Gimęs 1923 metais aktorės ir režisierės Zuzanos Arlauskaitės-Mikšienės šeimoje Kaune meno pagrindus jis įgijo pas skulptorių Alfonsą Janulį, kuris Kauno jėzuitų gimnazijoje vadovavo dailės būreliui. Ir nors 1946-1949 metais Ž.Mikšys studijavo Niurnbergo ir Štutgarto meno akademijose, savo pirmojo mokytojo patarimus visuomet vertino labiau nei akademijų profesorių pastabas.
„Mano visi pagrindai yra iš Lietuvos. Man akademijos nieko nedavė“, – teigė menininkas 1988 metais Paryžiuje kalbėdamasis su filosofu Arūnu Sverdiolu. Skirtingai nei dauguma iš Lietuvos per karą pabėgusių dailininkų, Ž.Mikšys nesimokė Freiburgo meno mokykloje, tačiau jo kūryboje menotyrininkai įžvelgia nemažai panašumų su šios mokyklos auklėtinių darbais.
Ž.Mikšiui užteko ir dailės būrelio, kad įvaldytų linoraižinio techniką, kurią naudojo savo ankstyvuosiuose penktojo ir šešto dešimtmečio estampuose. Tarp jų buvo ir raižiniai lietuviškų dainų temomis: „Skrido vanags“ ir „Kad būt sugrįžtama“. Jau juose matyti didžiulis dėmesys tekstui, kaligrafijai, kuris taps skiriamuoju jo visos kūrybos bruožų. Lietuviški ornamentai to meto Ž.Mikšio kūryboje organiškai derėjo su vokiečių ekspresionizmo grafikos stilistika.
Menininką domino ne tik dailė ar literatūra, bet ir teatras. Europoje jis studijavo ir teatro kostiumo istoriją bei režisūrą, o 1949 metais JAV įgijo vitražisto specialybę. Nors sielojosi dėl Lietuvos likimo, domėjosi politinėmis ir kultūrinėmis aktualijomis, lituanistika, bendravo su kai kuriais lietuvių menininkais, tačiau 1962 metais įsikūręs Paryžiuje Ž.Mikšys laikėsi kiek atokiau nuo lietuvių bendruomenės kasdienybės.
Tuo pat metu menininkas labai mielai sutikdavo atvykėlius iš Lietuvos. Su daugeliu pas jį apsilankiusių dailininkų, teatralų ir literatų užsimezgę ryšiai išliko visą gyvenimą. Su Ž.Mikšiu susirašinėjo aktoriui Laimonas Noreika ir Monika Mironaitė, dailininkai Linas Jablonskis ir Valentinas Antanavičius, mokslininkai Vytautas Kubilius ir Juozas Balčikonis ir kiti.
1979 – 1988 metais Ž.Mikšys dėstė lietuvių kalbą ir Lietuvos istoriją Valstybiniame Rytų kalbų ir civilizacijų institute Paryžiuje.
Kai atgavus nepriklausomybę Ž.Mikšys buvo pakviestas dėstyti Vilniaus dailės akademijoje, jis per gana trumpą laiką padarė nemažą įtaką jaunajai lietuvių menininkų kartai. Tiesa, Lietuvos menininkai su Ž.Mikšiu jau buvo gana gerai pažįstami ir neakivaizdžiai. Mat daugelį metų jis savo ir kolegų grafikų darbus bei knygas siuntė dovanų Vilniaus universiteto bibliotekai ir jos Grafikos kabinetui.
Ž.Mikšys kūrė linoraižinius, mėgo oforto ir litografijos technikas. Linoraižiniams būdinga raiški linija, ofortai išsiskiria subtiliais pustoniais, grakščiomis rafinuotomis linijomis, ekspresyviu šriftu. Mėgstamiausi siužetai: žmonių veidai, rankos, miesto vaizdai, gamtos motyvai.
Parodose Ž.Mikšys pradėjo dalyvauti 1965 metais, o 1974 metais buvo surengta jo pirmoji paroda Lietuvoje. Šiuo metu daugiausia dailininko darbų ir dalį jo archyvo turi Šiaulių „Laiptų galerija“. Šiemet iš jos fondų buvo surengta Ž.Mikšio ir jo žmonos tapytojos Miriam Meras paroda Tolerancijos centre Vilniuje. Paskutinė Ž.Mikšio ofortų ir linoraižinių paroda spalio mėnesį veikė Vilniaus Užupio galerijoje „Menų tiltas“.
Šiemet pasirodė ir menotyrininkės Erikos Grigoravičienės knyga „Žibuntas Mikšys“, kurią išleido Lietuvos dailininkų sąjunga. 1998 metais „Baltos lankos“ yra išleidę Ž.Mikšio Venecijos dienoraščius „Trys kelionės“.
