Tie du kūrėjai – tai 81 metų T.Venclova, apie kurio gyvenimą ir kūrybą mes žinome išties daug, ir pirmąsyk į Lietuvą iš Rumunijos atvykusi 76 metų Ana Blandiana, apie kurią mes iki šiol nežinojome beveik nieko. Mat jos kūrybos lietuvių kalba turime ne kažin ką. Po keletą jos eilėraščių yra išvertę Judita Vaičiūnaitė, Violeta Palčinskaitė, Kęstutis Navakas. Dabar versti jos poeziją ėmėsi Vytas Dekšnys.
Tiesa, 2016 metais vienas A.Blandianos eilėraštis tiesiogine šio žodžio prasme viešėjo Vilniuje. Čia vykusio projekto „Poetai už laisvę“ metu jos kūrinys „Animal Planet“ rumunų ir lietuvių kalbomis kabojo viename sostinės reklaminių stendų – praeiviai galėjo perskaityti šį Rumunijoje tautos sąžine dažnai pavadinamos poetės eilėraštį, tačiau vargu ar daugelis jį bent įpusėjo.
Įkūrė muziejų
Kas ji, toji A.Blandiana? Tai viena žymiausių rumunų poečių, visuomenės veikėjų, aktyviai dalyvaujančių ir dabartiniuose protestuose Rumunijoje, kurioje jos kūryba jau tapo savotišku etinio sąmoningumo, rezistencijos simboliu. Bene garsiausias jos nepoetinis kūrinys – memorialas komunizmo aukoms Sigetu Marmaciejaus mieste.
A.Blandiana gimė 1942 m. Timišoaroje, augo ortodoksų šventiko, politinio kalinio šeimoje. Jos tikrasis vardas – Otilia Valeria Coman. Jai ilgai buvo trukdoma spausdinti savo kūrybą dėl tėvo veiklos.
Poetės kūrybinio kelio pradžia – 1959-ieji. Nuo tada ji išleido keturiolika poezijos, dvi apsakymų knygas, septynis esė rinkiniai, parašė novelių.
Rumunijoje komunistinio režimo metais A.Blandianos kūryba buvo uždrausta net tris kartus: 1959–64 metais, 1985 metais ir 1988–89 metais. 1988 metais rašytojai buvo taikomas namų areštas be galimybės naudotis paštu, telefoniniu ryšiu, su slaptosios policijos kontrole.
A.Blandiana aktyviai įsitraukė į 1989-ųjų revoliuciją, buvo išrinkta į Rumunijos parlamentą su socialdemokratiniu Nacionalinio išsivadavimo frontu, tačiau netrukus atsistatydino, nes suvokė, kad partijoje vyrauja ta pati senoji komunistų partijos nomenklatūra.
1990 metais A.Blandiana įkūrė Rumunijos PEN centrą ir tapo šios rašytojus vienijančios nevyriausybinės organizacijos prezidente. Ji taip pat buvo viena Rumunijos intelektualų susivienijimo „Pilietinis Aljansas“ steigėjų – tai organizacija, kuri skatino dekomunizaciją ir demokratinius pokyčius. 1993 m. poetė įkūrė Komunizmo aukų memorialą ir istorinių tyrimų centrą Sigetu Marmaciejuje. Jis laikomas pirmuoju memorialu komunizmo aukoms pasaulyje ir yra didesnis už Vilniuje esantį Okupacijų ir laisvės kovų muziejų.
A.Blandianos kūryba išversta į 25 kalbas, įtraukta į 47 poezijos ir prozos rinkinius. Poetė pagerbta daugybe nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų: aukščiausiu Prancūzijos valstybiniu ordinu „Légion d’Honneur“ (2009), JAV valstybės departamento apdovanojimu „Romanian Women of Courage Award“ (2014). 2016 metais A.Blandianai buvo įteikta Gdansko miesto literatūrinė premija „Europos laisvės poetas“ už eilėraščių rinkinį „Mano tėvynė A4“. 2017 m. A.Blandiana pelnė valstybinį Kanados apdovanojimą „The Griffin Trust For Excellence“ už gyvenimo nuopelnus.
Socializmo atspalviai
„Mes palyginti mažai žinome apie Rumuniją, – pokalbį su A.Blandiana pradėjo T.Venclova. – Lietuviai daugiau žino apie Lenkiją, su kuria mus sieja geografinis artumas ir bendra istorija.
Lietuva buvo valdoma iš Maskvos, tad daugumos lietuvių kone neįgyvendinama svajonė buvo napriklausomybė. Tuo tarpu Rumunija ne tik formaliai, bet ir faktiškai buvo nepriklausoma. Mat ji smarkiai pykosi su Maskva. Antra tokia valstybė buvo Albanija. Aš savo bičiuliams mėgdavau kartoti: „Nepriklausomybė – dar ne viskas. Atmosfera nepriklausomoje Rumunijoje gal net slogesnė nei priklausomoje Lietuvoje“.
