Vilniaus universiteto profesorius Rimvydas Laužikas teigė, kad reikia kalbėti apie ugdomąjį poveikį – išėjęs iš Genocido aukų muziejaus žmogus turi galvoti, kad atpažins ir nebalsuos už jokias partijas, turinčias nacizmo ar komunizmo bruožų dabar.
Muziejaus samprata kinta
„Galima prisiminti, kad Jonas Jablonskis, dar XX a. ieškodamas lietuviško atitikmens žodžiui „muziejus“ (kilęs nuo „mūzų buveinė“), siūlė terminą krautuvė“, – sakė Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja Jolanta Karpavičienė.
Anot jos, tradicinė muziejaus sąvoka, neva tai tik vieta, kur sukrauti daiktai, kartais vyrauja ir dabar.
„Vis dėlto, pakalbėjus su lankytojais, galima pastebėti, kad samprata keičiasi. Muziejai keičiasi, visai kaip mūsų visų gyvenimas, tapdami aktyvios kultūrinės ir socialinės komunikacijos vieta“, – teigė J.Karpavičienė.
Pasak jos, šiuolaikiniame pasaulyje gyvenantys žmonės informaciją vartoja kitokiais būdais nei anksčiau, taip pat yra ir su kultūra. „Muziejai, norintys eiti koja kojon su gyvenimu, ieško formų ir būdų kaip komunikuoti apie kultūros paveldą, kuris yra mūsų tapatybės pamatas“, – teigė pašnekovė.
Muziejus turi tapti viena iš kultūros erdvių, kur, remiantis paveldu, formuojama asmens tapatybė: „Svarbu ne tik materialus kultūrinis paveldas ir ženklai, bet ir istorinė atmintis, tam tikros žinios ir suvokimas.“
Siūlo kalbėti apie ugdomąjį muziejaus poveikį
R.Laužikas kalbėjo apie muziejų raidą ir tvirtino, kad šių įstaigų pokytis komunikacijos prasme – akivaizdus.
„Anksčiau manyta, kad muziejaus tikslas – išsaugoti ir parodyti daiktus. Viskas būdavo sudedama į ekspoziciją ir visi patenkinti. Vėliau idėja pasikeitė – muziejuje siekta perduoti praeities žinias. Dabar matome daugybę pokyčių. Mes kuriame praeities įkvėptus produktus, veikiančius šių dienų kultūroje“, – aiškino profesorius.
Tačiau tokie produktai, pasak R.Laužiko, nėra pasakojimas apie praeitį: „Jie tik susiję su praeitimi, bet yra visiškai šiuolaikinės kultūros gaminys. Pavyzdžiui, tokie teatro spektakliai kaip „Barbora Radvilaitė“ ar lenkų sukurtas kompiuterinis žaidimas apie 1863 m. sukilimą. Tai šiuolaikiniai produktai šiuolaikinei auditorijai. Kartu tai posūkis nuo faktų ir žinių perdavimo link visuomenės ugdymo.“
Anot R.Laužiko, išties reikia kalbėti apie ugdomąjį poveikį – muziejaus eksponatus tarsi žodžius tekste, formuojančius pranešimą.
„Tas pranešimas turi daryti vienokį ar kitokį poveikį visuomenei. Žmogus, peržiūrėjęs Genocido aukų muziejaus ekspoziciją, turi išeiti ne su mintimis, kaip baisu buvo, o su nutarimu nebalsuoti už nacius ar komunistus, su noru atpažinti partijas, kurios turi nacizmo ar komunizmo bruožų dabar“, – teigė profesorius.
Ekskursijas apie dailę ves skirtingų profesijų atstovai
E.Nedzinskaitė pasakojo, kad muziejus vis dažniau tampa priežastimi susitikti ir su jaunimu, suaugusiaisiais ar senjorais kalbėtis aktualiomis temomis: „Į Nacionalinę dailės galeriją atvyksta, pavyzdžiui, seneliai iš globos namų, sergantys Alzheimeriu ar demencija. Mes su jais kalbamės, o meno kūrinys tampa tik priežastimi tam dialogui. Kūriniai senjorams gali sukelti prisiminimus ir pan.“
Pasak E.Nedzinskaitės, kiekvienos profesijos žmogus, atėjęs į muziejų, gali ką nors atrasti.
„Visi turi galimybę pamatyti įdomių dalykų. Beje, rengiamės pradėti ekskursijų ciklą po nuolatinę XX a. Lietuvos dailės ekspoziciją. Tas ekskursijas ves įvairių profesijų atstovai – karininkas, žurnalistas, kraštovaizdžio architektė ir kiti“, – pasakojo edukacinių programų kuratorė.
E.Nedzinskaitė teigia sutinkanti, kad šiuolaikiniai muziejai yra skirtingų žmonių susitikimo vieta: „Lankytojai ateina pasižiūrėti į parodą, apsilankyti renginyje, bet jie mato ne tik meno kūrinius, o ir kitus lankytojus. Tai tampa susitikimu kitokioje aplinkoje, kas anksčiau nepatirta.“
Parengė Virginija Sližauskaitė
