Idėja, kurios įkūnijimą jau girdėjo Klaipėdos publika, o balandžio 9-ąją 19 val. Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje patirs ir sostinės gyventojai, yra originali ir sykiu – atrodanti lyg savaime suprantama ir visą laiką tvyrojusi ore.
Rečitalio pagrindą sudaro viena nepertraukiama kompozicija, septyniasdešimt minučių muzikos. Tokios apimties pasisakymai nėra dažnas reiškinys Lietuvos džiazo padangėje, o juo labiau – solo rečitalio pavidalu. Egidijus Buožis, pasirinkdamas tokią pasisakymo formą, atskleidžia žavėjimąsi Keitho Jarretto nepertraukiamų monologų serijomis ir kartu – artėjimą link Vilniaus džiazo mokyklos lyderio Viačeslavo Ganelino simfoninės mąstysenos. Bet tikroji intriga glūdi visai ne koncerto formoje, o turinyje, kuris šį kartą – programinis, turintis slaptą siužetą. Tai yra pasakojimas apie muzikanto tapsmą: ankstyvosios patirtys, susižavėjimai, akiračio augimas, savito balso atradimas, autorinė kūryba... Greta neišvengiamai formuojasi kita – pačios muzikos evoliucijos – linija: kaip menininkas, godžiai siekiantis pažinti muziką, ją girdi, kas atrodo svarbu, įstringa, kas tapo jo išgyvento periodo kertiniais garsais.
Tikėtina, šis polistilistinis muzikinių vaizdinių srautas turės koliažo, mozaikos bruožų. Bet galite neabejoti, margoje ryškių melodinių blyksnių virtinėje nesuskambės nė vieno garso, kuris neturėtų reikšmės. Egidijus Buožis tiesiog to nedaro – negroja šiaip sau.
Koncerto žanras lyg ir ragina vadinti jį džiazo pianistu, tačiau tai reikštų gerokai susiaurinti šio virtuozo profilį. Mes nedažnai girdime Egidijų Buožį klasikos atlikėjo amplua koncertinėje estradoje ir galbūt ne itin pastebime jo darbus populiariosios muzikos srityje, tačiau ir jo džiazo projektuose nesunku užčiuopti plataus akiračio, universalaus ir nepaviršutiniškai susipažinusio su fortepijono garsyno visove muziko braižą. LMTA docentas per visa savo daugiau nei tris dešimtmečius besitęsiančią karjerą išlaiko savitą, atpažįstamą stilių, kurio labiausiai pastebimi bruožai – išpuoselėta technika, ištikimybė melodingumui (netgi laisvojoje improvizacijoje) ir ypatinga ekspresija, būdinga akademinį išsilavinimą turintiems improvizuotojams.
Ir žinoma, su ta solidžia akademinio muziko išmintimi ir patirtimi, Egidijus Buožis kuria džiazą, kurio laisvamaniškoji prigimtis nėmaž nekonfliktuoja su tauria tokių salių, kaip Valdovų rūmų Didžioji renesansinė menė, aplinka ir akustika. Vėliau ši programa nuskambės Biržų pilyje (gegužės 2 d.), Anykščių koplyčioje (gegužės 21 d.) ir Palangos gintaro muziejuje (liepos 19 d.), kaskart – skirtingai, kadangi momentiniai impulsai, čia ir dabar išgyvenamas būvis, erdvės atmosfera ir publikos energija yra lemtingi veiksniai improvizacijos tėkmei, kuri gali kartais pasukti vaga, visiškai nelaukta ir netikėta net pačiam menininkui.
Yra viena istorija ir daug būdų ją papasakoti. Tame ir glūdi džiazo žavesys.
