– Nemažai jūsų knygų išleido tradiciniai leidėjai. Tačiau 2011 metais jūs atsisakėte jų paslaugų ir knygą „Kelionės su savimi“ išleidote savilaidos būdu – naudodamiesi lulu.com. 2012 metais jūsų romaną „Timbuktu“, kurį, beje iliustravo jūsų žmona Rachana, taip pat išleido ne tradicinis leidėjas. Kodėl pasukote į savilaidą? – paklausiau šiuo metu Indijoje esančio T. Shaho, kuris neįsivaizduoja savo gyvenimo be istorijų pasakojimo ir kelionių.
– Leidyba keičiasi. Aš esu naujojo leidybos modelio šalininkas. Mane erzindavo tai, kad leidėjai keisdavo autorių kūrinius, savindavosi pinigus, kuriuos uždirbdavo rašytojai. Aš gerai žinau, kaip aš turiu kurti ir kokios turi būti mano knygos.
Nenoriu, kad leidėjas kur nors Niujorke ar Londone aiškintų, ką man daryti, – juk aš tai galiu padaryti geriau už visus juos kartu sudėjus. Jie nemoka rašyti knygų, kartais net ir jų parduoti. Nuostabiausia, kad atsiradus internetinei leidybai mums, rašytojams, jų nebereikia. Mane tai šitaip džiugina!
Be to, aš noriu leisti gražias spausdintas knygas, kokios buvo leidžiamos nuo seno, tačiau atsirado būriai savanaudžių buhalterių, kurie atsisako tokias knygas leisti. Ateitis bus kitokia, bet tokia, kurioje karaliaus skaitytojai ir rašytojai.
– Viena Kolumbijos rašytojo Gabrielio Garcios Marquezo knyga vadinasi „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“. Iš jūsų kūrybos atrodo, kad pritariate šiai minčiai. Vis dėlto, kas jums svarbiau – klausytis istorijų ar jas pasakoti?
– Istorijos yra gyvenimo kraujas, tekantis mūsų gyslomis. Apie tai mes pamirštame, kaip ir apie orą, kuriuo kvėpuojame. O juk kvėpuojame, kad būtume gyvi.
Istorijos veikia panašiai. Sapnuodami mes regime trumpas istorijas, kartais tik jų fragmentus. Kiekvieną dieną mus taip pat pasiekia istorijų nuotrupos. Pabandykite prisiminti eilinę dieną – to nepavyks padaryti be istorijų pasakojimo elementų. Istorijos – mūsų šeštasis jausmas.
Istorijų klausymas ir pasakojimas – dvi to paties dalyko dalys. Jos abi labai svarbios – į jas remiasi žmogaus gyvenimas.
– Esate sakęs, kad vaikystėje klausydavotės istorijų nuo ryto iki vakaro. Ar atsimenate pirmąją išgirstą istoriją?
– Pirmoji istorija, kurią atsimenu iš vaikystės, vadinasi „Smėlio pasaka“. Ji labai paprasta, bet paveiki tiek vaiko, tiek ir suaugusiojo sąmonei.
Upė nori kirsti dykumą, prie kurios vienądien atitekėjo. Ji ima tekėti per dykumą, bet supranta, kad gali išnykti, nes jos vanduo geriasi į smėlį. Upė labai nuliūsta ir pradeda verkti. Dykuma taria: „Labas, upe, jei nori mane kirsti ir pasiekti
vandenyną, turėsi pakeisti savo formą.“
Upė nesupranta. Ji vėl pasileidžia per dykumą, nes taip darė nuo seno. Bet ją antrąsyk pasiglemžia smėlis. Dykuma darsyk prabyla: „Pakeisk savo formą, kaip tai darė tavo protėviai, ir sugebėsi mane kirsti.
Upė susimąsto ir atsimena, kad jos motina mėgdavo kartoti, jog senovėje upės keisdavo savo formą, kai nelikdavo jokių kitų išeičių. Taigi upė pasiverčia migla, švelniai peršliuožia dykumą ir vėl atvirsta upe.
Tokia ta mano mėgstamiausia istorija iš vaikystės.
– Šiaip ar taip, kai kas gali pasakyti, kad buvote nelaimingas vaikas, kuris gyveno fantazijų pasaulyje ir neturėjo laiko pažaisti su draugais. Kaip prisimenate savo vaikystę?
