- Esate scenoje dešimt metų. Ar muzika dar nepavirto rutina?
– Dešimt metų scenoje yra nedaug, ir jie buvo išties įvairūs. Eksperimentai man – natūrali ieškojimoų išraiška. Negaliu sėdėti vienoje vietoje ir niekuo nesidomėti. Kiekvienas naujas išbandymas priverčia išlįsti iš komforto zonos. Tuomet atrandu savybių, kurių nežinojau turinti. Tai man kaip atlikėjai yra svarbu.
Nežinau, ar man muzika kada nors galėtų pavirsti rutina – kiekvieno kūrinio atlikimas nuolat kinta, gyvas muzikavimas yra dinamiškas procesas. Galiu kelis metus dainuoti kokį nors kūrinį koncertuose, tačiau jis niekada neskambės taip pat. Tokie nenusibostantys yra visi džiazo programos kūriniai. Nuolat ieškau naujų impulsų kiekvienam džiazo standartui ar nestandartui, naujos formos improvizacijai.
Svajoju surengti pasirodymą visiškai netradicinėje erdvėje , jį nufilmuoti ar įrašyti. Pavyzdžiui, kaip britų atlikėjas Kwabs, kadaise surengęs akustinį koncertą tuščio baseino dugne, o auditorija jo klausėsi viršuje. Viena realesnių mano svajonių – programa Molėtų observatorijoje. Kodėl gi ne?
- Pastaruoju metu koncertuojate su Andrejumi Polevikovu. Kaip susikirto jūsų keliai?
– Esame pažįstami jau apie dešimt metų. Su Andrejumi susitikome gospelo chore „Sounds in G“. Vėliau jis tapo mano dėstytoju, tad, be gospelo choro ir įvairių kitų projektų, vis pasirodydavau ir su jo tuometiniu trio.
Lūžio tašku tapo 2014-ųjų liepa, kai dalyvavau „Operomanijos“ kūrybinėje stovykloje Juodkrantėje, kur muzikuodavome, rengdavome įvairius performansus. Kadangi Andrejus buvo pajūryje, pakviečiau jį drauge pakoncertuoti – iš džiazo standartų ir jų aranžuočių sudėliojome programą „Džiazo [NE]standartai“. Pavadinimas mums patiko! Jis iki šiol atspindi mūsų kūrybą.
Šiuo metu su Andrejaus džiazo trio ruošiamės koncertui „Vaidilos“ teatre, bet turime daug planų ir ateičiai.
- Ką naujo atradote bendradarbiaudama su Andrejumi ir jo trio?
– Atradau muzikinę brandą, iš naujo atradau džiazą. Drauge koncertuojame retai, tad kiekvieno pasirodymo laukiu su nekantriai lyg mažas vaikas Kalėdų ryto.
Šiuo metu mane žavi galimybė kurti čia ir dabar, improvizuoti, klausytis, taikytis prie kitų, bendrauti su partneriais scenoje, jausti, kaip jie man padeda, ir jų kuriama muzika palydi mano balsą. Net nežinau, ar galiu žodžiais apibūdinti, kas konkrečiai vyksta, kai muzikuojame, – rezultatu dalinsimės koncerte „Fall in Jazz“. Mums labai norisi parodyti šiuos kūrybinius atradimus.
- Kas yra jūsų bendros kūrybos pagrindas, „varikliukas“?
– Į priekį mus veda noras groti kartu, o būnant kartu mums viskas atrodo gana paprasta – nekyla problemų, mūsų požiūris į muziką sutampa. Jei požiūriai ir išsiskiria, lengva surasti kompromisą. Visada vienas malonumas koncertuoti su Andrejumi, Denisu Murašovu (kontrabosas) ir Andriumi Kairiu (mušamieji).
- Kuo nustebinsite koncerte „Fall in Jazz“?
– Visų pirma koncerto erdve – pasirodymui išsirinkome „Vaidilos“ teatro salę, kuri, jaučiame, prisidės prie kuriamos vakaro atmosferos. Žadu pasisveikinti nauju kūriniu, skirtu rudeniui. Už mus kalbės muzika. Mes nesiekiame stebinti – norime , kad muzikoje žmonės pamatytų save, išlaisvinti jų vidinius pasaulius.
Atliksime labai įvairų džiazą – nuo klasikinių džiazo standartų iki naujų, dar niekur negirdėtų aranžuočių, pavyzdžiui, lietuvių liaudies dainos „in jazz“.
- Kokiam klausytojui skiriate savo programą?
– Žingeidžiam. Manau, kad džiazas neturėtų gąsdinti tų, kurie su šiuo žanru mažiau susipažinę. Mūsų spalvingoje programoje visi atras kūrinių, kurie atrakins jų sielas. Džiaze nesvarbus klausytojų amžius ar išsilavinimas – tai muzika be ribų! Laukiame visų, kuriems patinka muzikinės revoliucijos, kūryba ir atvirumas.
Girmantės ir Andrejaus Polevikovo džiazo trio koncertas „Fall in Jazz“ vyks lapkričio 17 dieną „Vaidilos“ teatre (A. Jakšto g. 9), Vilniuje.
