Tačiau vėliau minorinė filmo intonacija, nusėdusi pasąmonėje, padiktavo kitą ne mažiau žiaurią, bet tikrovišką išvadą: tėvai ir vaikai prasmenga savo greituose gyvenimuose, tampa „keturiomis atskiromis kolonomis“ (Žebriūnaitė), laiko nebelieka ne tik artimiesiems, bet galų gale ir sau pačiam.
Išpažintiniai filmo herojų – prieš metus jau a. a. režisieriaus Arūno Žebriūno, dainininkės Giedrės Kaukaitės, dviejų dukrų – altininkės Ulos (gyv. Italijoje) ir dizainerės Monikos (gyv. Amerikoje), vaikystėje vaidinusios savo tėvo „Seklio Kalio nuotykiuose“, – išsiliejimai susimontavo į nelinksmą vienos šeimos istoriją. Be skaudžių žodžių, dramatizmą filme kuria, ypač meniškai jį „persiuva“ altu atliekama muzika.
Nesufokusuoti, bet įspūdingi turbūt paskutinieji kadrai su gyvu Žebriūnu jo bute Antakalnyje – jis pamažu ir pranyksta toje „nueinančioje natūroje“ už lango. Jo iškepta naminė duona, plonai riekiama ir dalijama ne visai Lietuvai, o Kalėdoms prie stalo susibėgusiems šeimos nariams, tampa paskutiniu Žebriūno kūriniu. Jei dar aukščiau, patetiškai „užkeltume“ balsą, galėtume prisiminti duoną iš debiutinės režisieriaus kino novelės filme „Gyvieji didvyriai“ (1960) – ją mergaitė trumpa taškuota suknele mėtė gulbėms ir skardžiai juokėsi.
Dabartinėje niūrokoje dokumentinėje istorijoje atokvėpiu tampa vitališkas dainuojančios Kaukaitės balsas –¬ jis bet kurioje situacijoje kabinasi už gyvenimo.
Režisieriui ir operatoriui Aloyzui Jančorui papriekaištaučiau tik dėl filmo pradžioje neskoningai įkišto koriko Muravjovo veidelio ir striukos bukos Sąjūdžio istorijos santraukos. Negi kokia nors nūdienė cenzūra (rėmėjai?) liepė ją žūtbūt įtraukti?
Dar grįžtant prie filmo užduotos „laiko ir gerumo“ temos, atmintyje iškyla Arvydo Juozaičio, charizmatiško Sąjūdžio herojaus, neseniai pasakyti ir, mano galva, dabar labai svarbūs žodžiai jam atsakant į klausimą, ką laiko svarbiausiu laimėjimu savo gyvenime: svarbiausia, kad mano vaikai liko Lietuvoje.
Lapkričio 13 d. Jau kelinti metai mane masina ant Vilniaus reklamos stulpų išklijuojamos kuklios festivalio „Pokrovskije kolokola“ afišos. Varpai visada traukia. Galiausiai prasibroviau į šiųmetį centrinį renginį (buvo tuščių, tik pačių dalyvių užsėstų vietų – vangių sostinės etninių slaviškų masių lengvai nepasieksi, ir labai gaila).
Tarptautinis folkloro festivalis vyksta jau devintą kartą – jei mūsų vasarinės kanklės etc. po atviru dangumi kasmet rizikuoja sušlapti sunkius sijonus, tai šis tylus rudeninis renginys po stogais, regis (buvau tik didžiajame jungtiniame koncerte Filharmonijoje), nelinksta į jokias menines-politines rizikas. Politinės turbūt lemia menines –¬ tuo labiau šiemet, kai iš didelės baimės Lietuvos valdžia buvo pradėjusi kurti net cenzūrinius Rusijos meno ir žiniasklaidos apribojimus.
Pirmoje koncerto dalyje nuskambėjo premjerinis kompozitoriaus Jono Jurkūno 4 dalių Vilniaus žmonių paveikslas gyviems ir įrašytiems garsams „Iš šio miesto“ – sakyčiau, ryškiai plačiašonis, „su mikrorajonais“, kaip ir pats Vilnius, kūrinys. Sunku muzikui įvykdyti neįvykdomą užduotį – „moderniomis raiškos priemonėmis eksponuoti įvairių tautų liaudies dainų temas“. Muzikinis paveikslas klausėsi ir žiūrėjosi kaip proginis ir teatrinis, tarpdisciplininis; Vilniaus miesto „skiautinyje“, žinoma, išsiskyrė žydiškoji novelė su Rafailu Karpiu, kaip visad į savo giminės melodijas sudedančiu visą širdį. Rapidu nufilmuoti, dirbtinai spartinantys liūdnas vilniečių, vakarykščių kaimiečių, melodijas videokadrai, deja, labai blaškė ir pigino muziką.
Antroje dalyje sukosi festivalinių ansamblių popuri. Dominavo rusiškos provincijos miestai su originaliais žmonių veidais ir balsais – ir tai buvo įdomiausia. Nežinau, ar verta „iš pagarbos“ (ar vėlgi – iš baimės) šitaip perkaišyti programą lietuviais-gruzinais-olandais. Manau, vien tik slaviška (lenkų, baltarusių, ukrainiečių, rusų) dozė būtų paveikesnė; gilesnis užkampis (kaip tas baltarusių moterų drovus būrelis) giliau ir įsirėžtų. Palinkėčiau rengėjams daugiau drąsos, normų nepaisymo. Vien festivalio pavadinimas tam įpareigoja.
