Lietuvoje nėra kitos tokios ilgaamžės, keliaujančios po pasaulį džiazo komandos kaip DPG.
Nėra ir tokio džiazo kūrėjo bei prodiuserio tandemo kaip D.Pulauskas ir Antanas Gustys, kartu išmaišiusio žymiausius keturių žemynų džiazo forumus.
Prieš porą dienų pasirodė DPG rinktinių hitų albumas, įamžinęs grupės 20-mečio muzikines keliones.
Jo pristatymu Vilniaus knygų mugėje prasidės visus metus truksiantis jubiliejinis DPG koncertų maratonas.
– Kodėl jums taip sekasi užsienyje? – paklausiau D.Pulausko ir A.Gusčio.
A.G.: Kai pradėjau dirbti su Dainiumi, jo kolektyvas buvo nežinomas pasaulyje, kupinas tik kūrybinių ambicijų. Sutapo mūsų interesai.
DPG jėga – stiprus kūrybinis potencialas. Dainius sugebėjo visus 20 metų išlaikyti grupėje žvaigždes, kurios turi ir daug savo darbų. Aišku, kartais dėl to labai sudėtinga rengti keliones.
D.P.: Grupės sudėtis kito – kai kas išėjo savo noru. Bet rinkausi muzikantus, kurie norėjo groti su manimi ir tiko mano muzikai.
Susitikę mes visada dirbame iki prakaito, nes suderinti repeticijų grafikus sunku, kaip ir visų mūsų gastroles. Kartais jas skiria tik pusantros valandos persėdimai iš vieno lėktuvo į kitą.
- Bet iki šiol pavykdavo išlaviruoti?
A.G.: Per paskutines Indijos gastroles skridome devyniais lėktuvais, o rengiau jas kartu su Kinijos turu, be to, tuo metu vyko „Vilnius Jazz“ festivalis (A.Gustys yra šio festivalio įkūrėjas ir prodiuseris – Red.). Kartais krūvis, psichinė ir fizinė įtampa būna milžiniški. Dėl nuovargio lengva įvelti klaidų, kurios sužlugdytų visą darbą. Laimė, to dar nebuvo.
O gastrolių paieškos ir jų organizavimas – nepertraukiamas procesas, nes visur sutinkame festivalių rengėjų. Gyvas koncertas jiems būna rimčiausias argumentas tariantis dėl ateities darbų.
-Ar džiazo prodiuseris daro įtaką savo partnerių muzikantų kūrybą?
A.G.: Muzikos Dainiui aš neužsakinėju. Aišku, parinkdami programas pasitariame, nes festivalių auditorija skiriasi -- žinome, kur važiuojame. Tačiau Dainiaus muzika labai natūrali – ji rašo tai, kas jam liejasi.
D.P.: Groti Lietuvoje kartais būna sunkiau negu rimtame užsienio forume. Čia žmonės visą laiką nori kažko ypatingo. Tai -- postūmis atsinaujinti, plėsti repertaurą nauja muzika.
Pasaulyje galėtume groti tuos pačius kūrinius. Dabar, atėjus į grupę naujiems muzikantams – Liutaurui Janušaičiui ir Domui Aleksai, kitaip suskamba ir senos kompozicijos. Pavyzdžiui, paskutinėse gastrolėse Indijoje ir Kinijoje grojome kūrinius net iš pirmosios DPG plokštelės „Penetration“.
A.G.: Visus 20 metų Dainiaus grupė, jo muzika brendo natūraliai. Nieko nedarėme priverstinai – atvirkščiai: festivaliai suteikė Dainiui impulsų, veikė jo kūrybą. Mano užduotis buvo parodyti ją teisingoje vietoje.
- Kaip tokias vietas surasti?
A.G.: Pagal festivalių stilistiką. Be to, pažįstu daugelį jų organizatorių, žinau jų skonį. Tačiau grupės festivaliams įsiūlomos ne per draugystes – to niekada nebuvo. Pats žinau, ką reiškia spaudimas festivalio rengėjui, prieškaištai, kodėl groja tie, o ne anie.
Kodėl kažkas turėtų kviestis būtent mus, kai yra savo lėšomis gastroliuojančių britų, prancūzų, šveicarų grupių? Lietuvą mažai kas žino pasaulyje, mūsų pavardes sunkiai ištaria.
Todėl aš turiu pateikti grupę taip, kad prodiuseris norėtų ją paimti. Stengiuosi, kad festivalių rengėjai pamatytų ir išgirstų DPG ne vieną kartą. Kai po koncerto jie ateina ir pareiškia: „Viskas šiame bare – jūsų“, supranti, kad tikrai jiems patikome. Taip buvo per pastaruosius festivalius Indijoje ir Kinijoje.
– Jau devynis kartus lankėtės Azijoje, kur džiazo tradicijos dar tik formuojasi. Turbūt tenykštė publika „suvalgo“ viską?
A.G.: Nelygu kur. Pavyzdžiui, indų festivalis „Jazz Yatra“, kuriame DPG grojo 2001 metais, buvo pradėtas rengti dar Britų imperijos laikais. Ten rinkosi pasaulio džiazo elitas.
