A.Skolnickas nuo senų dienų iki šiol groja su viena seniausių thrash metal žanro grupių „Testament“, yra bendradarbiavęs su progresyviojo metalo grupėmis „Savatage“ ir „Trans-Siberian Orchestra“ bei metalo supergrupe „Metal Allegiance“ – bet šalia greitų ir agresyvių gitaros rifų bei solo partijų, muzikantas įkūrė ir savo džiazo trio, kuriame pasikvietęs kontrabosininką bei būgniniką, pats gitara eksperimentuoja su džiazo standartais, improvizacijomis, bibopo subžanru ir kitais rokeriams mažiau įprastais elementais. Muzikantas yra išleidęs ir world music albumą.
Šeštadienį Vilniuje ir sekmadienį Palangoje vyksiantys koncertai – tai trečiasis muzikanto vizitas Lietuvoje, bet pirmasis – džiazo muzikanto amplua.
Su muzikantu Lrytas.lt susitiko nedideliame bare Vilniaus centre, kur dorodamas vegetarišką mėsainį („bandau gyventi sveikai“) ir gerdamas kavą („būtinai išbandysiu ir jūsų alaus, tik gal kiek vėliau“), gitaristas papasakojo apie savo muzikinį kelią ir požiūrį į kūrybą.
– Nuo ko prasidėjo jūsų pažintis su muzika? Kodėl patraukė būtent tai, o ne kokia kita veikla?
– Kai buvau mažas, tiesiog reaguodavau į muziką. Tai būdavo populiarios šeštojo dešimtmečio dainos, ir tada net ne visada žinodavau, kokios – na, bet tai daugmaž buvo Chucko Berry „Jonhhy B Goode“, „The Beatles“ ir panašiai – čia kai buvau aštuonmetis. Gitarą į rankas paėmiau būdamas dešimties.
Kažkodėl į muziką reaguodavau labiau, nei į ką nors kita. Turiu ir kitokių pomėgių – bet muzika visada buvo pirmiausia.
– Kokie tie kitokie pomėgiai?
– Visada mėgau knygas. Grožinės literatūros romanus ir panašiai – pavyzdžiui, Michaelą Chaboną, Joyce Carrol Oates, ką tik suskaičiau Williamo Gaddiso romaną. Iš naujesnių ar jaunesnių – Chucką Klostermaną, kuris rašo apie roką ir popkultūrą. Bet kalbėti apie literatūrą – tas pats, kas kalbėti apie muziką: mėgstamų autorių yra per daug, kad visus pavyktų suminėti.
– O filmai? Ar teikiate prioritetą kažkokiam konkrečiam žanrui, režisieriui?
– Mėgstu klasiką. Vienas mano mėgstamiausių filmų būtų Franciso Fordo Coppola’os „Godfather“ (liet. krikštatėvis). Dar labai mėgstu Martino Scorsese filmus – bet ir Richardo Linklaterio „Slacker“, kurį laikau labai kūrybišku ir unikaliu filmu. Na ir žinoma, Quentino Tarantino juostos.
– Kas jūsų paties kūrybą įtakoja dabar?
– Įtakoja labai skirtingi dalykai. Kai man buvo dešimt metų, man labai didelę įtaką darė „Kiss“ – jie ir sukėlė mano susidomėjimą gitara. Vėliau buvo Van Halen, kur Eddie mane užvedė ant lead gitaros kelio (juokiasi). Bet šiandien aš klausau labai daug skirtingų stilių. Mėgstu muziką, kuri laužo taisykles. Man labai patinka Johnas Zornas – kai kurie jo albumai skamba kaip sunkusis metalas – bet yra ir kitokios jo kūrybos, kurią įtakojo Charlie Parkeris, jis kūrė ir muziką filmams – J.Zornas yra nuostabus.
Mano džiazo supratimą labai įtakojo ir švedų pianistas Esbjörnas Svenssonas ir jo grupė E.S.T. Labiausiai sužavėjo tai, kad jo muzika nesilaiko jokių taisyklių, net jei jis pats – džiazo klavišininkas. Kai pats pradėjau džiazo gitaros trio, būtent ir norėjau laužyti taisykles.
– Esate savamokslis, ar turite profesionalų muzikos išsilavinimą?
