79 metų T.Venclova Kaune esančiame Vytauto Didžiojo universitete buvo pagerbtas už pernai „Versus aureus“ išleistą knygą „Eumenidžių giraitė“. Joje sudėti naujausi poeto eilėraščiai ir vertimai.
T.Venclovos eilėraščiai nėra paprasti, lengvai suprantami ir lyriški, todėl poetas renginiuose žaviai juos pakomentuoja – paaiškina atsiradimo aplinkybes ir paslėptas reikšmes.
Šis pokalbis su T.Venclova irgi virto savitais jo gyvenimo ir kūrybos komentarais.
– Tapote „Poezijos pavasario“ laureatu. Pakomentuokite, prašau, savo santykį su „Poezijos pavasariu“? Ypač smalsu būtų išgirsti, kaip jūs atsimenate šį festivalį iki jūsų išvykimo į JAV 1977 metais?
– „Poezijos pavasaris“ buvo oficialus sovietinis projektas, atitinkąs Rusijoje tada švęstą „Poezijos dieną“ – jei Didysis brolis ką nors sugalvodavo, tai jaunesnieji broliai turėdavo juo sekti.
Beje, tas faktas dažnai užmirštamas – tvirtinama, kad šią poezijos šventę mes patys sugalvojome.
Nieko panašaus. Pirmieji „Poezijos pavasario“ laureatai irgi buvo oficialiai pripažinti – Justinas Marcinkevičius, Eduardas Mieželaitis, na, ir mano tėvas Antanas Venclova.
Antra vertus, ne visa, kas sovietmečiu vyko, yra blogai. Nemažai to laiko sumanymų teikė progą prasimušti gyvesniems dalykams – beje, irgi tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje.
Sakysime, Josifas Brodskis tėvynėje ligi emigracijos paskelbė aštuonis eilėraščius, iš jų bent porą „Poezijos dienos“ almanache.
Ilgainiui „Poezijos pavasaris“ labai pakito, jo šaknys dabar nebesvarbios.
Aš „Poezijos pavasario“ almanachuose spausdinau eilių, vertimų, net studijėlę apie Kristijoną Donelaitį. Ir džiaugdavausi, kai mano tekstai ten pasirodydavo – mat vis galimybė prastumti ką nors nestandartiška.
Bet į šventės renginius ligi emigracijos nė karto nebuvau kviestas: vyresnybė ne be pagrindo manė, kad galiu pasakyti ką nors „ne taip“. Tuo nekvietimu net kiek didžiavausi.
Dabar, žinoma, nauji laikai, ir premiją priimu kaip garbingą, juo labiau kad šiandien ji siejama su Maironio vardu.
– „Eumenidžių giraitė“ sudaryta iš eilėraščių ir vertimų. Atsimenu, vienas poetas prisipažino, kad užsienio poetų kūrinių vertimų jis imasi tuomet, kai nėra nuotaikos ar nesiseka rašyti savo eilėraščius. Kaip jūs pakomentuotumėte savo santykį su originalių eilėraščių ir vertimų atsiradimu?
– Man vertimai yra tiek pat svarbūs, kiek ir originalūs eilėraščiai – manau, vienų ir kitų prisirinktų po lygiai, kitaip sakant, nelabai daug.
Sovietmečiu laikiausi ir net dabar laikausi tam tikros švietėjiškos programos – versti svarbius, bet nutylimus ar nepakankamai žinomus poetus.
Bet svarbiausias yra subjektyvus motyvas. Verčiamas eilėraštis turi man labai patikti. Geriausia, kada jis sukrečia – „Eumenidžių giraitėje“ tokie man buvo W.H.Audeno „O, koks ten aidas“, Czeslawo Miloszo „Kurso draugė“, Wislawos Szymborskos „Atpažinimas“.
– Knygą atveria pradžiai itin tinkamas eilėraštis „Gyvųjų motina“, kuriame pasakojama apie žmonijos pradžią nuo Adomo ir Ievos iki Dievo motinos. Įdomu tai, kad jame išryškinama moteriškoji žmonijos linija. Net galima spėti, kad metaforiškai norėjote pasakyti, jog poezija, kaip ir Ieva, irgi pradeda naują pasaulį. Kaip jūs komentuotumėte šį eilėraštį?
Kad „Gyvųjų motina“ atsidūrė rinkinio pradžioje – ką gi, jūsų teisybė, tai atitinka Adomo ir Ievos istorijos vietą Pradžios knygoje, nors sudarydamas rinkinį apie tai negalvojau, komponavau jį visiškai intuityviai.
Matyt, pasąmonė automatiškai padiktavo reikiamą tvarką.
Eilės, žinoma, metaforiškos, jos neatitinka biblinio pasakojimo, juo labiau neatitinka žmonijos plėtotės, kaip ją suvokia mokslas, nors abu variantai tekste persipina.
Moteriškasis pradas pasaulyje man labai svarbus. Bičiulė Natalija Trauberg pusiau juokais mane vadindavo „ne tiek donžuanu, kiek mariolatru“, atseit Mergelės Marijos garbintoju.
