Žymusis latvių operos prodiuseris ir režisierius, aktorius ir kultūros veikėjas, lietuvių menininkų bičiulis A.Žagaras (1958–2019) mirė vasario 26 dieną.
Daugybė žmonių tik dabar suprato, ko neteko muzikos pasaulis.
A.Žagaras ne tik gimtinėje surasdavo talentų ir atverdavo jiems pasaulio scenas. Jis padėjo iškilti ryškiausioms šių dienų operos žvaigždėms mecosopranui Elynai Garančai, sopranams Kristynei Uopuolais, Marinai Rebekai, Majai Kovalevskai, tenorui Aleksandrui Antonenkai.
Jo palaikomas iš Latvijos nacionalinės operos (LNO) orkestro duobės ant dirigentų pakylos užkopė vienas žymiausių dabarties batutos meistrų, skinantis vis naujus „Grammy“ apdovanojimus, Andris Nelsonas.
A.Žagaro vadovaujama (1996–2013 m.) Latvijos nacionalinė opera tapo žinoma visame pasaulyje, o jo įsteigtą Rygos operos festivalį pamėgo tarptautinė kritikų bendruomenė, jame nuolat lankosi ir lietuvių operos profesionalai.
Per A.Žagaro kadencijas šio teatro orkestrui vadovavo Gintaras Rinkevičius ir M.Pitrėnas, čia dainavo geriausi Lietuvos solistai, operas režisavo Gintaras Varnas.
2011-aisiais talentingam menininkui buvo suteiktas Karininko kryžius „Už nuopelnus Lietuvai“.
Šis žmogus buvo kupinas didingų idėjų, daug keliavo darbo reikalais ir dar suspėdavo režisuoti operas – vieną premjerų pristatė ir Vilniuje.
Dirbo nuo ryto iki nakties
„Operos teatras jam buvo viskas, kol vieną dieną jis staiga tapo nereikalingas. Jis nuo ryto iki nakties dirbo, teatre turbūt ir miegojo“, – prisiminė ilgametis A.Žagaro bendražygis, buvęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) vadovas Gintautas Kėvišas.
Jis susipažino su kolega latviu dar prieš užimdamas teatro vadovo pareigas. Mat G.Kėvišo įsteigtas Vilniaus festivalis pirmasis prieš daugelį metų pristatė Lietuvoje A.Žagaro vadovaujamą LNO.
„Jau tada rygietis buvo ryški ir išskirtinė figūra, o Latvijos nacionalinė opera – stipriai pažengusi naujovių ir eksperimentų keliu, todėl įdomi ir ypatinga visame regione.
Meniškos prigimties, talentingas, dinamiškas A.Žagaras ypač mėgo ir skatino modernią režisūrą. Mūsų nuomonės ne visada sutapdavo, bet mėgome padiskutuoti – apie viską kalbėdavomės atvirai. Buvome ne tik kolegos, bet ir artimi bičiuliai.
Kai susitikdavome, atrodė, kad matėmės tik vakar, nors būdavo praėję dveji ar treji metai.
Jo mirtis man buvo didžiulis šokas“, – kalbėjo G.Kėvišas.
Lietuviui gniaužia gerklę
„Negaliu ramiai kalbėti apie šią netektį – man gniaužia gerklę“, – prisipažino ir maestro M.Pitrėnas.
Pakviestas A.Žagaro lietuvių dirigentas šešerius metus vadovavo LNO orkestrui.
„Net nežinau, kaip jis mane pastebėjo Vilniuje. Iki tol buvau vadovavęs tik Kauno miesto simfoniniam orkestrui, tad atsakingos pareigos Rygoje man buvo labai svarbus įvykis. Einant jas formavosi mano teatrinis skonis, užmezgiau daug reikšmingų ryšių.
Kartu su A.Žagaru rengiau ir savo pirmąją premjerą Rygos operoje, nuo tada jaučiau jo globėjišką žvilgsnį.
Tai buvo tikras teatro šeimininkas – atėjęs apžvelgdavo savo valdas, greitai įvertindavo situaciją, sušukuodavo reikalus ir megzdavo bendravimo tinklą, įkaitindamas atmosferą iki meninio konflikto, kaip mokėjo tik jis vienas.