– Kai pradėjau, turėjau amerikietiškojo folko mokytoją. Bet aš mokausi nuolat – todėl perėjau per daug stadijų. Keletą metų mokiausi pagrindus – tada galvojau būti dainininku, grojančiu gitara ar tiesiog gitaristu. Kai išgirdau Van Halen ir Randy Rhoads, susiradau kelis vietinius mokytojus – bet tada sužinojau, kas yra jų mokytojas. O juo buvo Joe Satriani! Jis dar nebuvo įrašęs jokių albumų – bet jau buvo vienas geriausių šiaurinėje Kalifornijoje. Ir man dar pasisekė, kad jis mokė tame pačiame mieste, kur gyvenau – tad keleriems metams tapau jo mokiniu.
O po daugmaž dešimtmečio persikėliau į Niujorką, ir „Naujosios mokyklos“ (angl. „The New School“) universitete gavau diplomą. Ten mano mokytojais buvo galybė muzikantų – ne tik gitaristai, bet ir saksofonininkai, pianistai – kurie dabar yra labai gerbiami džiazo muzikantai. Gitaros ten mane mokė Vicas Jurisas. Jis buvo fantastiškas!
– Jūsų paties kelias nuo thrash metal iki džiazo – kaip tai nutiko?
– Man visada patiko džiazas – tik anksčiau aš jo nesuprasdavau. Bet kartą per televiziją pamačiau Milesą Davisą jo „elektrinio džiazo“ bandymų periode. Tai buvo labai energinga muzika su klykiančiomis gitaromis – net nežinau kas ten grojo, greičiausiai Johnas Scofieldas, Mike’as Sternas ar Robbenas Fordas – bet man tai visiškai neatrodė kaip džiazas (juokiasi). Bet tai buvo nuostabu!
Man buvo devyniolika, ir tas improvizacijos jausmas mane sužavėjo – nors tuo metu jau grojau gana sudėtingą muziką, bet tai buvo kažkas kito. Tai buvo žanras, kur kiekvienąkart grojant kažkas galėjo būti kitaip – kai pats tuo tarpu buvau sunkiojo roko ir metalo aplinkoje, kur iš muzikanto buvo tikimasi, kad jis visada pavarys tą pačią solo partiją (juokiasi). Ir aš tą suprantu bei vertinu – bet tuo metu buvau stadijoje, kai ieškojau savęs, buvau niekaip nenurimstantis.
Tada suvokiau, kad norint groti kažką panašaus į tokį „elektrinį džiazą“, reikia pagrindų. Tradicinio džiazo pagrindų – suprasti džiazo standartus, būti džiazo muzikantu. Tad pradėjau mokytis iš būtinumo. Pradėjau studijuoti tradicinį džiazą – ir jis mane sužavėjo, išmokė tos pusiausvyros, kai gitara gali groti garsiai, gali groti greitai, gali klykti. Išvysčiau savo paties džiazinę pusę, kuri rėmėsi pačiu džiazo gitaros skambesiu – nors man visada patiko visokios improvizacijos.
Man visada patiko ir patinka Alas di Meola, Johnas McLaughlinas – jie puikūs džiazroko menininkai – bet taip pat pradėjau tyrinėti Jimą Hallą, Patą Martino, Wesą Montgomery. Ir tai truko labai ilgai: atradau visus šiuos muzikantus, kai man buvo devyniolika, bet išdrįsau pats kažką tokio bandyti būdamas tik trisdešimties.
– Koks yra mėgiamiausias įrašas, kuriame dalyvavote ar kurį kada nors padarėte?
– „Planetary Coalition“. Tai – mano world music bandymas, kur prie manęs prisijungė daug puikių kviestinių svečių. Tarp kurių buvo „House of Waters“, Rodrigo y Gabriela – čia įrašas, kuriuo turbūt labiausiai didžiuojuosi.
– Džiazas ir metalas. Be abejo, tai visiškai skirtingi žanrai – bet gal tarp jų yra ir kažkas bendro?
– Keista, bet bendrumų tikrai yra! (juokiasi).
Bet pirmiau gal pakalbėkime, kas skiriasi. Visų pirma – garsas. Ir procesai. Jausmas, ritmas, laiko atskaita (angl. timing, red. past) yra visiškai skirtingi.
Bet manau didžiausias bendrumas tame, kokioje pozicijoje atsiduria abu šie žanrai populiariosios muzikos ribose. Nes iš tiesų tai nėra populiari muzika. Žinoma, galiausiai kažkas prasimuša į populiarumą – galiausiai turime Herbie Hancocką ar „Metallica“ – bet tai reti atvejai. Dažniausiai tai neprasiveržia į meinstrymą.