Esu linkęs moteriškąjį pradą tapatinti su estetiniu, architektūriniu pradu, kaip darė kai kurie filosofai, pirmiausia Vladimiras Solovjovas.
– Knygai pavadinimą suteikęs eilėraštis „Eumenidžių giraitė“, savitai perpasakojantis Edipo paskutiniąsias gyvenimo dienas, susijęs su mirties apmąstymais. Su kuo susijęs šio eilėraščio atsiradimas?
– Mano amžius toks, kad atėjo laikas suvesti balansą – suvokti gyvenimo galutinę perspektyvą. Su tuo siejasi rinkinio pavadinimas.
Kol kas man gyvenime sekėsi – tokių nusikaltimų kaip Edipas lyg ir nesu padaręs, bet apie tai iš esmės ne man spręsti.
Kolone yra medžiais apžėlusi kalvelė, kur buvo garbinamos Eumenidės – atleidimo (kadaise pykčio ir žiauraus atpildo) deivės. Ten Edipas ir baigė gyvenimą.
Visai greta, gal už šimto metrų – Platono akademijos liekanos. Jos eilėraštyje irgi minimos. Šiaip jau tai narkomanų, valkatų, pigių barų ir kavinių rajonas. Iš viso dabartiniai Atėnai – veikiau nesimpatingas, antiestetiškas miestas, kuriame tik retkarčiais prasimuša senovė.
Turiu vilties, kad eilėse, kaip ir daug ankstesniame eilėraštyje „Faidro tęsinys“, tai iš dalies perteikta.
– Jei „Poezijos pavasario“ renginiuose turėtumėte galimybę perskaityti tik vieną eilėraštį ir tik vieną vertimą iš naujosios knygos, kuriuos pasirinktumėte?
– „Prie stiebo“ ir Cz.Miloszo „Kurso draugę“.
Pirmasis – apie nepasirinktus arba neįgyvendintus gyvenimo variantus. Amerikiečių poetas Richardas Wilburas yra sakęs, kad kaip tik apie tas viliojančias galimybes gieda sirenės.
Cz.Miloszo eilėraštyje kalbama apie būdingą vilnietišką likimą. Be to, jis tiesiog labai stiprus. Kiek tą stiprumą sugebėjau pagauti, nežinau.
Visą interviu skaitykite gegužės 27 d. (šeštadienio) dienraštyje „Lietuvos rytas“.
* * *
Tomas Venclova. „Eumenidžių giraitė“
* * *
Tomas Venclova. „Eumenidžių giraitė“
Palytėk raukšlėtą dedešvos žiedą,
Palypėk šlaitu, atsigręžk į šiaurę.
Uždarytos kavinės. Ratai nerieda
Miesto grindiniu. Knarkia benamiai šunes.
Po akacija – švirkštas. Keliolika metų
Nebuvai šioj žemėj. Vynuogės, laurai,
O daugiausia – kiečiai. Nulašink medų
Nekalbiom seserim ant kalvos viršūnės.
Molio plutą traiško birželio svoris.
Tvankuma. Svetimais vyzdžiais pasikliovęs,
Tu junti, kaip virš marių virpčioja oras,
Kaip keli spinduliai, nei dorėnų kolonos,
Skaldo erdvę, parėmę trupančią dieną.
Pro kraigus migloj neatspėsi tvirtovės.
Pasitik savo lemtį. Nes čia ne Atėnai,
Juo labiau ne Tėbai. Čionai – Kolonas.
Ankštas priemiestis ilsis, po saule nutilęs.
Pakitėjo dievai, paseno Anankė.
Tarp dagių duobėje – negrabus peristilis
Ar, sakyčiau, tiktai peristilio idėja.
Čia bėgikas dusdamas priima baigtį.
Viešpats lošia likimais, o mes apankam
Ir suvokiam – kaltės nepajėgsi paneigti,
Kai įkaista dangus, o kūnas ledėja.
Kantrus Eumenidžių šaltinis išdžiūvo.
Valdovės su panieka stebi nedarną.
Jų mosto pritildyti, staigiai nuščiūva
Kiparisai, orbitose stingsta planetos,
Leipsta drobė, nuo juosvo stiebo nukarus,
Tik žuvinis vanagas krusteli sparną
Ir beviltiškai puola, tarytum Ikaras,
Į jūrą, praeivių nepastebėtas.
Paskubėk, tu ir šiaip gerokai vėluoji.
Kaip kartojo išminčiai, geriau negimti,
O jei gimti – trumpam. Cementas apkloja
Šventą skrydį. Tavęs nelydi Tesėjas,
Tik skruzdė milimetras po milimetro
Laviruoja tarp aižių ir ardo rimtį.
Ar štinka žaibas, ar nuneša vėtra,
Ar praryja žemė? Tai žino Teisėjas –
Gal net Jis nežino? Kvartalas miega,
Lyg į kaitrią paklodę nugrimzdęs į smogą,
Aitrų mėtų svaigulį, sausmetį, nieką.
Parudavę alyvmedžio lapai svyla.
Po šlaitu juoduoja graikiškos raidės
Ant kavinės langų ir sandėlio stogo,
Ir ūmai nutrūkęs alsavimo aidas
