Menininkas jau du dešimtmečius gyvena už Atlanto, bet nuolat parvyksta muzikuoti į Lietuvą ir perskrodžia savo pasirodymais jos džiazo padangę lyg kometa. Bent jau taip būdavo anksčiau. Šį kartą Dalius po apdovanojimo ceremonijos sostinės Rusų dramos teatre surengė netikėtą performansą. Jis niekaip negalėjo pradėti savo solinio pasirodymo.
Užuot muzikavęs, D.Naujokaitis nerišliai dviem kalbomis replikavo salei – tai stebėjosi tyla, tai klausinėjo publikos, ko ši nori, drąsinosi tuoj parodysiąs meistriškumą, bet toliau pavienių dūžių taip ir nepajudėjo, kol galiausiai išvartė scenoje būgnus.
Nebuvo juokinga – sėdintieji pirmoje eilėje bijojo gauti instrumentais per galvą. Jei ne saksofonininkas Liudas Mockūnas, po savo solinės dalies antrą kartą išėjęs į sceną ir privertęs laureatą groti duetu, nežinia, kuo būtų pasibaigusi užsitęsusi jo „improvizacija“.
„Jis užvaldytas savo meno. Pametęs protą dėl muzikos mūzų, jis eina į priekį nenuspėjamai ir pavojingai, kaip ir visi poetai“, – taip D.Naujokaitį yra apibūdinęs jo bičiulis ir kūrybos partneris filmininkas Jonas Mekas. Tik šįkart per Daliaus „solo“, rodės, mūzos buvo nuščiuvusios – muzikantas elgėsi kaip paprastas gerai įkaušęs mirtingasis.
„Kas galima Mekui – negalima Naujokaičiui“, – juokavo vienas klausytojas. Nors laureato gelbėjimo operacija pavyko, vakaro nuotaika buvo sugadinta.
1995-aisiais D.Naujokaitis išvyko į Niujorką ir įsiliejo į šio miesto improvizuotojų bendruomenę – įkūrė su bendraminčiais „Kino antologijos archyve“ grupę „Free Music on Second Street“, bendradarbiavo su Eugenijumi Varkaliu, Audriumi Naujokaičiu, ypač glaudžiai – su J.Meku, dažnai pamuzikuojančiu drauge. D.Naujokaičio muzika skamba J.Meko filmuose „Happy Birthday To John Lennon“, „On My Way To Fujijama I Saw“, „This Side Of Paradise“.
Už Atlanto būgnininkas grojo ir įrašinėjo kūrinius su daugybe žinomų improvizuotojų, taip pat su kolektyvais „Nublu Orchestra“, „Now We Are Here“, „Brooklyn Bears“, „Tiger Lithy“, Nicko Gianni grupe „Evolution“, Kenny Wolleseno „Wollesonic Labaratorys“ bei „The Himalayas“, bendradarbiavo su šokių muzikos grupe „Brazilian Girls“ ir daugeliu kitų kūrėjų.
„Vilnius Jazz“ apdovanojimas D.Naujokaičiui įteiktas už nuopelnus Lietuvos džiazui. Gimtinėje prasidėjo D.Naujokaičio džiazo karjera: nuo 1986 m. būgnininkas grojo Skirmanto Sasnausko džiazo ansamblyje, vėliau tapo Juozo Milašiaus ansamblio „Gitarmanija“ nariu, susidomėjo „noise“ muzika.
Gyvendamas Vilniuje Dalius grojo su daugeliu šalies džiazo meistrų, tarp jų – Vladimiru Čekasinu, Petru Vyšniausku, Tomu Kutavičiumi, Eugenijumi Kanevičiumi, su įvairiomis roko, džiazo, panko, populiariosios muzikos grupėmis. Jis buvo subūręs gimtinėje kolektyvą „Naujo Atomic Orchestra“, su kuriuo gastroliavo Austrijoje ir Kroatijoje, taip pat grojo su „Traffic Trio“, vietos džiazo jaunimu bei JAV improvizuotojais.
Šiemet Dalius dukart kilo į „Vilnius Jazz“ sceną – tą pačią dieną visai sėkmingai grojo grupėje „Horny Horns“.
Svetur būgnininkas taip pat niekada nepamiršo savo lietuviškų šaknų: su Niujorko menininke Sandra Koponen buvo subūręs grupę „Untytė“, grindusią savo kūrybą lietuviškomis sutartinėmis. Vėliau kitas projektas – „Rasa Rasa“, būgnininko sumanytas drauge su niujorkiečiais K.Wollesenu ir Jonathonu Haffneriu, suvienijo naujosios improvizacinės muzikos kūrėjus bei sutartinių atlikėjas iš Lietuvos. Jis dokumentuotas kompaktinėje plokštelėje „Wollesen, Haffner, & Naujo: Rasa, Rasa“, kurią 2014 metais išleido legendinė Johno Zorno leidykla „Tzadik“ .
Muzikas reiškiasi ir teatre bei kine. Į „Vilnius Jazz“ laureatų šlovės alėją jis įžengė paskui džiazo grandus Viačeslavą Ganeliną, Vladimirą Tarasovą, V.Čekasiną, P.Vyšniauską, Dainių Pulauską, Arkadijų Gotesmaną, Liudą Mockūną ir kitas šalies džiazui nusipelniusias asmenybes. Tik gaila, kad taip lūdnai.