Deja, festivalis mirė kartu su rengėju, ir džiazas Indijoje pradėjo sukti naują ratą.
Dabar ten vėl yra perspektyvių džiazo scenų. Prieš porą mėnesių DPG grojo Goa kurorte, kur suvažiuoja daug turistų. Koncerte buvo daug užsieniečių. Geras ir Punės festivalio lygis. Šiame mieste telkiasi svarbiausi Indijos institutai, mokslo elitas. Pati šalis labai pasikeitė į gera nuo mūsų pirmojo apsilankymo.
Tačiau didžiausią įspūdį daro Kinijos raida – ten gastroliavome jau tris kartus. Tai nepasotinama rinka: visuose festivaliuose – aukščiausio lygio techninė įranga, gausi ir smalsi, piniginga publika, tvarka ir drausmė.
Europietiška tradicija turėti kone kiekviename kaime alaus daryklą ir džiazo festivalį greitai persikels į Kiniją.
– Dainiau, ko jus išmokė festivaliai?
– Koncertuoti bet kokiomis sąlygomis. Aš negaliu vežiotis savo sunkaus pagrindinio instrumento, todėl kaskart gaunu vis kitokį. Pastarosiose gastrolėse Indijoje visuose koncertuose grojau skirtingais klavišiniais. Esu išbandęs turbūt visus, kokie tik buvo pagaminti pasaulyje, elektroninio pianino modelius.
Su kai kuriais instrumentais susipažįstu tik prieš kelionę internete. Bet būna ir taip, kad pažada vieną, o gaunu kitą. Pavyzdžiui, į Goa festivalį atskridome pavėlavę keturias valandas, turėjome groti be garso repeticijos, o instrumentą gavau nematytą, ne viskas scenoje suveikė.
Kai labai sunku, gelbėja povandeninės jėgos, visus užvaldo tarsi vienas impulsas. Po to, aišku, lūžti.
Odesos džiazo festivalyje lūžo ir mano instrumento stovas, klavišai nukrito ant grindų, bet grupė grojo toliau. Visi mes – užsigrūdinę.
– Ar dažnai žemė čiuožia iš po kojų?
D.P.: Tenka pasikankinti, būna kalniukų, bet tai atperka geros emocijos. Daryti tai, kas patinka, nėra lengva, bet jei negalėčiau, būtų jau tikrai blogai.
Prisimenu, pirmąją džiazo pjesę parašyti mane privertė šviesaus atminimo Mindaugas Tamošiūnas, kai dirbau jo vadovaujamame „Oktavos“ ansamblyje. Tada dar negrojau džiazo, rašiau popsą, tik pradėjau aranžuoti muziką.
Aš atsargus žmogus: kol šimtą kartų nepasveriu, tol nepriimu sprendimo. O M.Tamošiūnas mane tiesiog privertė patikėti savo jėgomis.
Iš jo gautas impulsas buvo labai svarbus. Beje, ta pirmoji mano džiazo pjesė skambėjo solidžiame džiazo forume – Suomijos festivalyje „Pori Jazz“.
Toliau šiuo keliu mane pastūmėjo Skirmantas Sasnauskas, su kuriuo grojome džiazą. O 1996 metais Birštono festivalyje pasirodžiau jau su savo kolektyvu. Jo pagrindą sudarė „Oktavos“ muzikantai – Rimantas Brazaitis, Valerijus Ramoška, Linas Būda.
Į džiazą galima sudėti viską – akademinę patirtį, simfoninio orkestro, bigbendo, vokalines spalvas, stilius nuo roko iki avangardo. Čia viskas tinka, reikia tik fantazijos. Nesuklydau pasirinkęs šį kelią.
– Kaip paminėsite grupės 20-metį?
D.P.: Po dvigubo DPG albumo pristatymo Vilniuje imsimės projekto Birštono džiazo festivaliui, kuriame prieš 20 metų ansamblis debiutavo. Birštone prie grupės prisidės ir buvę kolektyvo nariai.
Naujos DPG programos šiemet skambės ir „Kaunas Jazz“ bei „Vilnius Jazz“ festivaliuose.
Planuoju ir daugiau koncertų. Norėčiau pagroti su visais, kurie yra dalyvavę DPG projektuose.
Albumas atspindi kūrybinę raidą
Vasario 27 d. 18 val. Vilniaus knygų mugės muzikos salėje DPG pristatys naują dvigubą albumą „The Best of 20 Years“ (nuotr.). Tai 9-asis grupės diskas, sudarytas iš ankstesnių albumų, išleistų 1996–2016 m., geriausių kompozicijų.
Rinkinys atspindi kolektyvo kūrybinę raidą, grupės stiliaus, įrašų garso kokybės evoliuciją.
Visos kompozicijos buvo sėkmingai pristatomos Europos, Azijos, Afrikos ir Šiaurės Amerikos prestižiniuose džiazo festivaliuose ir Lietuvos reprezentaciniuose renginiuose.