A.Žagarui rūpėjo viskas – iki solistų ir personalo įvaizdžio bei svorio, jis buvo labai reiklus ir sau, ir kitiems. Užtat visi ir žinojo, kas yra Rygos opera, – tramplinas gražioms karjeroms.
A.Žagaras važinėjo ir po kaimyninius teatrus bei akademijas, ieškojo ten talentų ir vežėsi juos pas save. Didžiulės investicijos į žmones buvo svarbiausia jo gyvenimo kryptis.
Daugeliui jo netektis tokia didelė dėl to, kad jis visada buvo su žmonėmis, kuriuos mylėjo. Jei ką pamildavo, nepalikdavo ir neišduodavo – vesdavo per gyvenimą“, – dalijosi prisiminimais M.Pitrėnas.
Buvo pasaulio pilietis
Dirigentą M.Pitrėną stebino ir A.Žagaro neišsenkama energija.
„Net kai jo akių kampučiuose matydavosi nuovargis, kūnas tarsi paklusdavo vedlio instinktui.
Prisimenu, kaip gastroliuojant Maskvoje ir Sankt Peterburge jis ištisas dienas praleisdavo su teatro kolektyvu: pats vedė savo komandai ekskursijas, pažindino ją su svarbiais asmenimis, rodė teatrų užkulisius.
Jis nardydavo įvairiose kompanijose kaip ungurys, be vargo mezgė socialinius ryšius“, – pasakojo M.Pitrėnas.
A.Žagaras sudomindavo savo idėjomis geriausius užsienio teatrų impresarijus, žymiausius solistus ir dirigentus, nes mąstė, anot M.Pitrėno, ne rygietiškai, latviškai arba baltiškai, o kaip pasaulio pilietis.
Lankydavosi LNOBT premjerose
Šviesaus atminimo A.Žagaras nuoširdžiai džiaugėsi, kai 2013 metais sulaukė kvietimo kurti spektaklį LNOBT.
„Vilnius man visada siejosi su geru teatru ir puikiais dainininkais“, – tuomet kalbėjo A.Žagaras.
Į Vilnių jis perkėlė ir čia savo režisuotos Richardo Wagnerio operos „Lohengrinas“ veiksmą, panaudojo spektaklyje dokumentinius prieškario sostinės vaizdus bei Katedros įvaizdį, atidžiai tyrinėjo prieš spektaklį Vilniaus istoriją.
A.Žagarui Vilnius kėlė labai šiltas emocijas. Apie tai jis yra pasakojęs muzikos žurnalui „Bravissimo“ tuomet, kai Lietuvos sostinėje statė „Lohengriną“.
„Darbas Vilniuje man svarbus emociškai: čia pažįstu daugybę žmonių, – tuomet kalbėjo šviesaus atminimo A.Žagaras. – Be to, lietuvių ir latvių mentalitetas labai panašus, jaučiuosi kaip namie.
Tai visai kitoks pojūtis nei dirbant Austrijoje, Vokietijoje, Italijoje, Japonijoje ar Rusijoje.
Dar studijų metais atvykdavau į Vilnių ir Kauną žiūrėti Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus spektaklių, vėliau domėjausi Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno pastatymais, žinoma, visada domino ir lietuvių opera.
Pažįstu daugelį lietuvių solistų, dainavusių Rygoje. Tai jūsų vyresniosios kartos scenos garsieji Irena Milkevičiūtė, Vladimiras Prudnikovas, Eugenijus Vasilevskis ir jaunesniosios kartos atlikėjai.
Daug dirbau su Asmik Grigorian – ji yra mano mėgstamiausia jaunosios kartos lietuvių solistė. Taip pat daug dirbta su Laimonu Pautieniumi, Kostu Smoriginu, kuris dainavo „Don Žuane“, kituose pastatymuose.
Rygoje dainavo Edgaras Montvidas, Giedrius Žalys, Ieva Prudnikovaitė, kiti puikūs atlikėjai.
