Šįkart, regis, visam laikui. Kai ne vienas grasinasi būti paskutiniu išvykstančiu lietuviu ir užgesinti šviesą Vilniaus oro uoste, T. Venclova atveža daugiau ryškios šviesos į Vilnių, kurį buvo priverstas palikti, nes jam buvo ne pakeliui su sovietų valdžia. T. Venclova – „Dienos temoje“.
– Profesoriau, turbūt žinote tą posakį „gerai ten, kur mūsų nėra“. Ar per tas kelias savaites Vilniuje dar nė sykio neuždavėte sau klausimo, koks velnias mane nešė iš Niu Heiveno Amerikoje į Vilnių?
– Ne, dar neuždaviau sau to klausimo, gal kada ir užduosiu, bet dabar man Vilniuje tiesiog labai įdomu. Aš čia nesu naujokas, nes per tuos pastaruosius mažiausiai 20 metų Vilniuje lankydavausi bent porą kartų per metus.
Labiausiai man krinta į akis nepaprastai intensyvus kultūrinis gyvenimas. Esu Niu Heiveno gyventojas, pas mus yra Jeilio universitetas, puiki koncertų salė, du teatrai, du aukščiausios kokybės muziejai, kurie yra per žingsnį nuo mano namų. Bet Vilniuje parodų, koncertų, puikių spektaklių, bet kokios rūšies – dramos, baleto, operos – gali pasižiūrėti daugiau ir įdomiau negu Niu Heivene.
– Teatrų ir muziejų čia tikrai daugiau negu du. Jūs esate sakęs, kad Vilnius jums yra pats svarbiausias miestas ir geresnis miestas už visus tuos, kuriuose esate buvęs, o buvęs jūs tikrai ne viename. Kaip dabar atrodo?
– Gražus miestas, kaip visada, labai sueuropėjęs, bent jau kai kuriose dalyse niekuo neatsilieka nuo kitų Europos sostinių. Ir senamiestis toks pat, kaip ir buvo, bet ir ačiū Dievui, kad jis toks pat, kaip ir buvo. Naujieji dangoraižiai šiek tiek gadina Vilnių, bet dar ne taip gadina, kaip galėtų. Žiūrėsime, kas bus toliau.
– Čia skonio reikalas. Man, pavyzdžiui, patinka dangoraižiai.
– Jie man irgi patinka, kol jie negadina miesto silueto, kartais jau jie pradeda gadinti miesto siluetą. Jie turėtų būti kažkur toliau, vis dėlto jie truputį per arti centro.
– Jūs jau „persiėmėte“ lietuviškų aktualijų, įskaitant ir dangoraižius. Turbūt girdėjote „Paskutinį skambutį“ sekmadienį, solidarumo su mokytojais akciją?
– Taip, aš tų dalykų iš arti nemačiau, bet taip pat esu solidarus su mokytojais. Galų gale tai mano profesija, mano dukros profesija. Mano dukra, gyvenanti Floridoje, yra amerikiečių pradžios mokyklos mokytoja. Ji nedalyvauja tokiose akcijose, nes nelabai ir reikalo turbūt turi. Jeigu reikėtų dalyvautų, be jokios abejonės, amerikiečiai žmonės gana narsūs. Ir tikiuosi, kad tie dalykai bus išspręsti teigiama linkme.
– Trumpa citata iš praeities: „Komunistinė ideologija man tolima ir, mano manymu, didele dalimi klaidinga. Jos absoliutus viešpatavimas atnešė mūsų šaliai daug nelaimių. Informaciniai barjerai, represijos, taikomos kitaip manantiems, stumia visuomenę į stagnaciją, o šalį į atsilikimą.“ Pamenate, kas tai rašė?
– Aš pats rašiau.
– Taip, tai buvo citata iš T. Venclovos laiško Komunistų partijos Centro komitetui 1975 m. Po poros metų – ilga emigracija. Kai tai rašėte, tikėjotės, kad grįšite?
– Ne, aš buvau visiškai tikras, kad sovietų valdžia gyvens ilgiau negu aš. Žinojau, kad ji grius, bet nemaniau, kad taip greitai. Po 11 m. ji griuvo. Bet išvažiuodamas Vilniuje palikau motiną, Vilniuje kuriam laikui liko mano trejų metų dukra, bet vėliau ji atvyko į Ameriką, ačiū Dievui, ir dabar, kaip sakiau, yra mokytoja Floridoje. Maniau, kad niekada jų nepamatysiu, bet malonus siurprizas, kad po 11 m. pasirodė įmanoma, dar ir motiną, ačiū Dievui, pamačiau.
– Kai kurie geri dalykai įvyksta anksčiau, negu tikėjomės. O jums nekyla minčių, ką nors parašyti dabartinei valdžiai?
– Žinote, dabar nebėra tų dalykų, apie kuriuos aš rašiau ir kurie mane labiausiai pykino: informaciniai barjerai ir represijos. Nėra nei informacinių barjerų, bent jau jeigu yra, tai labai mažai juntami. Yra kas kita – informacijos perteklius...
– Bet čia valdžia nepadės...
– Tokios netikros informacijos perteklius, bet su tuo vis dėlto grumtis turbūt truputį lengviau negu su sovietine cenzūra. O jeigu kalbėti apie represijas kitaip manantiems – ne, yra daugybė kitaip manančių, daugybė žmonių, su kuriais griežčiausiai nesutinku ir man nepatinka tai, ką jie kalba arba rašo, bet drausti aš to negaliu ir nenoriu, nes laisvas kraštas yra laisvas kraštas.
