Neseniai pasirodęs 10-asis D. Pulausko autorinis muzikos albumas „Singing Birds” – ypatingas. Jame su menininku muzikuoja apie 20 rūšių Lietuvos paukščių: pilkoji gervė, lututė, pempė, perkūno oželis, juodasis strazdas, kiti nedaugelio atpažįstami giesmininkai.
Prireikė metų, kad Dainius iš šimtų paukščių balsų, kuriuos įvairiuose šalies regionuose įrašė garso režisierius Vidmantas Blažys, atsirinktų tinkamus ir įgrotų su jais meditatyvų, gamtos gyvybingumo sklidiną albumą.
– Kaip jums kilo idėja muzikuoti su paukščiais? – paklausiau 52 metų D. Pulausko.
– Sužinojau, kad garso režisierius V. Blažys važinėja po Lietuvą rinkdamas paukščių balsus. Susidomėjau.
Pasirodė, kad paukščių kalboje yra daug logikos, ji pakankamai artikuliuota. Kai kurie paukščiai dainuoja tiesiog muzikos kvadratais!
Pamaniau, kodėl nepabandžius pamuzikuoti kartu, juolab kad paukščiai neprieštaraus ir sutarti su jais nebus sunkiau nei su žmonėmis – greičiau jau priešingai.
Pirmą kartą paukščių balsus panaudojau aranžuodamas lietuviškas lopšines Veronikos Povilionienės albumui – viename jo kūrinių čiulba lakštingalos. Vėliau nutariau eksperimentą pratęsti.
– Jei su paukščiais sutarti lengva, kodėl taip ilgai įrašinėjote albumą?
– Buvo sunku atsirinkti. Visi paukščiai įdomūs, kai gieda vieni, bet ne su visais lengva surasti muzikinį kontaktą, groti lyg su lygiaverčiais partneriais.
Man buvo svarbu jų neužgožti, perteikti gyvo improvizavimo įspūdį.
Prisipažinsiu, kartais norėjosi pagroti kur kas daugiau, bet tekdavo save pristabdyti.
Vienus paukščius atsirinkau dėl čiulbėjimo melodingumo, kitus – dėl ritminių niuansų. Tarkime, su lakštingala galima užmegzti dialogą reaguojant į jos melodingas frazes. Arba gulbės giesmininkės frazės taip pat skirtingos, nors primena kvaksėjimą. Tai intrigavo.
O kurtinys sudomino sparnų plakimu ir kalenimu – tai buvo ritminis impulsas, kaip ir perkūno oželio skleidžiami garsai.
Vieniems „solistams” priskyriau tik mušamųjų partnerystę, kitų „partijas” jungiau su styginiais ar vien fortepijonu.
Džiazas leidžia viską! Pavyzdžiui, raudonojo tuliko čiulbėjimas man priminė Kalėdų muziką, nors žiemą šis paukštelis nečiulba. Bet jam skirtą kūrinį įgrojau varpeliais – sugretinau paukščius, žiemą, fortepijoną, elektroniką.
– Ar kuriant muziką buvo svarbu, ką kalba paukščiai?
– Daug į tai gilinausi. Visur su savimi nešiojausi kompiuterį su paukščių balsais.
Žmona juokėsi, kad vasarą sėdžiu užsidaręs sodo name ir klausausi paukščių įrašų, kai aplinkui gieda gyvi paukščiai. Tačiau netrukus ir pats ėmiau atskirti perkūno oželio, gervės, kitus retus balsus, kurie anksčiau atrodydavo tik gražus triukšmas.
Gamta visada buvo svarbi mano gyvenimo dalis – matyt, dėl to ir ėmiausi šio albumo.
Nuo vaikystės vasaras leisdavau Dzūkijoje pas senelius. Pastaruoju metu kiekvieną pavasarį keliuosi iš Vilniaus į sodo namelį Vievyje, kur gyvenu iki vėlyvo rudens.
Kurdamas muziką su paukščiais prieš akis mačiau gamtovaizdžius.
Gal ateityje šią muziką papildys vaizdas. Įrašinėdamas albumą susipažinau su įvairių sričių kūrėjais, kuriuos yra pavergęs paukščių pasaulis.
Trukdys – lėktuvai
D. Pulausko albume „Singing Birds” girdimi ir miško, lietaus, griaustinio, kiti aplinkos garsai. Epiloge kvarksi varlės, mauroja elnias. Kad įrašytų norimus paukščių balsus, garsininkai kartais dieną naktį tūno pelkėse neturėdami jokių garantijų dėl įrašo kokybės.
Užfiksuoti gamtos garsus (juolab vien paukščių balsus) be trukdžių sudėtinga dėl itin jautrių mikrofonų. Likimo ironija, kad tokių įrašų kolekcininkams palankiausios sąlygos dirbti būna katastrofų metu, kai sustabdomi tarptautiniai lėktuvų skrydžiai. Mat lėktuvų gausmas dažniausiai gadina įrašus. Per Islandijos ugnikalnio išsiveržimą ir rugsėjo 11-osios tragediją Niujorke paukščių balsų rinkėjai darbavosi kaip niekada produktyviai.
