L.Plioplytė sako, kad šio filmo kūrimas pakeitė jos požiūrį į senatvę: „Darbas su septyniomis vyresnio amžiaus moterimis, kurios sulaužo visus stereotipus apie senyvą amžių, padaro taip, kad nori senti, nori būti 60-ies, nes atrodo, kad iš tiesų tuomet yra rojus: turiu visuomenėje tam tikrą statusą ir galiu daryti, ką noriu“.
Režisierės teigimu, sukurti filmą jai padėjo pati Amerika, kurioje ji gyvena jau 10 metų.
„Ten kita galvosena: Amerikoje yra eik, eik, eik, daryk, daryk, daryk, taip, gera idėja, sveikinam, duosim pinigų, jeigu gerai surašysi tą idėją. Ten labai įkvepianti atmosfera. O Lietuvoje – nemanau, kad 25-erių būčiau sugalvojusi tapti režisiere: a, kursiu filmą. Manau, kad būčiau sulaukusi daug daugiau neigiamų komentarų – kaip čia tu, ką čia tu, neužsidirbsi pinigų, kokia čia profesija“, – svarsto L.Plioplytė.
– Lina, augote etniškai orientuotoje šeimoje. Kaip atsitiko, kad atsidūrėte už jūrų marių?
– Netyčia. Buvau auginta frankofile ir tėtis būtų labai norėjęs išsiųsti mane studijuoti į Prancūziją. Bet gyvenimas kartais susiklosto kitaip. Į Ameriką išvykau vasarai dirbti ir ieškoti nuotykių, bet dabar ten esu jau 10 metų.
– Išvažiavote laikinai padirbėti, o paskui nusprendėte pastudijuoti žurnalistiką?
– Pabaigti žurnalistikos mokslų. Lietuvoje buvo treji metai, paskui buvo 1,5 metų Kolorade, po to visiškai sugundė Niujorkas ir pasakiau: mesk tuos mokslus, nes Niujorkas yra penkiskart geriau nei bet koks universitetas. Bet po to grįžau ir nuotolines studijas tęsiau gyvendama Niujorke – pabaigiau pernai dideliam mamos džiaugsmui.
– O kai išvažiavote į Ameriką, po kiek laiko grįžote atgal į Lietuvą?
– Pirmas toks didesnis negrįžimo periodas buvo 2,5 ar 3 metus, o dabar stengiuosi grįžti kas 6 mėnesius. Nors pastarąjį kartą nebuvau grįžusi metus. Tikrai buvo sunku.
– Kaip jūs ten nepasimetėte, ką darėte? Jūs nuvažiavote viena ar su kuo nors?
– Viena. Visi sako, kad tai sudėtinga kelionė, bet neatrodė sudėtinga, turėjau darbą, įsimylėjau amerikietį, susituokėme, trejus metus gyvenome Kolorade ir Kalifornijoje, o atskridus į Niujorką reikalai pasikeitė – Niujorkas man patiko labiau už vyrą. Atsiradus Niujorke man išaiškėjo, ką norėčiau gyvenime veikti, visos mano studijos bei mados ir muzikos pomėgis susijungė į filmavimą, bet filmavimą taip, kaip aš norėjau, o ne kaip mokykloje mokė.
– Jokio CV niekam nereikėjo rašyti? Įsikūrėte pati, veikėte pati?
– Taip. Amerikoje rašyk CV nerašęs, bet ypač tokiame kūrybos lauke kaip filmavimas vaizdai kalba daugiau nei CV. Aišku, reikia pasakyti, su kuo dirbai, arba savo vardą garsinti. Bet šiaip – praktika, reikia rasti visokių guru arba mokytojų. Tiesiog jeigu nori mokytis, nori gerai daryti, randi tuos, kurie gerai daro, „įsipaišai“ pas juos, jiems padedi, su jais praktiką atlieki, išmoksti ir tada eini toliau.
– Ateini, pasakai, kad nori padėti, ir viskas?
– Panašiai, viską lemia asmeninis kontaktas. Bent jau mano patirtis taip sako. Negalėčiau sakyti: taip vyksta Amerikoje. Bet bent jau aš, jeigu kur nors jaučiu spragą ir ko nors norėčiau išmokti, su kuo nors padirbėti, rašau į elektroninį paštą. Ir reikia nuolatos rašyti, nes kartais neatsako. Reikia būti atkakliam.
