvo ir kitose programose. Antai viename festivalių sumaniau užmegzti specialų ryšį su žmogumi, sėdinčiu salėje: pagal mano signalą jis paleisdavo muziką, papildančią nauja tema mūsų grojimą. Magnetofono juostoje buvo įrašyti šiuolaikinės muzikos fragmentai (nuo konkrečios, elektroninės ir aleatorikos iki džiazo bigbendo, dar sovietinė daina, o finale – Piotras Čaikovskis, palydimas specialaus šviesos efekto).
Buvo programa „Ancora da Capo“ – spėjome surengti kelis grynai akustinės muzikos koncertus, be mikrofonų, kaip džiazo apyaušryje. Taip buvo sumanyta. Bet kai nuvežėme ją į festivalį, mus apsupo mikrofonai...
O štai programos „Albumas jaunuomenei – 001“ istorija. Kadangi sandėlis su instrumentais, kuriame repetavome, buvo uždarytas ir neturėjome viso mušamųjų komplekto, teko keisti anksčiau sumanytą koncepciją ir groti tuo, kas liko iš mušamųjų. O buvome sumanę, kad vienu metu skambės dvi visiškai nesusijusios temos (kaip skamba atverti konservatorijos klasių langai) su perėjimu į kiekvieno atlikėjo solo, o toliau – įvairūs instrumentiniai junginiai.
Dar turėjau parengęs programą su V.Tarasovu, kuri skambėjo Valstybinėje filharmonijoje Vilniuje per kamerinį koncertą. Pasiūliau V.Tarasovui groti tik simfoninio orkestro perkusiniais instrumentais, o pats grojau fortepijonu, klavesinu, čelesta, finale – netgi vargonais. Tai irgi buvo tikra, grynai akustinė kamerinė kompozicija.
Žinoma, galima analizuoti, kaip ir kodėl buvo sukurta kiekviena programa, tačiau šįkart norėjau išryškinti svarbiausią dalyką: tiesą apie „The Ganelin Trio“ egzistavimą nuo 1971 iki 1987 metų.
Galite paklausti: „Ko čia dabar staiga pradėjai trimituoti?“
Aš pernelyg ilgai „kuklinausi“, ir tai nebuvo deramai įvertinta.
Tikiuosi, kad jums užteko kantrybės ir noro perskaityti visų šios temos parametrų manąją analizę.
Pagarbiai Slava Ganelinas
Išvertė Milda Augulytė
Dokumentinio filmo „Miestas. Ruduo. Ritmas“ fragmentas. Rež. Vadimas Gauzneris, „Lenfilm“, 1976
m.