Bet galiausiai – tai gerbėjai. Jie yra labai atsidavę, ir kai kuriais atvejais tiek viename, tiek kitame žanre yra puristų, kurie turi labai stiprią nuomonę, kas yra „tikra“ ir kas ne (juokiasi).
– Ar kada nors sulaukėte piktų reakcijų, kad grodamas metalo grupėje, perėjote į džiazą?
– Tikrai taip – ypač pirmaisiais metais! Tai nutiko, kai išplito internetas – žmonės gavo galią kritikuoti. Dabar, manau, žmonės labiau įpratę prie pokyčių, o taip pat turėjo pakankamai laiko užaugti ir subręsti. Bet tuo metu, kai „Testament“ po sunkaus periodo susirinko vėl, netrūko sakančių, kad aš sugrįžau tik dėl pinigų, gyvenime dabar groju tik džiazą ir nebesugebu groti taip, kaip grodavau anksčiau.
Bet tada išėjo albumas – ir visi tie balsai nutilo.
Ir tiesą sakant, dabar po „Testament“ atsikūrimo, grupės sudėtyje esu jau dvigubai ilgiau, nei iki pertrūkio – bet paaiškėjo tik tai, kad esama garsiai rėkiančių žmonių, kurių išmokau nepaisyti.
– O iš kitos pusės? Tarp džiazo muzikantų ir gerbėjų nepasitaiko atvejų, kai sakoma, kad metalas – tik piktų paauglių muzika?
– Tiesą sakant, čia sulaukiu daugiausia pozityvių reakcijų. Be abejo, ir čia yra nepatenkintų, bet tokių žymiai mažiau.
– Pirmieji du jūsų trio albumai buvo beveik vien koveriai. Kodėl?
– Buvau labai sąžiningas su savimi. Tuo metu nebuvau pasiruošęs išleisti pilną nuosavos kūrybos albumą. Ir kalbu ne apie džiazo gitaros albumą, o apie instrumentinės muzikos albumą. Tad pažvelgiau į savo mėgstamiausius atlikėjus – ne tik džiazo srityje. Pavyzdžiui, Jeffą Becką, kuris pirmajam instrumentinės muzikos albumui sukūrė vos keletą dainų. Van Halenas tai pat darė koverius.
Dar neturėjau originalios medžiagos – bet turėjau idėją. Įprastai džiazo gitaros muzikoje grojami standartai – jei nusiperki tradicinio džiazo albumą, ten greičiausiai bus „All the Things you Are“, „Lullaby of Birdland“. Viskas su tuo gerai – ir man patinka groti šias dainas, bet pagalvojau: gerai, o ką aš galėčiau padaryti, kad viskas būtų kitaip? Ir aš norėjau būti sąžiningu, iš kur pats ateinu: aš juk neužaugau ant džiazo dainų.
Tad paėmiau dainas, kurios buvo mano kraujyje – „Scorpions“, „Aerosmith“, Ozzy Osbourne’o kūrinius. Atgrojus daugiau džiazo, ėmiau girdėti naujas jų aranžuotes. Be to, džiaze galima cituoti kitas dainas, ir tai dažnai sutinkama: pavyzdžiui Joe Hendersono kūryboje galima nukeliauti iki Charlie Parkerio. Aš kartais irgi nušvilpdavau po gabaliuką, bet tada pagalvojau – o juk tai galėtų būti visa daina!
Ir kai pirmasis trio albumas išėjo, buvau šokiruotas – tikėjausi, kad užtruks metus, kol toks mano bandymas pasieks klausytoją, o čia ėmiau girdėti diską visur – džiazo radijo stotyse, viešose erdvėse. Man tai buvo didelis siurprizas – bet kartu ir ženklas, kad einu teisingu keliu.
O vėliau sukaupta patirtis leido atrasti ir savo džiazo balsą, imti kurti originalias džiazo dainas.
– Apie ką yra jūsų naujausias albumas, „Conundrum“?
– Tai laikmečio, kurį išgyvename, atspindys. Aš pavadinčiau tai socialiniu sukrėtimu Vakaruose. Tai – labai sudėtinga situacija su daugybe faktorių: socialinės medijos iškilimu, žmonių nebetikėjimu tuo, ką mato, savanorišku selektyvumu, ką laikai tiesa. Ir albumas yra viso to refleksija – „Brexito“, Donaldo Trumpo, šalims tekusio lyderystės iššūkių. „Conundrum“ bando tai atspindėti.
