„Nesilaikome principo, kad kiekvienas lietuviškas filmas turi būti parodytas „Scanoramoje“. Premjeras mes renkamės. Mums įdomūs tie režisieriai, kurių biografiją stebime ir kurių naujus darbus norime pristatyti savo festivalyje“, - sakė lapkričio 6-ąją prasidedančios „Scanoramos“ meno vadovė Gražina Arlickaitė ir džiaugėsi šiemetiniais lietuviškosios programos autoriais, iš kurių du - jau nuolatiniai.
Tai - Giedrė Žickytė, šiemet sukūrusi filmą apie fotomenininką Vitą Luckų „Meistras ir Tatjana“, ir Audrius Stonys, pristatantis filmą apie krikšto stebuklą „Avinėlio vartai“.
Dar vienas autorė Julija Zubavičienė „Scanoramoje“ debiutuos filmu „Lida Vanda Liusia“ - asmenine istorija apie tris jos močiutes, keliaujančias per Europą nuo Lietuvos iki Londono ir patiriančias įvairių nuotykių.
Sugrįžta po ilgos tylos
„Tbilisio milicija jį girdė vynu, Odesos vagys važiuodavo jo aplankyti tiesiog šiaip sau. Iš Baškirijos gilumos jam siuntė medaus, armėnų katalikosas vaišino pietumis. Namuose augino liūtą.
Vieni jį laikė bepročiu, kiti - genijumi. Jis pirmasis pralaužė uždarą romantinę lietuviškos fotografijos tradiciją ir su fotoaparatu išmaišė visą Sovietų Sąjungą.
Daug dirbo ir daug gėrė. Vilniuje gyveno su gražuole žmona Tatjana ir jie tapo viena ryškiusių 7-ojo dešimtmečio porų. Ne mažiau ryškūs buvo ir jų namai - visada pilni vyno, pokalbių ir šokių iki aušros, svečių iš tolimiausių Sovietų Sąjungos kampelių“, - taip režisierė G.Žičkytė pristato savo naujojo filmo „Meistras ir Tatjana“ herojų V.Luckų.
Tačiau V.Luckus garsėjo ne tik savo ekstaravagantiškais poelgiais ir nuo sovietinės tvarkos nepriklausomu gyvenimo būdu, bet svarbiausia - savo puikiomis fotografijomis, kurių pamatyti į jo namus traukdavo žmonės, nes kitur negalėdavo jų išvysti - jos beveik nebuvo eksponuojamos.
Atkūrus nepriklausomybę V.Luckaus palikimas taip pat liko nepažintas - mat po tragiškos gyvenimo baigties, kai savo namuose per ginčą peiliu nudūręs žmogų V.Luckus pats iššoko pro langą, jo žmona Tatjana pasiėmė įdukrą Kotryną, kelias sukneles, visą Vito archyvą ir emigravo į JAV. Ten ištekėjo, sukūrė naują gyvenimą, ir ketvirtį amžiaus buvo tyla.
Ją nutraukė tik pernai Vilniuje, Nacionalinėje galerijoje, surengta V.Luckaus kūrybos retrospektyva, tuoj po filmo „Meistras ir Tatjana“ premjeros „Scanoramoje“ bus pristatyta Margaritos Matulytės knyga apie jį.
Bus ir erotinių motyvų
V.Žickytė apie V.Luckų sužinojo dar būdama devyniolikametė antro kurso studentė iš dėstytojo Skirmanto Valiulio. Tuomet ji paėmė interviu iš Lietuvosje viešėjusio olandų žurnalisto, išleidusio knygą apie V.Luckaus kūrybą. Nors iki šiol tai vienintelė jam skirta knyga, ji didelio atgarsio nesulaukė. Visi sakė: „Ne V.Luckus, ne V.Luckaus verta knyga. Kai pats sumaketuodavo knygas, tai būdavo įspūdis.“
Kaip sako G.Žickytė, filmų temos neužgriūva staigiai kaip lavina, kai kurioms reikia ir paprasčiausiai subręsti. Tad ir ji, po dešimtmečio atsitiktinai radusi senąjį interviu ir pamačiusi atšviestas nuotraukas, sustingo iš nuostabos, pradėjo domėtis V.Luckumi, kol galiausiai ryžosi kurti filmą apie šią asmenybę. „Jis tapo mano gyvenimo dalimi“, - prisipažino režisierė.
Ji kalbino V.Luckų pažinojusius žmones, kolegas ir tuos, kurie laikė jį savo mokytoju. Ji apsilankė JAV pas Tatjaną, kuri atvėrė savo dabartinių namų duris ir Vito archyvą.
„Tatjana sutiko įsileisti mūsų kūrybinę grupę į jųdviejų su Vitu dramatiškai aistringą gyvenimą. Dabar visi mėgsta būti pirmeiviai. Mes irgi sakome, kad „Meistras ir Tatjana“ bus pirmas erotinis dokumentinis filmas“, - juokėsi G.Žickytė.
O iš tiesų filmas atveria duris į fotografijas, kuriose tikras, nesumeluotas gyvenimas, jaunajai kartai nematyta Sovietų Sąjunga.