– Vaikystėje aš išties gyvenau savo pasaulyje. Niekam to nesu sakęs, bet turėjau susikūręs slaptą pasaulį, į kurį bėgdavau. Ten vykdavo įdomiausi dalykai.
Įsivaizduodavau, kad į jį įžengiu per veidrodį vonios kambaryje. Tas pasaulis man buvo toks svarbus todėl, kad tai buvo beribė karalystė, kurioje galėjau gyventi taip, kaip joks kitas žmogus pasaulyje.
Tas jausmas, kurio ilgiuosi, buvo panašus į tą, kai išgirstame žodžius „kartą, seniai seniai“. Net suaugęs aš ieškau to vonios veidrodžio – įvairių būdų įžengti į tikrąjį savo vaizduotės pasaulį. Kaip turbūt ir mes visi.
- Ar jūsų vaikai Ariane ir Timuras irgi girdi istorijas nuo ryto iki vakaro? Ar jiems patinka jūsų knygos?
– Mano vaikai dievina istorijas. Daugybė istorijų juos pasiekia įvairiausiais būdais. Jie beprotiškai mėgsta skaityti. Jiems taip pat patinka televizija, internetas.
Aš jiems vis primenu, kad jie ieškotų istorijų gyvenime ir atkreiptų dėmesį į vertybes, kurias jos gali suteikti. Mes dažnai nepastebime išminties perlų, kurie slypi paprastuose dalykuose. Manau, kad mes turime atsakingai semtis išminties iš to, kas mus supa.
Aš apskritai kiekvieną žmogų, kurį sutinku, raginu pasakoti istorijas ir pasidalinti, ko iš jų išmoko. Šiuo metu esu Indijoje – rašau apie „Kumbh Mela“ festivalį, kuriame dalyvauja 100 milijonų žmonių!
Prieš kelias minutes kalbėjausi su žmogumi, kuris man atnešė butelį vandens. Pasiteiravau, kaip jis gyvena, ir paklausiau, ar jis girdėjo kokią nors istoriją, kuri pakeitė jo požiūrį į pasaulį. Jis papasakojo, kad vaikystėje motina jam
kas savaitę papasakodavo po istoriją – specialią magišką epinę istoriją.
Jis saugojo tas istorijas dėžėje. Paklausiau, ar jos buvo užrašytos. „Ne, – atšovė jis. – Tai buvo magiškos istorijos, kurių neįmanoma užrašyti ant popieriaus, jas galima tik įsivaizduoti. Daugeliui žmonių dėžė atrodė tuštoka ir ji
išties nebuvo sunki, bet man – aš tai žinojau – ji buvo pilna. Tik aš tas istorijas galėjau matyti toje dėžėje – apie piratus ir piktąsias dvasias, paslaptingas salas ir pabaisas.“
Svetimos istorijos yra magiškos todėl, kad jos mus tarsi pagauna ir tampa mūsų pačių istorijomis – kažkuo, kuo galima pasidalyti, bet neįmanoma iki galo paaiškinti.
– Ar galima vienu svarbiausių jūsų gyvenimo įvykių vadinti avantiūrą, kai 2003 metais su šeima persikėlėte gyventi į Kasablanką Maroke?
– Turbūt taip. Kartais gyvenime labai svarbu pabėgti iš patogios zonos ir pasileisti nauju keliu. Tai daryti baugu, bet būtina. Tokiu atveju svarbiausia ne svarstyti, o sekti paskui širdį. Ir niekada neklausyti tų, kurie nori sulaikyti.
– Gal galėtumėte keliais sakiniais apibūdinti, kas jums šiandien yra Kasablanka, nors, aišku, nemažai dalykų mes skaitėme jūsų „Kalifo rūmuose“ ir „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“?
– Kasablanka – tai vartai į prieblandos zoną, kurioje susijungia tikrovė ir kūryba. Tai vieta, kurioje susilydo faktai ir vaizduotė, o šis lydinys suteikia nepaprastas galimybes.
Man patinka manyti, kad Maroke mes kasdien prisiliečiame prie tų kultūros ir visuomenės sluoksnių, kurie yra prie pat žmonijos pagrindo. Žaviuosi galimybe gyventi vietose, kuriose susiduria senovės kultūros.
