Džiazas R.Skudienės akiratyje – jau beveik keturis dešimtmečius. Ypatingas šiam žanrui skirtas jos darbas buvo pirmoji Lietuvos džiazo antologija, sudaryta iš dviejų trigubų albumų ir išsamių aprašymų. Šių leidinių tiražas jau beveik pasibaigęs, bet juos galima susirasti internete: pirmoji antologijos dalis apima 1929–1980 metų laikotarpį, antroji – 1980–1990 metus.
Rengdama šiuos įrašų rinkinius muzikologė rankiojo faktus bibliotekose kone po lapelį, bendravo su likusiais gyvais istorijos liudininkais ir fiksavo jų prisiminimus.
Šiemet muzikė pratęsė Lietuvos džiazo istorijos tyrinėjimus – ji parašė skyrių apie Lietuvos džiazą „Europos džiazo istorijai“ anglų kalba, kuri šiuo metu rengiama spaudai. Pirmą kartą kelios dešimtys autorių šiame kapitaliniame veikale apžvelgs europietiško džiazo raidą nuo jo ištakų iki 2000 metų.
Projektą inicijavo Europos džiazo tinklas. Daugiau apie jį bus galima sužinoti šį šeštadienį Rusų dramos teatre: 17 val. teatro kavinėje veikalą pristatys jo sudarytojas italų žurnalistas, JAV, Prancūzijos, Italijos universitetų lektorius, Sienos džiazo studijų centro direktorius Francesco Martinelli.
R.Skudienės tekstas knygoje apima dešimtis Lietuvos muzikantų, pristato etapines Lietuvos džiazo figūras. Straipsnis mokslininkei tapo kelialapiu į Tarptautinę džiazo konferenciją „Rhythm Changes“, šį rugsėjį vykusią Amsterdame. Lietuvė joje skaitė pranešimą apie 8-ojo dešimtmečio Lietuvos džiazą, to meto istorinį kontekstą bei žymiausią grupę – V.Ganelino-V.Čekasino-V.Tarasovo trio.
Muzikologės įsitikinimu, mes vis dar mažai kalbame apie Lietuvos džiazo praeitį, – kaip buvo iš tikrųjų, kas ką ir kodėl darė. Net minėtas legendinis ansamblis užsienio džiazuomenei nėra toks žinomas, kaip mums kartais atrodo.
„Mūsų džiazo istorija dar neretai traktuojama kaip sovietų imperijos dalies. Tačiau būdami SSSR sudėtyje, mes išsaugojome savo tapatybę, ėjome unikaliu keliu. Niekas buvusioje Sovietų Sąjungoje negrojo taip, kaip Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Čekasino, Petro Vyšniausko, Vytauto Labučio, Olego Molokojedovo kolektyvai.
Džiazas Lietuvoje vystėsi paradoksliai naujoviškai, lietuvių muzika už geležinės uždangos buvo energetiškai labai stipri. Turime apie tai kalbėti, skleisti žinias apie Lietuvos džiazą ne tik koncertais“, - pabrėžė R.Skudienė.
Ji pati nuolat dalyvauja tarptautinėse muzikologų konferencijose, yra parašiusi straipsnių Lietuvos džiazo istorijos temomis.
Džiazas Lietuvoje vystėsi paradoksliai naujoviškai, lietuvių muzika už geležinės uždangos buvo energetiškai labai stipri. Turime apie tai kalbėti, skleisti žinias apie Lietuvos džiazą ne tik koncertais“, - pabrėžė R.Skudienė.
Ji pati nuolat dalyvauja tarptautinėse muzikologų konferencijose, yra parašiusi straipsnių Lietuvos džiazo istorijos temomis.
1996 metais R.Skudienė įsteigė muzikos įrašų leidyklą „Semplice“, kuri įamžino daug vertingos įvairių žanrų Lietuvos muzikos – nuo seniausių laikų iki šių dienų. 2009-aisiais muzikologė už Lietuvos muzikos paveldo atodangas buvo apdovanota Vytauto Landsbergio premija. Ji nuolat dalyvauja muzikos leidėjų mugėse Lietuvoje ir užsienyje.
R.Skudienė gimė 1953 m. Kaune, ten baigė J. Naujalio meno mokyklą. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ji studijavo muzikos istoriją, vėliau dirbo redaktore Vilniaus plokštelių studijoje bei žurnalo „Kultūros barai" muzikos skyriuje. Nuo 1992 m. yra Lietuvos kompozitorių sąjungos narė.
