„Dekadentas Nr. 2419“ – savitas kelio filmas, jungiantis pasakojimus apie kūrėją, politinių prieštarų laiką, nelaisvės sąlygomis vykusį kultūrinį gyvenimą, išskirtinių asmenybių galeriją, istorinės tiesos paieškas ir kalbą, tapusią tikraisiais namais keturis dešimtmečius trukusioje pagrindinio veikėjo kelionėje iš egzilio į Lietuvą. T. Venclova pasirodo kaip šių dienų Odisėjas ir rafinuotas nomadas, poezija, skirtingais laikmečiais ir įsimintinomis geografinėmis kryptimis keliaujantis į savąją Itakę.
Poetas kaip šių dienų Odisėjas
„T. Venclovai artima rusų egzilio poeto Vladislavo Chodasevičiaus mintis, kad kiekvienas žmogus turi rasti asmeninį mitą ir pagal jį organizuoti savo gyvenimą. J. Brodskiui buvęs artimas Enėjo, pačiam V. Chodasevičiui Tobijaus, o T. Venclovai – plačiausiai interpretuojamas, bet sykiu vienas sudėtingiausių Odisėjo mitas. Filmas prasideda vienu pirmųjų poeto eilėraščių „Axenos pontos“ (1958), apmąstančiu Odisėjo mitą sovietinėje realybėje, iš kurios pagrindinis veikėjas negrįžta namo. Mūsų veikėjas grįžta, bet klausimas, ar grįžimas apskritai yra įmanomas, lieka atviras. Tikrasis jo grįžimas vyksta kalboje, kurios poetinis matmuo vienintelis pajėgus priartėti prie žmogaus ir būties esmės, todėl pasakojimą neatsitiktinai veda T. Venclovos eilėraščiai, žymintys svarbiausius jo gyvenimo ir kūrybos etapus“, – pasakoja scenarijaus autorė L. Žukauskaitė.
„Talentingo poeto pareiga – apsaugoti savo talentą. Manau, kad išvykdamas iš Lietuvos, T. Venclova ne tiek protestavo prieš tikrovę, kiek norėjo išsaugoti tai, ką turėjo geriausio. Lietuvoje jis nebūtų galėjęs to padaryti, būtų patyręs tam tikras deformacijas. Išvykęs išvydo platųjį pasaulį, bet tos kelionės nebuvo iš paprasčiausio smalsumo. Jos padiktavo tam tikrą eilių rašymo būdą, nes būdamas Innisfree ežero pakrantėje jis ne tik prisimena William’o Butler’io Yeats’o eilėraštį, bet ir pasisemia kažko naujo.
Kaip ir dera tikram poetui, jis kaip Ibseno herojus atkakliai kopė į kalno viršūnę, nors kylant aukštyn darosi vis šalčiau. Šaltis, gaubiantis tą kopimą, yra poezijos kaina. Bet jis tarsi neatkreipė į tai dėmesio ir grįžęs namo toliau dirbo labai vertingą darbą, pradėdamas naują žygį arba tęsdamas tą, kurį kadaise nutraukė“, – T. Venclovos gyvenimą apibendrina vienas filmo veikėjų, scenaristas Pranas Morkus.
Vietovės mitas: keičiantis Vilnius
Vizualiai turtinga filmo geografija driekiasi nuo prieškario Klaipėdos ir karo metų Kauno iki poetui artima Viduržemio jūros tradicija alsuojančių ir totalitarinių režimų kolizijas patyrusių Juodkalnijos ir Albanijos bei pagrindinių profesoriaus akademinio gyvenimo uostų Niu Heiveno ir Niujorko. Vis dėlto reikšmingiausia vieta asmeniniame T. Venclovos žemėlapyje tenka Vilniui, filme prabylančiam prieštaringą pokario atmosferą perteikiančiais archyviniais kadrais, šiandieninio miesto vaizdais ir sąmojingais pagrindinio veikėjo pasakojimais.
„Yra toks dalykas kaip genius loci, vietos dvasia, tam tikras vietovės mitas. Aš labiau tikiu, kad Vilnius keičia žmones, kad miestas turi tam tikrą jėgą, kad tai jis formuoja mus, mūsų kultūrą, mūsų mąstymą, o ne atvirkščiai. T. Venclovos poezijos paslaptis yra toji jėga, kurios jis semiasi iš vietovės mito. Miestas vis dėlto yra visuma, o poetas visada ieškos būdų, kaip ją aprėpti, ir priešinsis melui, bandančiam šią visumą suardyti“, – miesto ir poeto santykį įvardija lenkų visuomenės veikėjas, rašytojas, Paribio fondo Seinuose steigėjas Krzysztofas Czyżewskis.
Filmą kūrė scenarijaus autorė Lina Žukauskaitė, režisierius Saimiras Bajo, kompozitorius Mindaugas Urbaitis, montažo režisierius Eimantas Belickas, operatoriai Andrius Seliuta ir Audrius Zelenius, konsultantas Nerijus Milerius, garso režisierius Sigitas Motoras, prodiuserė Teresa Rožanovska.
Filmas „Dekadentas Nr. 2419“ (scen. aut. Lina Žukauskaitė, rež. Saimir Bajo) – nuo vasario 15 d. kino teatruose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, Panevėžyje, Birštone.