„V.Luckus buvo veidrodis“, -- sakė vienas filmo herojų, latvių teatro režisierius Modris Tennisonas.
Režisierė viliasi, kad „veidrodžio efektas“ persiduos ir per filmą, bent trumpam paskatins žiūrovus persvarsyti santykį su savimi ir pasauliu.
Kelionė su trimis močiutėmis
Erotinę dokumentiką „Scanoramoje keis savotiška kelio dokumentika - režisierės J.Zubavičienės debiutinis filmas „Lida Vanda Liusia“. Tai - trys režisierės močiutės, pensinio amžiaus moterys, kurios trumpam pamiršta tarpusavio nesantaiką (dvi jų turėjo tą patį vyrą) ir leidžiasi į kelionę nuo Lietuvos iki Didžiosios Britanijos.
Filme atsiskleidžia visų močiučių neįtikėtinos gyvenimo istorijos, pasakojamos Julijai pakeliui į Londoną. Kalbantis su trimis moterimis, priklausančiomis išeinančiai sovietinei kartai, bandoma priartėti prie atsakymų į moteriškus bei bendražmogiškus klausimus.
Kaip sako autorė, „Lida Vanda Liusia“ - tai pokalbiai apie lūpų dažus, pėdkelnes, vyrus, šokius, „Sodrą“, meilę, jaunystę, senatvę, remontą, kaip ir apie politiką, emigraciją ir imigraciją, nostalgiją, šeimos institutą, seksą bei šiuolaikinių technologijų privalumus. Tai moteriška, lyriškai ekscentriška kelionė į šeimą ir save.
Tikisi žiūrovų atgarsio
J.Zubavičienei šiame filme teko dvigubas vaidmuo - būti ir režisiere, ir filmo veikėja.
„Pavyko suderinti su kūrybine komanda, kad tuo metu, kai esu kadre, aš anūkė, o ne režisierė. Jeigu būčiau tapusi režisiere ir pradėjusi joms nurodinėti, jos būtų užsidariusios arba pradėjusios vaidinti ir būtų buvusios nebetikros“, - kūrybinės virtuvės duris pravėrė režisierė.
Julija visada norėjo, kad jos trys močiutės, kurios niekada nesutarė, susidraugautų. Be to, norėjo parodyti tą pasaulį, kuriame gyvena, o ji tuo metu gyveno Londone. Norėjo pamatyti jas tame pasaulyje.
„Kaip režisierė supratau, kad iš to pavyks sukurti filmą. Tikiuosi, kad filmas išėjo šiltas, šeimyniškas. Nors mano močiutės taip ir nesusidraugavo, tikiuosi, kad visi, kurie filmą pamatys, pagalvos apie savo močiutes, joms paskambins, jas aplankys, skirs joms daugiau laiko“, - vylėsi režisierė.
O iš kur J.Zubavičienė turi tris močiutes?
„Mano šeima mėgo tuoktis ir skirtis. Tad vaikystėje turėjau penkis senelius ir šešias močiutes. Kalėdos būdavo nuostabios“, -- kvatojosi J.Zubavičienė.
Žmogus prie amžinybės vartų
Režisieriaus A.Stonio naujo filmo „Avinėlio vartai“ idėja kilo Pakutuvėnuose, Šv.Antano Paduviečio vienuolyne. Krikšto sakramento temą pasiūlė brolis Gediminas Naumgudis.
„Pabandykime prisiliesti prie vieno seniausių krikščionybės sakramentų. Pabandykime pasižiūrėti į šaknis. Skirtingos konfesijos išsaugojo kai ką labai tikro“, - pasiūlė brolis Gediminas.
Todėl A.Stonio filmo maršrutas labai platus. Kūrybinė grupė keliavo po Izraelį, Jordaniją, apleistuose dykumų miestuose ir pačiose dykumose filmavo laiko nepaliestas pirmųjų krikščionių krikštyklas, sudėtas dar jų rankomis.
Bet pagrindinis akcentas buvo Lietuvoje. Įvairiose vietose susitikusi su skirtingais žmonėmis kūrybinė grupė bandė atskleisti krikšto paslaptį kino kalba.
„Šio sakramento gelmė neišmatuojama. Dauguma turbūt esame krikštyti, bet retas susimąstome, kas yra tas vanduo, ant galvos pilamas, kas aliejus, dėl ko ir kaip.
Viską aprėpti neužtektų nei dviejų, nei penkių filmų. Todėl čia yra tik švelnus kinematografo prisilietimas prie šio seno ir paslaptingo krikščionybės sakramento“, - taip savo naująjį filmą, kurio premjera numatyta „Scanoramoje“, pristato režisierius A.Stonys.
Šis filmas sukurta be valstybės paramos. Broliui Gediminui teko tapti savotišku prodiuseriu.
„Kai gavau filmo sąmatą, pašiurpau. Bet paskui pagalvojau: vis tiek pinigų neturiu, visi pinigai priklauso Viešpačiui, norės - duos. Audrius ryžosi tokiai avantiūrai ir aš pradėjau elgetauti“, - apie pinigų filmui paieškas pasakojo brolis Gediminas.