Aktorė Nijolė Narmontaitė, jau seniai propaguojanti džiugų gyvenimo būdą, ir „Alma littera“ išleido smagių istorijų rinktinę „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės: ko nematė žiūrovai“. Teatro žmonių nuotykiai scenoje ir užkulisiuose, filmavimuose ir tiesiog gyvenime, šitaip sudėti į krūvą, džiugins skaitytoją, bet drauge, sakyčiau, ir demaskuos jo didenybę artistą (ar režisierių). Už šios uždangos – gražios knygos su kietais baltais viršeliais (galėjo būti ir minkšti) – išvystame visai paprastą ir fainąžmogų, meno atlikėją (atsiprašau, kūrėją), kuriam dėl pasirinktos profesijos ir paslankaus charakterio per gyvenimą išmuša daugiau linksmų akimirkų nei mokytojui ar gydytojui.
Kadaise labai stebėdavausi, kodėl dauguma aktorių (savų ir užsieninių), paklausti apie tik ką sukurtą sunkų sunkų vaidmenį, puola pasakoti apie kažkokius šalutinius dalykus: vanduo buvo ledinis, barzda atsiklijavo, žodžius užmiršau, išgėriau tik stikliuką ir pan. Vėliau, žinoma, supratau...
Aktorius Valentinas Masalskis, manau, į Nijolės klausimus neatsakinėtų, nes jis išpažįsta kitokią artisto laikyseną. Artistas turi saugoti distanciją, išlaikyti paslaptį.
Teigiama, kad humoro jausmas byloja apie žmogaus intelektą. Praversdami knygos anekdotus (apie ką jie ir kaip dėstomi), galime patikrinti šią „paciento“ sveikatos grafą.
Knygos autorė ir redaktorė (matyt, leisiančios ir antrą knygą, nes ši pažymėta Nr. 1), turėtų atkreipti dėmesį į grynesnį savopasakorių tekstų žanrą. Neretai užsišnekėjus pro atrankos sietą prasprūsta ilgesingos artistų prisiminimų, monologų melodijos (pavyzdžiui, Vytauto Anužio, Juozo Budraičio) – nors ir gaila, bet jas reikėtų trumpinti.
Anekdotą, nuotykį visad sėkmingiausiai nugludina laikas. Ir knygoje gražiausiai skamba klasika – vyresnių aktorių baikės. Paradoksalu, kad nepralenkiamu linksmų nutikimų herojumi čia tampa Juozas Miltinis, tas mūsų Juozas Žiaurusis, laikui bėgant turbūt tapsiantis nebe anksčiau gausiai išpažintų artistinių tragedijų, o komedijų ir legendų figūra.
Kiekvieno pokalbio pradžioje stambiu šriftu kartojamas vis tas pats siaurai žurnalistinis klausimas „Ką daryti, kad gyventi būtų linksmiau, dūšioj šviesiau?“ tuoj įgrįsta, ne visi aktoriai moka iš jo išsisukti ir skęsta patetikoje, kuri čia yra tas deguto lašas.
Taip išeina, kad medaus statinė vis dėlto egzistuoja?
Lapkričio 16 d. „Scanoramos“ rėmuose rodoma studentiška programa „Naujasis Baltijos kinas“. Lietuviškas vaidybinio trumpo metro seansas išsiskiria į dvi sroves, kuriomis ir anksčiau tekėjo mūsų kinas, – realistinio buitinio ir poetinio (atmosferinio, modernaus) kino. Pirmoji kino kalba artima Marijai Stonytei („Kelių eismo taisyklės“), Karoliui Kaupiniui („Triukšmadarys“) ir iš dalies Robertui Neveckai („Džiunglės“), antroji –¬ Jurgai Zabukaitei („Romantiniai paukščio kliedesiai“) ir Marijai Kavtaradzei („Man dvim keli“).
Perspektyviausią jauniklį išrinks žiuri, aš asmeniškai šiandien išsirenku Kavtaradzę (išties, kinas pulsuoja gruziniškame kraujyje). Penktadienio vakaras Vilniuje, dvim kelių metų jaunuoliai gali rinktis bet ką – pasiūla didžiulė: klubai, barai, alus, draugai; laisvė tokia plati, kad jau kasdien ima užlieti nuobodulys, o paskui ir neaiški baimė... Distanciją tarp savęs ir personažų sugebanti išlaikyti autorė remiasi užsienio egzistencinio nuobodulio autoritetais. (Tačiau jau turime ir savus –¬ štai T. Vaiseta, atsiremdamas į A. Narušytę, plačiai aiškina, kaip nuobodu gyventi... ne, ne dabar, laisvėje, o užvakarykštėje sistemoje. Kažin apie kokius mūsų sistemos pilkus atspalvius ateityje bus kuriami opusai?)
Stonytės darbas švarus ir per daug tiesmukas, mokiniškas. Kaupinis visą savo erudiciją sudėjo į daugiažodį, daugiaprasmį scenarijų (ir LRT žinių laidose jo politiniai komentarai pernelyg daugiažodžiai); be to, nesuvaldė aktoriaus V. Masalskio, užimančio pusę kadro, energijos. Zabukaitės prancūziškas opusas gražus tik vizualiai – viduje, po tais kadrais filmas nejuda. Pastabus Nevecka gerai užmezga konfliktą, bet pritrūksta laiko jį išrišti.
Anksčiau virkavom, kad visas mūsų liūdnas ir lėtas kinas apie praeitį, apie pokarį. Dabar jau visas – apie dabartį. Kamera (asmenukė) nukreipta į save, į tokį patį kaip aš. Lietuvos filmų kūrėjai (ne tik šie, bet ir likusieji) jaunėja, kinas infantilėja. Nepriklausomybės metais nebuvo laiko ir lėšų natūraliam kartų pasikeitimui. Seniai nuėjo ir numirė, jauni dabar plūkiasi plyname lauke.