– Esate sakęs, kad Lietuvoje trūksta tolerancijos.
– Gal ir trūksta, bet aš galiu apie tai kalbėti ir ne kartą kalbu, gaunu į tai atsakymus.
– Toleruojate tuos piktus atsakymus?
– Gavau tokį atsakymą: „Venclova pila purvą ant Lietuvos.“ Aš tą purvą noriu nuvalyti nuo Lietuvos. Gal kartais sėkmingiau, kartais ne taip sėkmingai. O tie, kurie mane puola, man rodos, jie kaip tik gerokai pila purvą ant Lietuvos arba bent stengiasi tą purvą įamžinti.
– Jūs kalbate apie tuos, kurie gyvena pagal aksiomą, kad viskas, ką bedarytų lietuviai ir Lietuva, yra gerai ir geriausia.
– Taip, su tokia aksioma galima būti krepšinio sirgaliumi, fanatiku, bet rimtu politiku, rimtu publicistu ir geru piliečiu būti negalima.
– Bet mes visi esame neva krepšinio didieji fanai, tai gal todėl taip limpa toks mąstymas?
– Iš dalies dėl to. Bet krepšinio srityje tai dar nieko blogo, blogiau, kai tai pereina į politikos, istorijos sritį.
– Esate sakęs, kad žydai dažniausiai atlieka teigiamą vaidmenį pasaulio istorijoje, o lietuviai kokį nors vaidmenį pasaulio istorijoje atlieka?
– Dėl žydų galiu pasakyti, kad žydas, kaip žinoma, buvo Jėzus Kristus ir, manau, kad jau kas kas, o jis atliko teigiamą vaidmenį istorijoje. Ir gal ne tik istorijoje, bet ir tame transcendentiniame plane, pagal kurį greičiausiai plėtojasi žmonija. O dėl lietuvių, ar jie atlieka teigiamą vaidmenį istorijoje? Atlieka, bet tai priklauso nuo jų. Kada griuvo Sovietų Sąjunga, nepasakyčiau, kad lietuviai, kad „mes sugriovėme tą imperiją“, kaip kai kurie sako. Ne. Bet mes buvome labai pastebimas katalizatorius ir pagreitinome tą reakciją ir tai buvo, be abejo, Lietuvos teigiamas vaidmuo.
– Ar tas Lietuvos, lietuvio vaidmuo kaip nors atsispindi Jūsų pastarojoje knygoje „Lietuvos istorija visiems“?
– Aš norėjau tą knygą pavadinti „Lietuvos istorija tiems, kas apie ją nieko nežino“.
– Geras pavadinimas.
– Geras, bet leidykla nesutiko, sakė per ilgas, pernelyg griozdiškas ir panašiai. Pavadinome „Lietuvos istorija visiems“. Kaip tik polemizavome prieš porą dienų su G. Nausėda, jis pasakė, kad pavadinimas pretenzingas. Nežinau, ne man spręsti. Dabar kiek atsispindi ta mintis apie Lietuvos vaidmenį pasaulio istorijoje. Taip, visas pirmasis tomas atsižvelgia kaip tik į Lietuvą plačiame pasauliniame kontekste.
– Ir koks mūsų pėdsakas tame kontekste?
– Labai įvairus, bet, mano manymu, tai, kad mes kai ką pasauliui davėme, dėl to negalima abejoti. Pavyzdžiui, Vilniaus architektūra, kuri yra pasaulio meno istorijoje, labai esminis puslapis. Kuo daugiau po Europą, po pasaulį keliauju, tuo labiau tuo įsitikinu. Ir daug kitų dalykų, tiek senojoje Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje, tiek kiek dabartinėje.
– Save apibūdinate kaip centristinių liberalių pažiūrų žmogų – už pasirinkimo laisvę, prieš cenzūrą. Užtenka dabar Lietuvoje pasirinkimo laisvės?
– Pasirinkimo laisvė, be abejo, yra, bet kaip žmogus ją panaudoja, kiekvieną kartą priklauso nuo to žmogaus. Aš stengiuosi palaikyti sveiko proto pozicijas, per daug nenukrypti nei į kairę, nei į dešinę, kiek man tai sekasi, kitas klausimas.
– Sakote, kad dabar čia nebūtų ką veikti Helsinkio grupei?
– Helsinkio grupei visada yra ką veikti, dėl to, kad visada žmogaus teisės yra pavojuje, net ir demokratiškose šalyse. Helsinkio grupė, kiek žinau, egzistuoja ligi šiol. Bet po jos įkūrėjo V. Petkaus mirties aš jos veikloje nebedalyvauju ir ne kiekvienas veiksmas, kurį atlieka dabartinė Lietuvos Helsinkio grupė, man yra artimas.
– O kokius dabar savo darbus artimiausius įsivaizduojate? Gal antrą „Lietuvos istorijos visiems“ tomą?
– Antras tomas yra baigiamas, kaip tik šiandien pradėjau rašyti skyrelį apie įvykius, kuriuose ir pats dalyvavau ar bent juos mačiau iš arti, tai yra apie pasipriešinimą Lietuvoje, vykusį paskutiniais XX a. dešimtmečiais. Kitas skyrelis jau po to bus Sąjūdis. Tikiuosi tą tomą baigti po kokių dešimties dienų.
– Geriausi linkėjimai užbaigti procesą.