Marokas – viena iš tokių vietų. Antroji – Afganistanas, iš kurio kilę mano protėviai. Na, o trečioji – Indija. Tikiu, jog svarbu pasiekti tokią sąmonės būseną, kad galėtum sugerti kultūros sroves, kurios kitiems yra nematomos. Tereikia atverti širdį ir į ją be jokių pastangų įsiverš magiškiausias pasaulis.
– Kai kuriems lietuviams, kurie nėra buvę Maroke, Kasablanka susijusi su garsiuoju Michaelio Curtizo filmu. Ką manote apie šį filmą?
– Man labai patinka „Kasablanka“, nors, žinoma, jis menkai susijęs su išoriniu šio miesto paveikslu. Jei į šį filmą žiūrėtume kaip į istoriją, joje rastume visko po truputį – meilės, pavojaus, intrigų, garbės, pareigos...
Aš neseniai baigiau romaną, kurį iš dalies galima pavadinti himnu šiam filmui. Jis vadinasi „Kasablankos bliuzas“. Jame pasakojama apie amerikietį vyriškį, kuris, ištiktas vidurio amžiaus krizės, nuvyksta į Kasablanką ir įsimyli vietos
merginą. Jis netrukus suvokia, kad Kasablankoje viskas yra kitaip nei atrodo.
– Kaip jūs pats pristatytumėte savo knygą „Timbuktu“, kuri Lietuvoje tik ką pasirodė?
– „Timbuktu“ – nesavanaudiškas darbas. Knygoje plėtoju istoriją, kuri nuo tada, kai ją pirmąsyk išgirdau, nepalieka manęs. Ji virto tikru apsėdimu – paklauskite mano vargšės žmonos.
Aš metų metus apie ją galvojau. Jaučiau didelę atsakomybę, kaip ją pateikti. Stengiausi tai padaryti kuo geriau ir įtikinamiau – mat jaučiau didžiulę pagarbą amerikiečių jūreiviui Robertui Adamsui, pagrindiniam knygos personažui.
– Esate ne tik produktyvus rašytojas, bet ir žurnalistas, dokumentinių filmų autorius. Kas jums svarbiausia dirbant žurnalistu?
– Esu parašęs daugybę keisčiausių žurnalistinių istorijų, daugelį jų galima rasti mano knygoje „Kelionės su savimi“. Jos buvo svarbios, nes man atskleidė daugybę persipynusių gyvenimo sluoksnių įvairiose šalyse ir kultūrose.
Pavyzdžiui, Alabamoje (JAV) esu praleidęs nemažai laiko su mirties bausme nuteistomis moterimis. Spėjau su jomis susipažinti. Viena, su kuria bendravau daugiausia, vėliau mirė elektros kėdėje. Nemažai rašiau ir apie Indiją – nuo to, kaip rijau gyvą žuvį, iki to, kaip gydžiausi astmą.
Mano manymu, žurnalistika – vienintelis būdas susikurti savo, kaip rašytojo, stilių. Niekas labiau negali padėti.
– Ar tikitės Lietuvoje išgirsti istorijų, kurios tiktų jūsų ateities knygoms?
– Į Lietuvą svajojau atvykti daugiau nei 20 metų. Mano svajonė netrukus išsipildys.
Kai buvau jaunas, mano teta Amina Shah, nuostabi istorijų pasakotoja, man papasakojo legendą apie kunigaikščio Gedimino sapną. Iki šiol ją atsimenu. Tikiuosi, viešėdamas pas jus išgirsiu daugybę istorijų, kurios glūdi jaunų ir senų lietuvių širdyje.
Kuria ir dokumentinius filmus
T. Shahas (g. 1966) - Londone kilmingoje afganų šeimoje gimęs rašytojas, keliautojas ir dokumentinių filmų kūrėjas. 2003 m. paliko Jungtinę Karalystę ir persikėlė gyventi į Maroką, Kasablanką, kur iki šiol su šeima ir gyvena.
Daugelis T. Shaho knygų, kurių jis parašė apie dešimt, paremtos keliaujant įgyta patirtimi, išgirstomis istorijomis. T. Shaho dokumentiniai filmai rodomi per „National Geographic Channel“, „The History Channel“.
T. Shaho knygos populiarios ir Lietuvoje. „Kalifo rūmai“ sulaukė dviejų tiražų (8000 egz.), „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ ir „Timbuktu“ išleisti 3000 egz. tiražu.
