T.Schillingas – vienas garsiausių ir įdomiausių aktorių Vokietijos kine. Jis buvo atvykęs į Vilnių šių metų pradžioje, kai filmas „Oh Boy!“ dalyvavo Vokiško kino dienose. Artėjančio seanso proga verta prisiminti ir patį filmą, ir jame vaidinantį T.Schillingą.
Filmu „Oh Boy!“ prasidėjo nuolatinės šio aktoriaus ir režisieriaus J.O.Gersterio kelionės po festivalius. „Oh Boy!“ atkeliavo į Lietuvą pelnęs jau septynis apdovanojimus tėvynėje ir kitų šalių festivaliuose.
Šis filmas pasakoja apie vieną 30-mečio berlyniečio Niko dieną nuo ryto iki nakties. Per tą dieną Niko susitinka su aibe žmonių, pažįstamų ir nepažįstamų. „Oh Boy!“ tampa tarsi Berlyno portretų galerija, miesto gyvenimo mozaika.
„Filme dabartis susiduria su istorija, ypač epizode, kur Niko bare susipažįsta su senu, dar prieškarį prisimenančiu žmogumi, – pasakojo T.Schillingas. – Man svarbu vaidinti filmuose, kuriuose nevienaprasmiškai diskutuojama skaudžiomis Vokietijos istorijos temomis. Niko yra stebėtojas. Žiūrovai daug sužino apie tai, koks nestabilus jo gyvenimas ir kaip jis vis ką nors praranda, neturi jokio tikslo. Nesistengiau, kad Niko žiūrovams patiktų, – atseit toks simpatiškas plevėsa. Atvirkščiai. Bet man patinka, kad Niko sugeba stebėti ir daro tai be jokios naudos sau. Jis primena klasikinius kino ir literatūros herojus, veikiančius Franois Truffaut, Jeano Luco Godard’o filmuose, Jerome’o D.Salingerio romane „Rugiuose prie bedugnės“. Gal dėl to jį taip gerai supranta įvairiose šalyse?“
– Su Holdenu iš romano „Rugiuose prie bedugnės“ siejamas dar vienas jūsų sukurtas vaidmuo – jus išgarsinęs Benjaminas filme „Crazy“. Tai 16-mečio Benjamino Leberto kultinės knygos ekranizacija. Kai jus pakvietė vaidinti „Crazy“, jau buvote skaitęs savo bendraamžio B.Leberto knygą?
– Filmas buvo kuriamas tuo pat metu, kai knyga buvo ruošiama leisti. Režisierius Hansas Christianas Schmidas buvo skaitęs jos apmatus ir tikėjo, kad tai gera knyga. Aš „Crazy“ perskaičiau, kai jau išėjo filmas.
Benjaminas giminingas kitiems literatūros ir kino antiherojams, kaip ir „Oh Boy!“ Niko, nepaisant jų amžiaus skirtumo. 2000-aisiais sukurtas filmas „Crazy“ buvo pristatomas kaip to laiko jaunosios kartos portretas.
Su „Crazy“ irgi nemažai keliavome po įvairias šalis, ir savo portretą filme įžiūrėjo ne tik 20-mečiai, bet ir vyresnės kartos žmonės, net tų 20-mečių tėvai. Visi atpažino save, nes visais laikais yra žmonių, kurie kitaip žiūri į pasaulį ir nepritampa prie jo.
– Jūsų aktorinė karjera neįtikėtina: nuo 6 metų jūs filmuojatės kine ir nuo 12 metų vaidinate teatro scenoje. Ar jums reikėjo mokytis profesijos?
– Kaip prizą už vieną savo vaidmenų gavau stipendiją pusę metų mokytis Niujorke Lee Strasbergo teatro ir kino institute, kur yra studijavę tokie aktoriai kaip Robertas De Niro, Alas Pacino, Marlonas Brando.
Tai visi mano mokslai. Bet man pasisekė, kad dirbu su talentingais režisieriais ir labai daug išmokstu iš jų.
– Jums patinka, kaip ėmė klostytis jūsų profesinis gyvenimas?
– Mano mama įžiūrėjo, kad sugebu įsijausti, pavaidinti, ir nuvedė mane, šešiametį, į aktorių atranką. Taip patekau pirmąjį savo į filmą. Tai buvo dar Rytų Vokietijos laikais – esu gimęs Rytų Berlyne.
Sulaukęs 12-os visiškai atsitiktinai buvau pakviestas vaidinti scenoje, ir tai buvo neeilinis teatras – „Berliner Ensemble“, įkurtas dar Bertolto Brechto. Vaidyba man patiko, bet svajojau būti dailininku.
Dabar galiu pasakyti, kad esu labai laimingas būdamas aktoriumi, nors tai nelengva profesija ir šioje srityje sunku įsitvirtinti. Priklausai nuo daugelio dalykų: scenarijaus, režisieriaus, sėkmės.
Pavyzdžiui, filmas „Oh Boy!“ visiems įdomus, apie jį atsiliepiama gerai, ir aš, pagrindinis aktorius, esu visiems įdomus, gaunu naujų pasiūlymų filmuotis.
O jeigu filmas nebūtų pavykęs, būčiau vienas eilinių aktorių, kuris pavaidino, ir viskas tuo baigėsi.
