Vadinti Egidijų Buožį džiazo pianistu nebūtų visiškai tikslu: akademinėse studijose tobulinęs savo talentus muzikas iki šiol išlaiko šiltus santykius su klasika, dėsto fortepijoną Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Džiazas yra antroji jo artistinės savasties pusė – dabar jau dominuojanti, atsiradusi jo gyvenime dar paauglystėje ir niekada nenurimusi, esanti nuolatinės kaitos ir augimo būsenoje, atvedusi jį į LMTA docento status, leidusi sukaupti įdomiausių kūrybinių patirčių.
Pirmoji ir labai svarbi sąlyčio su džiazu fazė – istorijos, repertuaro ir pamatinių principų pažinimas. Šį ilgą ir turtingą etapą Egidijus Buožis apibendrino albume „Solos & Duos“ (2000), įgrotame su Valerijumi Ramoška.
Perpratęs kalbą, įgijęs įrankių, improvizuotojas išauga iki kompozitoriaus – šis natūralus virsmas pažymėtas plokštele „At First Sight“ (2005). Kitas lygmuo – spontaniška kūryba, galimybė be pasiruošimo ir susitarimo „susikalbėti“ instrumentais su kitu improvizuotoju. Pianistas plačiai tyrinėjo šią sritį spontaniškuose duetų koncertuose, kol vienas jų, surengtas su Petru Vyšniausku, tapo garsiniu dokumentu – „Spontanica“ (2007).
Tuomet subrendo monologo, išsikalbėjimo vienumoje poreikis – „One“ (2011). Ir vėlgi buvo atsigręžta į pasaulį – nebe gerai pažįstamų bičiulių, bet į platųjį, didįjį džiazo pasaulį: naujausias albumas „Pictures“ įrašytas su iškiliu švedų džiazo kontraboso meistru Larsu Danielssonu, vokaliste Caecilie Norby ir nemažu tarptautiniu ansambliu.
Prisiminkime, jog debiutinė E.Buožio plokštelė susijusi su pop- žanru („Town of Love“) ir suprasime, jog gimimo dienos proga maestro gali pasirodyti publikai labai įvairiais ir netikėtais vaidmenimis, tarp jų – ir tokiais, kokių jis galbūt jau seniai nėra demonstravęs, bet kurie niekur nėra dingę ir tebėra jo įvairiapusės asmenybės sudedamosios.
Jubiliejaus proga E.Buožį scenoje lydės tie patys partneriai, kurių apsuptyje jis praleido visą iki šiol nugyventą kūrybinį gyvenimą: saksofonininkas P.Vyšniauskas ir smuikininkas Zbignevas Levickis, su kuriais nesyk rizikuota žengti į sceną be repeticijų ir leistis į spontaniškus, neparuoštus pokalbius; artimas bičiulis ir nepakeičiamas E.Buožio ansamblių „frontmenas“ trimitininkas Valerijus Ramoška, gitaristas Artūras Chalikovas, su kuriuo ansamblis išsiplėtė iki kvinteto, būtinoji boso parama – Eugenijus Kanevičius ir Neringa Nekrašiūtė – intriga net ir atkakliausiems E. Buožio gerbėjams.
Šventės išaušta tam, kad nejučia praskrietų, blykstelėtų, palikdamos po savęs šiltų jausmų, svarbių minčių ir dar vieno etapo įveikimo pojūtį. Gruodžio 5 d. 18 val. vyksiančio koncerto akimirka niekada nepasikartos. Tai yra džiazas, jis kaitus ir įnoringas – kaip upė, jis niekada nesikartoja. Bet tikėtina, kad jis dovanos kažką būtino ir nepakeičiamo čia ir dabar akimirką. LMTA Didžiosios salės durys atviros visiems, renginys nemokamas.