– Ką jūs manote apie Donaldą Trumpą?
– Nesu jo gerbėjas. Nes… šiaip gal tai jam būtų komplimentas, bet mane jis tuo atstumia: jis labai pritraukia dėmesį į save. Jis tame puikus. Bet tai nėra pakankama priežastis būti prezidentu. „Spiderman“ filmuose yra garsioji citata – „su didele galia ateina didelė atsakomybė“, bet D.Trumpas to visiškai neturi. Jis neturi etikos, garbės jausmo.
Bet žinau, kad jis nėra tiesiog toks savaime – jis yra ilgus metus trukusio projekto rezultatas, ir dabar tuo naudojasi. Ir turi daug šalininkų, kurie vis tiek yra su juo, nors yra tiek įrodymų, kad jis elgiasi neteisingai, meluoja, sako baisius, įžeidžiančius dalykus. Bet tos medijos, kurios tai parodo, išvadinamos netikrų žinių (angl. fake news, red. past) skleidėjomis.
Tai šokiruoja. O aš tikiuosi, kad jis yra klaidą, į kurią galėsime atsigręžti ir iš kurios pasimokysime.
– Kokie jūsų ateities planai?
– Manęs dažnai to klausia, ir aš visada atsakau sąžiningai – nors tai paskui ir įvelia į bėdą (juokiasi). Nematau savęs amžinai grojančio thrash metalą. Bet man labai patinka kurti instrumentinę muziką – tad manau, jos bus ir daugiau. Negaliu pasakyti, ar tai nutiks su trio, ar su kitais menininkais. Noriu įrašyti dar vieną world music albumą. Planuoju bendradarbiavimą su puikiais bliuzo muzikantais.
Ir nors dažnai esu matomas thrash metal gitaristo rėmuose, tai tik matomiausia mano veiklos dalis - o jų yra ir daugiau. Ir aš niekada nenorėjau būti vien džiazo muzikantu – aš noriu galėti užlipti į sceną su pačia įvairiausia muzika. Tad to ir toliau sieksiu.
O artimiausiu metu grosiu su trio, leisime dar vieną albumą.
Na ir žinoma – kadangi „Testament“ sekasi puikiai, artimiausius kelerius metus grosiu su jais toliau. Dabar dirbame prie naujų kūrinių ir jei jie gausis tokie, kaip atrodo kūrybinėse sesijose - tai bus vienas geriausių „Testament“ albumų. Tad aš tikrai vis dar su jais – bet tolimesnėje perspektyvoje matau save kaip instrumentalistą.
– Kokį patarimą duotumėte pradedantiems gitaristams?
– Per visus metus mano atsakymas į šį klausimą kito. Ir dabar jis yra toks: susitelkite į muziką, kuri patinka jums patiems – o ne į tą, kuri manote kad turėtų patikti. Tai net gali būti net ne gitaros grandų muzika – jei jums patinka „Smiths“ ar „The Cure“, kur viskas sukasi ne apie gitarų virtuoziškumą – viskas gerai.
Taip pat labai svarbu ritmas, laiko ataskaita. Kai girdi grojant gerą būgnininką – gali net nebūti melodijos ar nieko dainuojamo, bet tai gali būti puiki muzika, paremta vien ritmu. Ir manau, kaip gitaristas, privalai kažkiek to turėti savyje – o ne būti visiškai priklausomu nuo būgnininko. Bet prie šito aš dar ir pats dirbu – ir truputį gailiuosi, kad to nedariau anksčiau: nebandžiau būgnų, perkusijos.
– Trečią kartą esate Lietuvoje – kokį įspūdį ji palieka?
– Man čia patinka! Čia įdomu, nes tai nėra amerikiečiams labai gerai žinoma vieta. Kai amerikiečiai keliauja už jūrų, jų dažnos kryptys yra Londonas, Paryžius, Škotija. O Lietuvos jie nežino.
O man pasisekė atvykti čia ir groti muziką! Lietuva turėtų būti labiau lankoma, čia tiek kultūros, jūsų šalis labai spalvinga. Ir Lietuva taip pat turi tai, ko visi ieško tradicinėse vietose – geras parduotuves, visa kita. Tiesiog Lietuva nėra dažna kelionių kryptis.
– O ar yra kas nors, kas nepatiko?
– Na… nebent lovos viešbučiuose. Jos tokios mažos! (juokiasi). Bet šiaip viskas puiku!
