Kalbant apie V. Ajauską, mintyse pirmiausiai išplaukia Vilniaus miestas. Gal ir ne Vilnius, o miestas iš mūsų sapnų, besisukantis Kosminėje erdvėje, skriejantis tarp Dangaus ir Žemės.
Keliaujantis savą kelionę per kultūros istoriją, atidengiančią žiūrovui praeitį, dabartį ir ateitį. Apipintas paslaptimis ir dovanojantis mums atradimų džiaugsmą.
Menotyrininkai visada pažymi V.Ajausko savitumą – sugebėjimą tapyti laiko erdvėje, kas buvo ir yra svarbu visų epochų tapytojų stiliaus sampratoje. „Jo erdvė ypatinga, fantastiška, gyva, pulsuojanti stichija, turinti simbolinę neaprėpiamo pasaulio prasmę“, – yra sakiusi menotyrininkė Nijolė Tumėnienė.
Senamiestis, Užupis – erdvė, kurioje tapytojas žvelgia į jaukius kiemelius lyg iš paukščio skrydžio, fiksuodamas istorijos žaismą. Miestas su savo šimtametėmis paslaptimis lyg miražas, peraustas romantizmo, vos pastebimo liūdesio, o kartais ir šypsenos natomis.
Parodoje „Džiazas“ V.Ajauskas kuria istoriją apie Vyrą ir Moterį. Apie kūnišką, fizinę meilę. Aistros pilnatvę. Kai nuogų kūnų susiliejime skamba aukščiausia erotikos gaida, o geismo nešami įsimylėjėlių kūnai pinasi į neatskiriamą visumą.
Vienspalvis, baltas paveikslų fonas yra lyg beribė erdvė, kurioje ir gyvena pasinėrę į savo jausmus įsimylėjėliai. Kurdamas vyro bei moters siluetus, V.Ajauskas naudoja visą sukauptą savo, kūrėjo, patirtį – grafiko, tapytojo, akvarelisto.
Kai kurių paveikslų siluetai užpildyti išlietais potėpiais, suteikiančiais neapibrėžtumo, kaitos įspūdį. Kai kuriuose jis lieka ištikimas griežtesnių formų siluetams ir tapo lokaliomis spalvomis. Linijų grakštumas, laisvumas – tai vizitinė tapytojo kortelė.
„Tai džiazavimas apie gyvenimą, meilę, jausmus“, – lakoniškai sako V.Ajauskas.
Bet jo paveikslai byloja daugiau. Liudija apie gaivališką, metams nepavaldų kūrybos troškimą, energiją, sugebėjimą keistis. Apie nenutrūkstamą Kelionę per įvairias meno formas, spalvas, genamą amžino kūrybinio nerimo.