Ana, jūsų poezija veikiau filosofinė nei politinė. Šioje vietoje leisiu sau prisiminti Josifą Brodskį. Kai jį tuometiniame Leningrade vienas bičiulis pakvietė paklausyti pogrindžio poeto eilių, J.Brodskis rėžė: „Nenoriu, nes jis kažkoks tarybiškas“. „Kaip tai – juk jis antitarybiškas“, – neatlyžo bičiulis. „Nematau didelio skirtumo“, – šyptelėjo poetas.
J.Brodskiui atrodė, kad poezija neturi būti nei tarybiška, nei antitarybiška, ji privalo būti apolitiška. Ana, jūsų poezija yra apolitiška, bet Rumunijoje, matyt, kiekvienas gyvas žodis buvo raunamas su šaknimis. Papasakokite apie tuos tris kartus, kai jūsų kūryba buvo uždrausta?“
Pasak A.Blandianos, iki 1964 metų bet kokios kalbos apie Rumunijos nepriklausomybę buvo tuščios.
„Tiesą sakant, man rusų tautos buvo net labiau gaila nei bet kurios kitos, kurią jie okupavo, nes jie naikino ir savo tautą, – kalbėjo A.Blandiana. – Kai 1965 metais į valdžią atėjo Nicolae Ceausescu, prasidėjo tikroji pusiau nepriklausomybė, savotiškos dalinės laisvės periodas. Tada buvo atverti kalėjimų vartai – pro juos į laisvę išėjo ir mano tėvas.
Tačiau toji pusiau nepriklausomybė tęsėsi tik iki 1972 metų, kai N.Ceausescu nuvyko į Kiniją ir Šiaurės Korėją, kur iškart suprato, kaip gera būti Dievu. Asmenybės kulto paslapčių jis išmoko būtent ten. Nuo tada situacija tik blogėjo, nors N.Ceausescu ir laikėsi atokiau nuo kitų socialistinių šalių. Tačiau praėjusio amžiaus septintasis dešimtmetis išties buvo laisvesnis – tada ir rašytojai galėjo laisviau rašyti, skelbti savo kūrybą.
Asmeniškai aš pirmosios knygos negalėjau išleisti dėl to, kad mano tėvas kalėjo, buvo liaudies priešas. Tad aš ją išleidau slapyvardžiu. Blandiana – toks kaimas, kuriame gimė mano motina. Tačiau saugumo organai greitai išsiaiškino, kad po šiuo skapyvardžiu slapstosi liaudies priešo duktė. Tad ketverius metus iki aštuntojo dešimtmečio pradžios aš ir mano kūryba Rumunijoje nebuvo pageidaujama.
Minėtuoju pusiau laisvės periodu mano kūryba buvo gausiai publikuojama, verčiama į kitas kalbas, tačiau tai tęsėsi iki 1985 metų. Anuomet Europa į N.Ceausescu žiūrėjo kaip į disidentą komunistų pasaulyje.
Būtent 1985 metais studentiškame laikraštyje buvo paskelbti keturi mano eilėraščiai, kurie sukėlė tikrą skandalą ir užsitraukė režimo nemolonę. Mano kūryba vėl buvo uždrausta, bet labai trumpam – po kelių mėnesių vėl leido spausdintis, tačiau beveik nuolat buvau sekama. Tad pradėjau rašyti eilėraščius vaikams.
Trečiąsyk mano kūryba buvo uždrausta 1989 metais, kai buvo paskelbtas mano eilėraštis apie katiną Arpadži. Mat visi suprato, kad tai kūrinys apie N.Ceausescu. Tačiau tų pačių metų pabaigoje prasidėjo neramumai – N.Ceausescu buvo sugautas ir sušaudytas.“
Devintojo dešimtmečio pabaigą ir Rumunijos revoliuciją A.Blandiana atsimena ir kaip baugų, ir kaip komišką. Ji jau kurį laiką buvo sekama – prie namo, kuriame ji su vyru tuomet gyveno, ištisomis dienomis stovėdavo automobilis, kuriame sėdėjo žmogus. Poetei buvo draudžiama naudotis bet kokiomis ryšio su pasauliu priemonėmis – tiek telefonu, tiek paštu. Pas ją neužsukdavo ir bičiuliai.
Dalyvavo revoliucijoje
„Vieną dieną per Laisvės radiją išgirdau apie neramumus Timišoaroje, – prisiminė A.Blandiana. – Svarbus ženklas, kad kažkas vyksta, buvo ir tai, kad prie namo nuolat stovėjęs automobilis dingo ir daugiau nepasirodė. Tada supratau, kad tas automobilis buvo skirtas tam, kad pas mane niekas negalėtų apsilankyti: draugė papasakojo, kad sykį ji bandė atvažiuoti į svečius, bet likus iki namo 200 metrų jos automobilis buvo sustabdytas ir nepraleistas.