Nepaprastai vertinu dirigentus G.Rinkevičių ir M.Pitrėną.“
Sumanymų gija nutrūko
Net atsisveikinęs su darbu Rygos operoje A.Žagaras lankydavosi LNOBT premjerose.
O prieš porą metų A.Žagaro sentimentai Lietuvai atvedė į Vilnių koncertuoti vieną žymiausių Latvijos operos primadonų K.Uopuolais. Jos Baltijos turą tuomet rengė A.Žagaro kultūros paramos ir vystymo fondas.
Netrukus menininkas nėrė į didingą „Baltijos muzikos sezonų“ Latvijoje projektą. Jis svajojo paversti šį koncertų ciklą didžiausiu Baltijos regione pasaulinių žvaigždžių traukos centru. Ir pradžia buvo daug žadanti. Niekas nesitikėjo, kad gabaus vadybininko sumanymų gija taip nelemtai nutrūks.
A.Žagaras taip pat pretendavo ir į LNOBT vadovus pasitraukus iš teatro G.Kėvišui. Tačiau vieno geriausių Baltijos šalyse kultūros vadybininkų kandidatūra buvo atmesta, mat jis tobulai nemokėjo lietuvių kalbos.
Vadovą viliojo užsienio teatrai
A.Žagaras savo kelią pradėjo kaip kino ir teatro aktorius. Be kitų juostų, jis vaidino ir populiariame latvių filme „Ilga kelionė per kopas“, G.Lukšo filme „Žolės šaknys“, nemažai filmavosi Rusijoje.
Latvijos nacionalinei operai menininkas vadovavo 1996–2013 m. Jį bandė pervilioti švedai ir kanadiečiai, anglai kvietė dalyvauti konkurse dėl Londono Karališkojo „Covent Garden“ teatro direktoriaus pareigų. Tačiau A.Žagaras liko ištikimas Latvijai dėl čia pradėtų ambicingų projektų.
Pasitelkęs Latvijos alaus kompaniją „Aldaris“ LNO direktorius sukūrė teatre visą talentų paieškos ir ugdymo sistemą. Jis pakvietė dirbti į teatrą geriausius šalies vokalo pedagogus, kuriems už darbą mokėjo „Aldaris“. Vėliau greta jų ėmė darbuotis ir vokalo mokytojai iš Italijos, Belgijos, Olandijos.
A.Žagaras pasiekė, kad LNO būtų priimta į akademijas turinčių Europos teatrų tinklą ir operos jaunimo studijas iš dalies finansuotų Europos Sąjunga.
A.Žagaro, kaip teatro vadybininko ir direktoriaus, didžiausias projektas buvo R.Wagnerio operų tetralogija „Nibelungo žiedas“, sukurta Rygoje kompozitoriaus gimimo 200-osioms metinėms.
2002 m. A.Žagaras ėmė aktyviai reikštis ir kaip operos režisierius. Jo sukurti spektakliai rodyti Latvijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Italijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Japonijoje, Lietuvoje. Režisierius ypač mėgo pasaulinių karų temą ir estetiką.
Menininkas labiausiai didžiavosi LNO išugdytomis pasaulinėmis žvaigždėmis – dainininkais E.Garanča, A.Antonenka, K.Uopuolais, M.Kovalevska, dirigentu A.Nelsonu. Tapę garsenybėmis šie artistai mielai sugrįždavo į gimtąją sceną išbandyti naujų vaidmenų.
Kilus politinei kampanijai prieš A.Žagarą, kuri galiausiai privertė jį atsisveikinti su LNO, žymiausiose scenose dainuojančios Latvijos žvaigždės aršiai gynė ilgametį teatro direktorių.
A.Žagaro nuopelnai operos menui įvertinti Garbės legiono komandoro ordinu (Prancūzija), Trijų žvaigždžių ordinu (Latvijos Respublika), Latvijos ministrų kabineto apdovanojimu. Latvijos ekonomistų asociacija jam įteikė ekonomikos apdovanojimą „Spidola“ už Latvijos kultūros populiarinimą užsienyje, novatoriškas verslo idėjas ir sėkmingą ilgametę tarnybą LNO.
