Visi žino – lengviau V.Čekasinui ištraukti dantį, nei iš jo ištraukti interviu. Atidaręs savo dviejų kambarių buto Žirmūnų rajone duris „Lietuvos ryto“ žurnalistę jis pavadino „baryšnia“ ir ištiesė didžiules šlepetes.
Kaip dalysis premiją?
– Legendiniam džiazo trio skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Kaip dalinsitės tuos 30 tūkst. eurų? Kaip sako rusai – broliškai ar po lygiai? – paklausiau V.Čekasino.
– Visas gėris, kad dalytis nereikės, – visi gausime po trečdalį.
– Lietuvoje toks įvertinimas jums pirmasis, nebent prisimintumėte festivalio „Nida Jazz“ jums skirtą apdovanojimą ir Vilniaus miesto Šv.Kristoforo statulėlę. Ar nejaučiate nuoskaudos, kad valstybinio įvertinimo reikėjo laukti taip ilgai?
– Manau, jis pačiu laiku – esu neturtingas, senas ir ligotas. O tų pinigų man kaip tik užteks vaistams ir gydytis visus metus.
– Še tau! Maniau, kad nusipirksite naują saksofoną, nes visi jūsų instrumentai suraišioti kažkokiomis virvelėmis. Arba bent naują dviratį, nes tas, kuriuo važinėjate po Nidos kurortąper džiazo festivalį, turbūt dar nuo knygnešių laikų?
– Tikra teisybė. Bet arba geras dviratis, arba vaistai. Trečio kelio nėra.
Rado šokių salėje
1970 metų žiema, Sverdlovskas. Į džiazo festivalį iš Vilniaus atvykusiems V.Tarasovui ir V.Ganelinui rengėjai pasiūlė užeiti į karininkų namus – ten šokiams groja kažkoks Čekasinas.
„Užėję pamatėme unikalų vaizdelį. Ant scenos V.Čekasino ansamblis laisvai grojo Johno Coltrane’o stiliumi, o salėje poromis šoko raudonskruostės Uralo merginos, avinčios veltiniais. Mes iškart supratome, kad radome lygiavertį partnerį“, – taip trio atsiradimą prisiminė V.Tarasovas savo knygoje „Trio“.
– Maestro, ar esate susimąstęs, kaip būtų pasisukęs jūsų gyvenimas, jeigu nebūtumėte anuomet persikėlęs į Vilnių?
– Žinau, kad šis žingsnis visiškai pakeitė mano gyvenimą. Atsikėlė ir mano tėvai, čia jie ir palaidoti. Dirbau su genialiais kolegomis.
– Jei Lietuvoje nebūtų buvę V.Čekasino, gal neturėtume įžymiųjų džiazo atlikėjų – Vytauto Labučio, Leonido Šinkarenkos, Nedos Malūnavičiūtės, Petro Vyšniausko, Olego Molokojedovo, Gedimino Laurinavičiaus... Iširus trio V.Ganelinas išvyko dirbti ir mokyti į Izraelį, V.Tarasovas kūrė savo projektus, o jūs Lietuvoje auginote naują džiazo kūrėjų kartą.
– Aš vienas juk negaliu dirbti, man nuobodu, reikia kolegų. Net kai mokiau mažus vaikus, vadindavau juos kolegomis.
Vaikus greitai įtraukdavau į bendrus projektus su suaugusiaisiais. Kai iš mažens išmoksta dirbti didelėse struktūrose, vėliau jiems įdomiau kurti savarankiškai, atskleisti savo individualybę.
– Tai ir yra jūsų unikalios čekasiniškos mokyklos paslaptis? Visi jūsų mokiniai sako jaučiantys glaudžią bendrystę, kurios niekur kitur pas mus išmokti neįmanoma.
– Jei taip sako, gal taip ir yra. Aš mokau muzikuoti, išreikšti save. Jeigu yra ką išreikšti, gimsta džiazo atlikėjas. O kiti tik „prie džiazo“.
Ekscentrikas ir diktatorius
„Lietuvos ryto“ žurnalistei yra tekę stebėti V.Čekasino programos repeticiją.
Įpuolęs į sceną V.Čekasinas garsiai sukomandavo: „Eins, zwei, drei, pradedam! „Baryšnios“, prašom prie mikrofono!“ Trys dainininkės dramatiškais balsais užtraukė: „Ko nuliūdai, sese...“
„Ne, ne, ne! Jūs ne cerkvėje!“ – maestro griebė mikrofoną ir pats taip subaubė, kad būgnininkams iš rankų iškrito lazdelės.
Atlikėjai įsiręžę plėšė savo instrumentus sekdami maestro rankų mostus. Ko jis reikalavo, sugroti turbūt neįmanoma.
Tempas greitėjo, būgnai tratėjo. V.Čekasinas griebė Nedą už rankos ir tempė į scenos vidurį: „Pirmyn, visi paskui tave, šauk juos.“
Nepatenkintas rezultatu pats stvėrė saksofoną, krito ant grindų ir pasispardydamas paleido treles į dangų.
Repeticija baigta! Maestro atsikėlė ir nusipurtė nuo kelnių dulkes. Muzikantai be jėgų suvirto ant grindų.
– Maestro, apie kitą matytą jūsų repeticiją, kai Nidoje atlikėjus privertėte sušokti į baseiną, nebepasakosiu. Esate nežabotos fantazijos džiazo asmenybė, į kurios koncertus publika verždavosi patirti nepamirštamų įspūdžių ir pamatyti spektaklio. Kol paimate instrumentą į rankas, atrodote toks ramus, tylus žmogus su berete ir aptrintu džinsiniu švarkeliu... Iš kur tas temperamentas?
