Pagrindinį brandaus amžiaus kino ir teatro žvaigždės Marijos Enders vaidmenį jame sukūrė „Oskaro“ laureatė 51 metų prancūzų aktorė Juliette Binoche. Anot jos, filme yra daug paralelių su jos pačios gyvenimu.
J. Binoche herojė gauna pasiūlymą vaidinti pjesėje, kuri prieš 20 metų jai atnešė šlovę. Tik tada ji vaidino 18-metę, tapusią savo viršininkės savižudybės kaltininke, o dabar Marijai pasiūlomas pastarosios vaidmuo. Jis paskatina J.Binoche heroję iš naujo įvertinti savo kūrybos kelią, susitaikyti su vystančia jaunyste ir grožiu, besikeičiančiu talento ir šlovės suvokimu.
Siūlome interviu su aktore J.Binoche.
– Esate minėjusi, kad „Zils Marijos debesys“ – tai filmas apie jus. Ar tai netapo našta?
– Aš dievinu naštas. Jos leidžia pajusti tikrąjį lengvumą.
Jei nepatirsi naštos, nepatirsi ir pokyčių, nepriimsi iššūkių.
Man patinka Olivier mintys apie emocijas ir tai, kaip jas turėtų perteikti aktorius – svarbu nesusitapatinti su vaidinamomis emocijomis, bet perleisti jas per save taip, kad jas pakeistum. Tai padeda geriau pažinti save.
Ši juosta parodo kūrybos kainą. Ji padeda suvokti, kad privalai susigrumti su savo vidiniais demonais ir atrasti šviesą, įveikdamas tavyje slypinčią tamsą.
– Ar jaučiate, kad jūsų vaidmenys „susišneka“ tarpusavyje, kaip ir jūsų herojės Marijos gyvenime?
– Marija nuo manęs skiriasi tuo, kad ji negali paleisti savo praeities. Sėkmę ir laimę ji sieja su vaidmeniu, po kurio sulaukė tarptautinio pripažinimo, ir su režisieriumi, su kuriuo tuo metu dirbo.
Aš nesijaučiu priklausoma nuo savo herojų vaidmenų – mano kitoks būdas.
Nenoriu jaustis praeities ar ateities įkaite – noriu būti čia ir dabar, paversti šią akimirką ypatinga. Todėl aktorystė man yra didžiulė dovana.
Ji įpareigoja mane visa esybe pasinerti į vaidybą nuo akimirkos, kai nuskamba „Veiksmas!“, iki tol, kai ištariama „Nufilmuota“. Kaip paskui sekasi sugrįžti į tikrovę, jau kita istorija!
– Ar jūsų karjeroje pasitaikė scenarijus ar pjesė, kaip filmo herojei, grįžimas prie kurių ir viliotų, ir gąsdintų?
– Buvau kviečiama vaidinti Arkadiną „Žuvėdroje“. Kai buvau 21-erių, šioje pjesėje man teko Ninos vaidmuo.
Žinoma, kilo pagunda prie jos grįžti, bet pasirinkau kitą vaidmenį. Nežinau, ar dėl to, kad jutau baimę sugrįžti prie šios pjesės. Greičiausiai ir dėl to, bet ne tik. Manau, tiesiog norėjau kurti ką nors kita.
Sugrįžti iš tiesų nelengva. Reikia turėti drąsos keistis. Su amžiumi kažką prarandi, bet kažką ir gauni. Žiniasklaida nuolat pabrėžia, kaip svarbu išlikti jaunai, bet niekada nekalba, kiek daug duoda gyvenimo patirtis.
Nesakau, kad lengva jausti, kaip bėga metai, bet labai vertinu dabartį. Kiekviename savo gyvenimo etape gyvenau intensyviai, nieko neatsisakydama, todėl nesijaučiu ko nors netekusi ar ką nors praleidusi.
– Įsitvirtinti ir pradėti karjerą filmo herojei padėjo rašytojas ir režisierius Vilhelmas Melchioras. Ar savo gyvenime turėjote Melchiorą?
– Sakyčiau, vienas jų – tai prancūzų scenaristas ir kino režisierius Andre Techine. Kitas – Leos Caraxas. Tam tikra prasme ir Anthony Minghella.
– Aktorė Kristen Stewart kuria filme Marijos asmeninės asistentės ir draugės vaidmenį. Ar tai taip pat primena jūsų gyvenimą?
– Mano asistentė yra labai gera mano draugė. Ji žino – jeigu jai kas nors atsitiks, būsiu šalia, nes ji priklauso mano artimųjų ratui. Bet tuo pat metu ji dirba mano namuose, rūpinasi mano reikalais.
Ji matė ir mano pakilimus, ir nuopuolius. Aš mačiau, kaip ji išgyveno savo pakilimus ir nuopuolius. Kartu ištvėrėme įtampos akimirkas, kai negalėjome pakęsti viena kitos.
Buvo metas, kai nustojome dirbti kartu – ji nusprendė rašyti scenarijų, aš taip pat norėjau atsitraukti. Jai sugrįžus, labai džiaugiausi.
Pasitikėjimas niekur nedingo. Tai jaudinantis dalykas.
– Filme daug erdvės pamąstymams apie įžymybių kultą. Jį ryškiai atspindi internetas. Ar kreipiate dėmesį į komentarus internete?
– Tai pasaulis, kuriam jaučiu labai prieštaringus jausmus. Kadangi turiu judėti į priekį, bet tuo pat metu nenoriu judėti į priekį.
Būti viešojo gyvenimo dalimi nelengva, nes jis nuolat stebimas ir teisiamas, turi savo taisykles. Be to, egzistuoja ir politinė pusė.
Reikia jausti skirtumą tarp įžymybių ir žvaigždžių. Įžymybės nuolat mums peršamos, pristatomos, kad tik būtų kuo labiau matomos. Žvaigždžių pagrindinė savybė – iš vidaus sklindanti šviesa, žmogaus spinduliuojama magija.
Aš noriu visas jėgas atiduoti darbui ir esu laiminga tai darydama. Kurdamas labiausiai priartėji prie savo esmės, nes atsiremdamas į savo patirtį, gyvenimą, sielą tarnauji kažkam svarbesniam, nei pats esi.
Vengia vaidinti komerciniuose filmuose
J.Binoche pripažįstama talentingiausia savo kartos aktore Prancūzijoje.
Itin didelio populiarumo ji sulaukė nusifilmavusi A.Minghellos režisuotoje juostoje „Anglas ligonis“ („The English Patient“, 1996 m.). Filmas pelnė net devynis „Oskarus“, tarp jų – už geriausią nepagrindinį aktorės vaidmenį J.Binoche.
Garsiausi aktorės darbai – Tereza juostoje „Nepakeliamas būties lengvumas“ („The Unbearable Lightness of Being“, 1988 m.), Viana „Šokolade“ („Chocolat“, 2000 m.), Julia K.Kieslowskio trilogijos filme „Mėlyna“ („Blue“, 1993 m.), Mišelė L.Caraxo filme „Pont Neuf meilužiai“ („Les amants du Pont-Neuf“, 1991 m.).
J.Binoche dirbo su legendiniais režisieriais J.L.Godard’u, M.Haneke, A.Kiarostami.
Ji – viena iš nedaugelio aktorių, atsisakiusių vaidmenų masinei auditorijai skirtuose filmuose ir pasiekusių tarptautinį populiarumą.