Į 1989 metų revoliuciją įsitraukiau nuo pat pradžių. Gruodžio 22 dieną per televiziją pamačiau pranešimą, kad Liaudies frontas paėmė valdžią – antru numeriu buvo paminėta ir mano pavardė, tuo tarpu tame sąraše paskutinysis buvo Ionas Iliescu, kuris vėliau tapo prezidentu. Kadangi tos dienos vakare jau aidėjo šūviai ir negalėjau grįžti namo, nuėjau pas draugus pernakvoti. Jie mane pasitiko žodžiais „pone ministre“?
Gruodžio 25-ąją buvo nužudytas N.Ceausescu, o gruodžio 27-ąją įvyko pirmasis naujos vyriausybės susirinkimas, kuriame aš dalyvavau. Per tą susirinkimą gavau tokią politikos dozę, kokios negavau per visą gyvenimą. Atsimenu, kad tame susirinkime I.Iliescu pristatė vyriausybės struktūrą – aš buvau paskirta viceprezidente. Jis teigė, kad aš neturiu teisės atsisakyti, nes jiems esą reikia žmonių, kuriuos visuomenė pažįsta ir myli.
Supratau, jog jiems tereikia mano pavardės, kad ją galėtų naudoti lyg vitrinoje. Aš susikaupiau ir atmečiau I.Iliescu pasiūlymą. Tada jis nusisuko nuo manęs ir kreipėsi į kitą susirinkimo dalyvį: „Tada tu būsi“. Sudalyvavau dar dviejuose vyriausybės susirinkimuose, keletą kartų susikirtau su I.Iliescu ir 1990 metų sausio viduryje pasitraukiau iš politikos.
Įdomiausia yra tai, kad būtent tuomet ėmiau gauti daug grasinančių laiškų. Jie buvo tokie bjaurūs, kad vyras man neleido jų skaityti. Kai pasvėrėme tuos grasinančius laiškus, jie svėrė kilogramą. Vėliau, kai viena literatūros kritikė rašė knygą „Kolektyvinis rumunų mentalitetas“, vyras tuos laiškus jai atidavė. Kai pasirodė knyga, aš pirmąsyk kai kurias citatas iš tų laiškų perskaičiau ir pakraupau – net neįsivaizdavau, kad žmonės gali būti tokie pikti ir bjaurūs.“
Pažinojo garsenybes
A.Blandiana prisipažino, kad gerai pažinojo ir tokius lietuviams labiau žinomus rumunų intelektualus kaip Eugene'as Ionescu, Mircea'as Eliade, Emilis Cioranas. Itin žaismingas atsiminimas jai išliko iš susitikimo su E.Cioranu Paryžiuje.
Kadangi A.Blandiana buvo prisiklausiusi, kad Rumuniją nuolat kritikavęs E.Cioranas su niekuo nenori kalbėtis rumuniškai, ji pasiruošė su juo kalbėtis prancūziškai. Tačiau poetė labai nustebo, kad E.Cioranas išsyk ėmė kalbėtis rumuniškai.
„Kai užsiminiau, kad prieš savaitę lankiausi Transilvanijoje, Sibiu, man pasirodė, jog E.Cioranas tarsi išprotėjo, – prisiminė A.Blandiana. – Jis lakstė po visą salę ir džiūgaudamas šūkavo, kad štai šioji moteris tik ką lankėsi Sibiu.
Tada jis paklausė, ar Sibiu dar išlikęs didžiulis viešbutis su restoranu? Aš šyptelėjau, kad būtent jame gėriau kavą. Tuomet jis ėmė džiūgauti ir šūkauti su dvigubu įkarščiu. Vadinasi, jam rūpėjo Rumunija. Nuo tada visai kitaip skaičiau E.Ciorano tekstus, net ir kritiškus Rumunijos atžvilgiu.“
Šis A.Blandianos prisiminimas išjudino ir T.Venclovos atmintį, kurioje iškilo atsiminimas apie jo susitikimą su lenkų poetu Czeslawu Miloszu. Kai jie susipažino, Cz.Miloszas išsyk paklausė apie Šetenius, savo gimtąjį kaimą. „Deje, ten nebuvau, bet užtat lankiausi Paberžėje“, – ištarė T.Venclova. Tada Cz.Miloszas pasiteiravo, ar Paberžėje dar likęs parkas? T.Venclova atsakė: „Tiksliai nežinau, bet manau, kad nebėra“.
„Po kelių dienų Cz.Miloszas man perskaitė naują eilėraštį, kuriame rašoma apie tai, kad iš Lietuvos atvažiavo Tomas ir atvežė žinią, jog Paberžėje nebėra parko, – pasakojo T.Venclova. – Laimei, klydau. Tas parkas vis dėlto buvo ir Cz.Miloszas jame vėliau net apsilankė. Šiaip ar taip, Cz.Miloszo raštuose taip ir liko eilėraštis apie Tomą, kuris atveža tai, kas šiais laikais vadinama „fake news“ (netikromis naujienomis)“.