– Kai kuriu kompoziciją, vizualinė laiko organizacija man lygiavertė kaip ir akustinė.
Tai, ką mes darome, yra tik laiko organizavimas ir padeda įgyvendinti idėją. Tai išraiška tos energijos, kuri yra manyje. Mano muzikantai taip pat turi būti aktoriai, jei to reikia idėjai.
– Taip, čia jūsų žodžiai: „Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam per galvą!“ Mokiniams esate pagarsėjęs diktatorius. Girdėjau, kad neįtikusį pianistą per nagus esate mušęs, į kažkurį muzikantą scenoje batą paleidęs... Bet mokiniai jus vis tiek dievina.
– Atlikdamas didelę programą turi būti diktatorius. Ir netiesa, kad visi privalo šokti pagal mano dūdelę. Jie yra mano idėjos bendraminčiai.
Bet demokratijos negali būti ta prasme, kad visi darytų, ką nori. Disciplina būtina, o jei kam nepatinka, viso gero!
Pirmojo smuiko nebuvo
– Kai susikūrė garsusis trio, jūs visi buvote jau ryškios asmenybės. Ar sunkiai radote bendrą muzikinę kalbą?
– Nežinau. Mes visi trys laikėmės bendros koncepcijos, kuri būdinga europietiškai džiazo mokyklai. Kiekvienas turėjome savų muzikinių simpatijų ir jų išraišką lėmė mūsų instrumentų specifika.
V.Ganelino ir V.Tarasovo instrumentai faktūriniai, mano saksofonai – melodiniai. Bet melodija pati savaime negali egzistuoti. Reikia parašyti kokias nors faktūras. Vieni be kitų negalime.
– Vadinasi, pirmojo smuiko trio nebuvo?
– Jo negali būti polifoninėje muzikoje. Kiekvienas kuria savo liniją, kurios tam tikrose vietose susipina.
– Tad kalbos apie idėjų konkurenciją trio, kokias nors muzikines išdavystes – netiesa?
– Man to nebuvo, o jei kas nors taip mano, – jo problema.
Yra idėja, kurią reikia kuo efektyviau įgyvendinti ir pateikti klausytojui. Ir taškas.
– Džiazu jūs gyvenate, atrodo, nuo ryto iki vakaro. Bet kažkodėl esate pasakęs: „Džiazas ir darbas trio man tik hobis.“ Kodėl?
– Todėl, kad iš džiazo niekada nepragyvenau. Grodamas džiazą uždirbdavau gal tik 10 proc. pajamų. Ir su trio mes niekada nieko neužsidirbdavome, nors gastroliavome po visą pasaulį. Honorarus pasiimdavo kiti. Pragyvendavau iš įvairių projektų.
– Tai kokią pensiją užsidirbo Lietuvą pasaulyje garsinusi džiazo įžymybė? Gal gaunate didesnę kaip nusipelnęs kultūrai?
– Argi tokių yra? Gaunu paprastą pensiją, kaip ir visi žmonės. 250 eurų.
– Kur dingo V.Čekasinas? – klausinėja džiazo mėgėjai. Kodėl jūs beveik nekoncertuojate Lietuvoje? Ar visi jūsų darbai kur nors kitur?
– Taip. Maskvoje, Vokietijoje, kitose šalyse kuriu spektaklius, operas, projektus. Lietuvoje nesu gavęs nė vieno pasiūlymo pastatyti spektaklį ar sukurti muziką. Aš esu linkęs dirbti su dideliais projektais, turiu daug idėjų. Bet jų Lietuvoje niekam nereikia ir nėra jokio finansavimo.
– Džiazo šalyje nebėra vietos džiazo senukams? Oi, atsiprašau, džiazo vilkams? Negi nebus jokio jubiliejinio 70-mečio koncerto?
– Aišku, nebus, „baryšnia“. Koncertas Valdovų rūmuose – turbūt paskutinis bendras trio pasirodymas gyvenime.
– Tad neliko jokių randų, nuoskaudų iš legendinio trio bendrystės?
– Man ne. Aš užmiršau, kas buvo praeityje, ir gyvenu ateitimi, kurios niekada nebus.
Trio susitiko po 13 metų
LDK valdovų rūmuose vasario 17-ąją įvyko istorinis džiazo patriarchų – V.Ganelino, V.Čekasino ir V.Tarasovo – koncertas.
Kelias Lietuvos džiazo kartas įkvėpusi trijulė pastarąjį kartą buvo muzikavusi drauge tik 2003-iaisiais per Frankfurto knygų mugę.
Ansamblis savo legendą kūrė 1971–1986 m. Jis įsitvirtino pasaulio džiazo muzikos istorijoje kaip viena ryškiausių visų laikų neamerikietiško džiazo grupių. Net sovietmečiu trio daugybę kartų kirto geležinę uždangą – keliavo po Senąjį žemyną, gastroliavo JAV, Pietų Amerikoje, Kanadoje, Kuboje.
Trio suteikė galingą impulsą Lietuvos džiazo mokyklai, tačiau V.Ganelinui 1987-aisiais emigravus į Izraelį grupė iširo. „Supratau, kad į tą pačią upę dukart neįbrisi. Mes visi trys jau per toli nuėję savo keliais“, – aiškino V.Ganelinas.