– Kiek metų asistavote, kol išmokote, ir pradėjote dirbti pati?
– Mano geriausia filmavimo mokykla buvo mados žurnalas „Nylon“, kuriame pradėjau dirbti praktikante. Ten filmavau ir žiūrėjau, kaip kalbina žvaigždes, muzikantus, kaip į mados savaitę galima be leidimo įlįsti – ten buvo toks karinis įvairių gudrybių, susijusių su kamera, mokymas. Praktiką atlikau metus - tai gana ilgas laikas - ir jau buvau bepasiduodanti, kai moteris, kuri buvo mano viršininkė, pasakė, kad išeina iš darbo ir norėtų mane siūlyti į savo vietą. Taip ir atsitiko – tame žurnale dirbau 1,5 ar 2 metus, o paskui tapau laisva kūrėja.
– Jūsų biografijoje yra vienas filmas. Kuo jus taip užbūrė mada ir kaip pasirinkote filmavimo objektą – moteris, perkopusias 60-metį?
– Man įdomu save išreikšti drabužiais. Arba sau dieną pagerinti drabužiais, arba ką nors kvaila padaryti su drabužiais. Tai puošimasis, kartais – kaukė, o kartais šiaip linksmiau pasidaro, jei apsirengi blizgučiais. Visada šeimoje buvau ta keista varna, kuri ypač nuo tėčio gaudavo velnių: kaip čia dabar apsirengei! Visada taip būdavo nuo paauglystės.
Visada buvo įdomu, kodėl, kai esame jauni, paaugliai, žaidžiame su mėlynais lūpdažiais, geltonais ar žaliais plaukais, violetinėmis kelnėmis, raudonais kutais – mums patinka save išreikšti drabužiais. Bet vos pradėjus dirbti, įgijus profesiją tas žaidimas ima blėsti, kažkur dingsta. Kodėl? Man tuomet buvo 25 ar 26 metai ir pamačiau, kad aplink mane visi kažkaip rimtėja. Ir tuomet atsirado tos moteriškės, kurioms 65-eri, 89-eri ar 92-eji.
– O jos kaip nerimtos, taip nerimtos?
– Aš tai vadinu nerimtumu, bet tai nereiškia, kad mes – nerimti žmonės. Mes žaidžiame, save išreiškiame drabužiais. Man buvo įdomu, kodėl jos niekada nesustojo žaisti, eksperimentuoti, nenori visada idealiai atrodyti – kartais nori atrodyti keistai, kvailokai, bet visada ekspresyviai, įdomiai, su cinkeliu.
– Ar radote atsakymą?
– Maniau, gal vaikų neturėjimas leidžia toliau puoštis, kai kiti dėmesį sutelkia į šliaužiojantį padarėlį. Bet pusė jų turi vaikų, nemažai šeimas sukūrę, yra promočiutės. Taigi to negalėčiau nurodyti kaip vienintelės priežasties, kodėl jos vis dar taip rengiasi. Sakiau – gal joga? Mat pusė iš jų praktikuoja jogą.
Manau, vienintelis jas visas siejantis dalykas – visos yra kuriančios asmenybės.
– Bet tai nėra dėsninga, nes žiūrėkite, kiek kūrėjų vaikšto pilkai, juodai apsirengę? Dizaineriai, dailininkai. Vadinasi, tai irgi ne tas vardiklis.
– Sutinku.
– Galbūt gyvybingumas, vaikiškumo išsaugojimas, noras ne reprezentuoti, o būti tokiai, kokia esi?
– Būtent. Nenoras būti įkištai į tam tikrą stalčių, kuris jų pasaulyje yra senjorų stalčius: man – 65-eri, aš gaunu pigesnį bilietą į teatrą, man jau reikėtų lėtai prisėsti ir pradėti mąstyti apie praeitį arba apie liūdną ateitį. Šios moterys man įrodė, kad ateitis nei liūdna, nei ką. Tiesiog apsirengi, pasidažai geriausiu lūpdažiu ir marš į lauką.
– Būtų įdomu pasekti, kuo baigsis tų moterų gyvenimas. Labai pasidžiaugčiau, jei jos baigtų taip gražiai – eina, krinta ir viskas.
– Filmo gale viena tų moterų miršta. Ir miršta per mados savaitę pirmoje eilėje.
