Pasak režisieriaus, šiuo filmu jis siekia pažadinti tuos, kurie vis dar ignoruoja karą Ukrainoje, paskatinti juos veikti – perduoti tikras ukrainiečių istorijas, apšviesti, pabudinti žmonių sąžinę. Filmą J. Afinejevskis dedikavo žurnalistams ir istorijų pasakotojams, kurie kasdien rizikuoja savo gyvybėmis tam, kad parodytų, kas iš tiesų vyksta Ukrainoje.
Kova tarp žmogiškumo ir absoliutaus blogio
„Nesiekiau aklai rodyti siaubingų vaizdų – tuomet žmonės tiesiog išjungs televizorių ir nekreips dėmesio. Man svarbiau sukurti ryšį tarp Ukrainos motinų, kurios kasnakt meldžiasi už savo vaikų saugumą, kad jie kas rytą pabustų ir išliktų gyvi, ir motinų visame pasaulyje. Sukurti ryšį su Ukrainos daktarais, savanoriais, žurnalistais – visais. Parodyti kovą tarp barbariško žiaurumo ir žmogiškumo. Ukrainiečiai yra tauta, pasižyminti žmogiškumu ir puikiu humoro jausmu – nepaisant visų kulkų ir bombų, krentančių jiems kone tiesiai ant galvų“, – pasakoja J. Afinejevskis.
Po filmo peržiūros vykusioje diskusijoje filosofas, VDU profesorius Gintautas Mažeikis pažymėjo, jog filme kalbinti žmonės karą Ukrainoje vadina ne tik žiauriu, bet ir banaliu – panašiai kaip filosofė Hannah Arendt įvardijo nacių nusikaltimus. Tačiau, pasak kai kurių analitikų, Rusijos kareivių elgesį galima vadinti ne vien banaliu, bet ir beribiu blogiu.
„Galima buvo tikėtis, kad kai kurie rusų kareiviai bus neišsilavinę, korumpuoti, vogs ukrainiečių daiktus. Tačiau nemanėme, kad tai bus žmonės, kurie jaučia malonumą žudydami, kankindami, persekiodami. Tikimės, kad jau matome blogio ribas, bet kitą dieną pamatome, kad čia dar ne riba – gali būti dar baisiau. Tuomet ukrainiečių analitikai pradėjo kalbėti, kad šis blogis ribų neturi. Dantė manė, kad pragaro ratai yra devyni – tačiau iš tikrųjų tie ratai yra nesibaigiantys. Matome absoliutaus blogio elementus – pasirengimą naudoti branduolinius ginklus ir nužudyti visus“, – pakomentavo prof. G. Mažeikis.
Režisierius taip pat buvo paklaustas, kodėl jo filme yra naudojama ne tik ukrainiečių, bet ir rusų kalba. Jo teigimu, šiuo sprendimu siekta parodyti, kad Ukraina yra atvira visiems. „Norėjau parodyti, kad rusų propaganda, teigianti, jog Ukrainoje engiami žmonės, kalbantys rusiškai, yra melas. Tai Rusijos televizijų platinamas naratyvas. Uždaviau klausimus rusiškai, ir kai kurie kalbinti žmonės atsakė ukrainietiškai, o kai kurie – rusiškai, iš pagarbos man. Siekiau parodyti tiesą – ukrainiečių svetingumą ir atvirumą, kurį pamačiau per savo videokameros objektyvą“, – paaiškino filmo kūrėjas, tuo pačiu pažymėjęs, jog pritaria ukrainiečių pastangoms apriboti rusų kalbos naudojimą televizijoje, nes ja slopinama ukrainietiška kultūra.
Euromaidanas – vadovėlinis pavyzdys XXI a. revoliucijoms
Jevgenijus Afinejevskis Lietuvoje anksčiau yra pristatęs „Oskarui“ nominuotą dokumentinį filmą „Žiema ugnyje: Ukrainos kova už laisvę“, pasakojantį apie 2013–2014 m. Ukrainoje vykusius protestus, virtusius į revoliuciją – Euromaidaną. Svečias pabrėžė, jog dabar, kaip ir tomis dienomis, visi Ukrainos žmonės randa būdų savaip prisidėti prie pergalės.