– Iš tikrųjų?
– Taip, ir kitos moterys komentuoja: ji mirė taip, kaip mes visos norėtume mirti, darant tai, ką labiausiai norisi daryti, – būti viešumoje, tarp žmonių, kvėpuoti gyvenimu. Bac ir nukritai.
– O jų biografija iki to amžiaus – jos dirbo rimtus darbus, pavyzdžiui, banke?
– Taip, viena buvo reklamos pardavėja „Cosmopolitan“ žurnale.
– Na, bet čia ji gali būti spalvinga. Bet imkime tokias darbo vietas – pedagogė mokykloje...
– Viena yra dailininkė, kita – irgi menininkė, gydytoja, maisto ruošėja. Drabužiai yra ne tik tam tikra paviršutiniška ko nors išraiška, bet jų viso gyvenimo išraiška, todėl natūralu, kad jos ir rado ką veikti profesine prasme...
– ...pagal savo prigimtį?
– Tikrai taip. Viskas yra spalvinga. Viena turi drabužių parduotuvę, kuri tiek pat spalvinga, kaip ir jos apdarai kiekvieną dieną – didžiuliai turbanai, trigubo dydžio perlai, geltoni nagai.
– Smagu su jomis bendrauti?
– Fantastika. Filmas buvo kuriamas ketverius metus ir tikrai jos tapo mamomis, močiutėmis, kažkuo tarp mamos ir močiutės. Kiek pietų ir vakarienių valgyta. Aš pas vieną net nakvojau pora naktų, nes nebuvo kur nakvoti. Atsirado artimumas su jomis.
– O koks amerikiečių santykis su tokiomis moterimis? Ir palyginimui atkelkime tas moteris į Lietuvą – kokį jūs įsivaizduotumėte požiūrį į jas čia?
– Lietuvoje, manau, joms būtų daug sunkiau. Mūsų visuomenėje jau ir aš kartais jaučiu žvilgsnius, kad atrodau kaip papūga, nors nieko per daug išskirtinio nesu apsirengusi. O šiaip, manau, visas Vakarų pasaulis turi tą požiūrį – čia vyresnio amžiaus žmogus.
Amerikoje kartais net ir pagarbos nebelikę – tiesiog sergantis, ligotas, senas žmogus, kuris nėra įdomus spaudai, madai, kitiems, toks pilkas šešėlis likęs iš žmogaus, nes tu jam ką nors parduoti galėjai iki 40 metų, o po 40 metų, sako, žmonės tampa nematomi, ypač - moterys.
– Ar šio filmo kūrimas kaip nors pakeitė jūsų požiūrį į gyvenimą?
– Daug pakeitė. Man jau buvo bepradedą darytis baisu senti, nors buvau 25-erių. Amerikoje yra didelis spaudimas – viskas prieš senėjimą, viskas jauniau jauniau jauniau. Jeigu jau senėji, tai gal kokio botokso susišvirkši į raukšlę ar dvi. Viskas tam, kad išliktume kuo jaunesni.
O darbas su septyniomis vyresnio amžiaus moterimis, kurios sulaužo visus stereotipus apie senyvą amžių, padaro taip, kad nori senti, kad nori būti 60-ies, nes atrodo, kad iš tiesų tuomet yra rojus: turiu visuomenėje tam tikrą statusą ir galiu daryti, ką noriu. Senatvė yra kaifas. Ir tos moterys sako: kuo vyresnė daraisi, tuo labiau save priimi tokią, kokia esi, tuo labiau nekreipi dėmesio, ką sako kiti – visuomenė, vyrai, praeiviai, žurnalai.
– Ar jos mėgsta pasakoti: kai aš buvau jauna, tai...
– Ne. Senatvė joms nereiškia žiūrėjimo atgal, tai nėra gyvenimo – to, kas liko už nugaros, – apibendrinimas. Jos taip nežiūri į gyvenimą. Joms tai yra šiandien ir dabar ir kaip šiandieną padaryti kuo įdomesnę, keistesnę – nuo drabužių iki ką veiks, ką valgys.
– Koks buvo filmo kelias į visuomenę?
– Filmą pradėjau kurti netrukus po to, kai įkūriau tinklaraštį. Jį pradėjo mano draugas (Ari Sethas Cohenas. – Aut.). Jis tapo filmo prodiuseriu ir bendraautoriu, o tame filme yra kaip moteriškių agentas. Tai buvo 2008-aisiais, kūrėme 4–5 metus.
Reklama prasidėjo su tinklaraščio populiarinimu. O paskui, kai išėjo knyga, mano draugui ir prodiuseriui pradėjo skambinti iš reklamos agentūrų ir sakyti: štai toks didesnis mados ženklas ieško vyresnių moterų reklamai, gal turite ką pasiūlyti. Jis tapo tokiu vyresnių moterų atstovu.
Nuo to laiko atsirado nemažai dizainerių, vienas jų – Marcas Jacobsas, kuriems įdomu šias moteris naudoti savo reklamose. Viskas pradėjo sparčiai judėti, vyresnės moterys staiga pasidarė įdomios.
– Žodžiu, pradedate keisti visuomenės nuomonę apie jaunystės kultą?
– Būtų labai smagu, jei kas nors imtų ir pasikeistų – bent po truputėlį.
– Iš ko jūs gyvenote visą tą laiką, kol kūrėte filmą?
– Kūriau mados ir muzikinius klipus. Filmas visada buvo toks podarbinis projektas. Jis buvo mano aistros projektas – šeštadienio popietėmis važiuodavau į studiją, montuodavau ir galvodavau: kas čia vyksta, moteriškė eina kur nors, gal einam pafilmuoti.
– Filmą rodo Londone, Kanadoje. Jei filmą parodytų Lietuvoje – pasitenkinimo jausmas turbūt būtų kitoks, nes žiūri tavo artimieji, tėvai ?
– Tikrai taip. Labai noriu parodyti būtent Lietuvai. Norėčiau parodyti, kad mes visi galime būti režisieriai, ko nors pasiekti. Nežinau, ar šis filmas jau yra kažkoks laimėjimas, bet manau, kad padariau kai ką, kuo didžiuojuosi, ir Amerika man labai padėjo tai padaryti. Nes ten kita galvosena: Amerikoje yra eik, eik, eik, daryk, daryk, daryk, taip, gera idėja, sveikinam, duosim pinigų, jeigu gerai surašysi tą idėją. Ten labai įkvepianti atmosfera. O Lietuvoje – nemanau, kad 25-erių būčiau sugalvojusi tapti režisiere: a, kursiu filmą. Manau, kad būčiau sulaukusi daug daugiau neigiamų komentarų – kaip čia tu, ką čia tu, neužsidirbsi pinigų, kokia čia profesija.
– Filmas pabaigtas. Turite naujų idėjų?
– Galvoju ką nors daryti Amerikoje ir ką nors Anglijoje. Vienas projektas būtų apie muzikos grupę, kurioje groja neįgalūs vaikai. O kitas – apie bandymą gyventi be plastiko, ką aš dabar ir pati bandau daryti savo šeimos nelaimei, nes stengiuosi nepirkti nieko, kas turi plastiko: mineralinio vandens plastikiniame butelyje, kavos išsinešti, nes uždeda plastikinį dangtelį.
– O kaip jūs užsikrėtėte tokia elgsena? Amerika skatina?
– Atvirkščiai. Ten viskas dedama į plastikinį maišelį. Jeigu perki agurką ir batoną, juos įvynios į atskirus plastikinius maišelius ir dar padvigubins, kad, neduok Dieve, nesuplyštų einant į mašiną. Ten tiek daug vienkartinio naudojimo: jums bus patogiau, jeigu sumuštinį, kurį valgysite prie stalo, esančio už metro, nusinešite plastikiniame maišelyje. Taigi yra keistų niuansų, kurie man nepatinka. Norėčiau su jais kovoti ir apie juos kalbėti. Manau, kad filmo kalba man dabar yra tinkamiausia kokiai nors žinutei paskleisti.
– Žodžiu, esate alternatyvi kūrėja, kuri pamažu keičia visuomenę?
– Norėčiau. Ne keisti, bet tiesiog rodyti, kad galima kitaip – nuo laimingo pavyzdžio viskas keičiasi. Man atrodo, kad yra tiesiog smagu būti sąmoningam, daryti, kas atrodo svarbu ir teisinga, ir jeigu dar randi bendraminčių, tai visai gerai.
Filmo anonsas LRT Klasikos laida „Kasdienybės kultūra“