„Maidano metu buvo didelis plakatas, vaizduojantis didžiulį vandens lašą su užrašu „Kiekvienas iš mūsų yra tik lašas vandens, tačiau kartu mes esame vandenynas“. Vargingi ir turtingi, jauni ir seni, skirtingų socialinių klasių atstovai, visos religinės grupės susivienijo, parodė tautos valią, ryžtą kautis. Tai buvo gražu. Šaltą žiemą, žmonės stojo prieš kulkas, policijos lazdas ir įrodė ištikimybę demokratinėms vertybėms ir Europos Sąjungai. Kai pernai prasidėjo plataus masto karas, manęs žiniasklaida paklausė, ką manau apie Ukrainą. Atsakiau: „Tai laisvos dvasios tauta, jie niekada nepasiduos, jie verčiau mirs stovėdami ir apšaudomi kulkomis į veidą, tačiau niekada nesiklaups“. Tą aš pamačiau Maidane ir tai tiesa“, – vieną svarbiausių savo atradimų Ukrainoje atskleidė J. Afinejevskis.
Režisieriaus teigimu, tuometiniai Ukrainos protestai, įamžinti jo filme „Žiema ugnyje“, įkvėpė panašius protestus kitose pasaulio šalyse – Honkonge, Venesueloje, Nikaragvoje, Čilėje, Libane. „Ukrainiečių tauta praskynė kelią daugybei šalių, kaip kovoti su diktatoriais, su priespauda. Jie sukūrė vadovėlinį pavyzdį XXI amžiaus revoliucijoms“, – sakė jis, papildydamas, kad žymiausiems diktatoriams, tokiems kaip Napoleonas, A. Hitleris ir V. Putinas, visada baigiasi blogai.
Rusijos žmonės – išsigandę, dviveidžiai ir apnuodyti propagandos
Sovietinėje Rusijoje gimęs, tačiau 1991 m. emigravęs ir šiuo metu JAV gyvenantis režisierius pasidalino mintimis ir apie rusų visuomenę, jos galimybes stoti į kovą už demokratines vertybes, priešintis valdžiai.
„Kai kurie Rusijos žmonės bijo kalbėti, lieka savo komforto zonoje. Kiti – dviveidžiai, kaip menininkai, kurie valstybinėje Rusijos televizijoje Vakarus vadina „bjauriais“, tačiau vėliau patys išvyksta į „Grammy“ apdovanojimus. Dar kiti – žmonės, kuriuos smarkiai apnuodijo propaganda. Rusijos gyventojams turi nutikti kažkas labai reikšmingo, kad jie praregėtų. Jie patys turi imtis pokyčių, apsispręsti, ar jie nori likti tokios pačios valdžios vergais, kurie tik pakeičia vieną prezidentą kitu, panašiu, o elitas išsaugo savo pinigus, ar – išeiti į gatvę, kaip ukrainiečiai, ir pakeisti padėtį. Tačiau tai priklauso nuo jų pačių“, – pabrėžė J. Afinejevskis, priminęs, jog savo filmu jis nesiekia įveikti rusų propagandos – svarbiausia, kad likęs pasaulis susivienytų ir padėtų Ukrainai nugalėti.
„Kartu mes galime pasiekti pokyčių, pabudinti žmones ir laimėti šį karą. Padėkite Ukrainai, apšvieskite draugus, renkite filmų peržiūras, paramos akcijas. Yra milijonai būdų pagelbėti. Didžiausias pavojus visuomenei – atbukti, išlikti komforto zonoje. Tuomet kitą dieną Jūs neateisite žiūrėti filmų, o aš jų nebekursiu. Turime ir toliau veikti. Jūsų širdis jums pasakys, ką daryti, tiesiog išlikite tam atviri“, – renginyje sakė filmų kūrėjas.
Į filmo peržiūrą ir susitikimą su režisieriumi J. Afinejevskiu Vytauto Didžiojo universitete vasario 28 d. kvietė JAV ambasada Lietuvoje.
Filmas „Laisvė ugnyje: Ukrainos kova už laisvę“, kurio įžangą įgarsino „Oskaro“ laureatė Helen Mirren, jau pelnė apdovanojimus Hamptonų tarptautiniame, Savanos, Mill Valley ir Bragacine kino festivaliuose, sulaukė „Kineo“ apdovanojimo bei nominacijos Stokholmo kino festivalyje. J. Afinejevskio filmai debiutavo Venecijos, Telurido, Tarptautiniuose Toronto ir Romos bei Sandanso kino festivaliuose, o jo kūryba nominuota „Oskaro“, „Emmy“ ir JAV Prodiuserių gildijos apdovanojimams.
