Muzikos įrašų leidėja muzikologė R. Skudienė jau daugiau kaip keturis dešimtmečius tyrinėja Lietuvos džiazą. Dar prieš įsteigdama savo leidyklą „Semplice“, 1978–2000 metais ji dirbo redaktore Vilniaus plokštelių studijoje, kuri bendradarbiavo su daugeliu atlikėjų, o šio amžiaus pradžioje jau kaip nepriklausoma leidėja pristatė visuomenei pirmąją Lietuvos džiazo antologiją, sudarytą iš dviejų trigubų albumų su išsamiais aprašymais (pirmasis albumas apima 1929–1980 metus, antrasis – 1980–1990-uosius).
Ir vėliau leidėja pildė savo džiazo istorijos žinių bagažą rengdama pranešimus tarptautinėms muzikologų konferencijoms, o atkreipusi savo darbais užsienio leidėjų dėmesį, ėmė rašyti apie Lietuvos džiazą ir tarptautiniams leidiniams. R. Skudienės apžvalga publikuojama pirmojoje „Europos džiazo istorijoje“ anglų kalba, kuri pasirodė 2018-aisiais, neseniai ji parengė publikaciją apie XX a. 4-ojo dešimtmečio džiazo apraiškas Lietuvoje penkiatomei Europos džiazo istorijai.
Savo naujausiame darbe – lietuvių ir anglų kalba pateiktoje interneto svetainėje „jazzhistory.lt“ R. Skudienė dalijasi sukauptomis žiniomis su visais besidominčiais Lietuvos džiazo istorija. Svetainės steigėja papasakojo, kodėl verta čia užsukti.
– Rengdama Lietuvos džiazo antologiją, teigėte, kad mūsų džiazo istorijoje yra menkai dokumentuotų laikotarpių. Ar dabar pavyko užpildyti tas baltas dėmes?
– Anuomet surinkta informacija iš tiesų stipriai pasipildė ir faktais, ir archyvinėmis nuotraukomis. Atsirado daugiau informacijos apie Vilniaus džiazo klubą, „Jaunystės“ festivalį Elektrėnuose, apie džiazą „Neringos“ restorane, Vladimiro Čekasino bigbendą.
Tie 2003 ir 2005 metų džiazo rinkiniai taip pat pareikalavo kruopštaus darbo, bet tada nebuvo tokių galimybių kaip šiandien: vargino lėtas internetas, jame ne kažin ką galėjai rasti, reikėdavo sėdėti bibliotekose. Dabar daug šaltinių galima rasti internete.
Kurdama svetainę „jazzhistory.lt“, naudojausi visais įmanomais šaltiniais – skaitmeniniais ir spausdintais leidiniais. Per du dešimtmečius buvo susikaupę daug svarbių džiazo istorijai iškarpų ir straipsnių, 3–4 dešimtmečiams skirtą apžvalgą stipriai papildžiau iš savo užsieniui rašytos medžiagos.
Puslapio centre spaudžiant rodyklę, galima keliauti per visas temas. Paspaudus nuorodą „skaityti“, atsiveria tekstai, o po jais galima rasti archyvines nuotraukas ir įrašus. Tiesa, pavyko gauti ne visus norimus įrašus, nes projekto lėšos buvo ribotos, tačiau svetainėje atsirado ir anksčiau neskelbtų retenybių.
– Kodėl tarp lietuviškų temų nutarėte apžvelgti ir Talino džiazo festivalio istoriją?
– Talino festivalis buvo labai svarbus mūsų atlikėjams. Jame Viačeslavas Ganelinas ir Olego Molokojedovo ansambliai dalyvavo nuo 1965-ųjų – anuomet tai buvo ypač reikšminga tarptautinė scena. 1967-aisiais Taline V. Ganelino trio ir O. Molokojedovo kvintetas gerai pasirodė greta grupų iš Suomijos, Švedijos, Lenkijos ir JAV, buvo pažymėti diplomais.
Nepaisant šaltojo karo atmosferos, organizatorių sumanumo dėka festivalis sulaukė net pasaulinės žvaigždės Charleso Lloydo kvarteto iš JAV, kuriame grojo Keithas Jarrettas, Ronas McClure, Jackas DeJohnette. Centrinė valdžia iš Maskvos bandė sutrukdyti amerikiečiams pasirodyti festivalyje, dėl to kilo tarptautinis skandalas.
Labai džiaugiuosi, kad pavyko iš Estijos radijo pagal licenciją įsigyti šio festivalio kokybiškų įrašų iš koncertų salės, tarp jų – V. Ganelino pirmojo trio su Juozu Rumelaičiu ir Aleksandru Melniku: tai retenybė.
Daugelis tų laikų mūsų džiazmenų, akademinis jaunimas važiavo kaip klausytojai į Taliną, nes pas mus nieko panašaus tuo metu nebuvo ir negalėjo būti. 1968-ųjų Elektrėnų „Jaunystės“ festivalis tebuvo mažas epizodas džiazo istorijoje, nes jis iš karto užgeso. Svetainėje „jazzhistory.lt“ pažvelgiau į jį nauju rakursu.
Manau, ir entuziazmas, ir itin sumani strategija padėjo surengti „Jaunystę“. Neatsitiktinai šiam džiazo festivaliui buvo pasirinktas daugiatautis, naujai pastatytas energetikų miestas Elektrėnai, kurio auditorija „turėjo būti“ darbininkai. Buvo dėta labai daug pastangų, siekiant nesukelti įtarimų, neužkliūti. Juk su Talino festivalio rengėjais buvo tiesiog susidorota, jis buvo uždarytas, o Lietuvoje kultūros funkcionieriai Elektrėnuose vis tiek sugebėjo prastumti džiazą.
Straipsnis apie Talino festivalį labai svarbus, nes jis atspindi to meto kultūrinį ir politinį, džiazo gyvenimo kontekstą. Jo autorė estė Heli Reimann išleido ir puikią knygą apie šį legendinį įvykį, kalbino V. Ganeliną ir O. Molokojedovą.
Tais laikais groti džiazą buvo gana nesaugu. Tarkime, anuomet žymaus sostinės „Neringos“ viešbučio ir kavinės patalpos buvo „įgarsintos“, kad KGB galėtų stebėti užsienio svečius – kurį laiką tai buvo atvykėlių iš Vakarų apgyvendinimo, susitelkimo vieta.
Lankytojų buvo ne tik pasiklausoma, jie ir filmuoti, fotografuoti. Užsieniečiai buvo apgyvendinami tik „Neringoje“ – Maskvos nurodymu Sovietų Sąjungos „Vakaruose“ jiems sekti buvo sukurta speciali infrastruktūra.
„Neringoje“ džiazas 7-ajame dešimtmetyje, tikėtina, skambėjo labiau kaip foninė muzika – kur kas intensyvesnis džiazo gyvenimas virė Vilniaus džiazo klube, kur rinkosi pažangus Vilniaus universiteto akademinis jaunimas, konservatorijos studentai, vyko ne tik koncertai, bet ir paskaitos. Klube lankėsi bemaž visi užsienio džiazo atlikėjai, koncertavę Lietuvoje.
Būtent Vilniaus džiazo klube debiutavo V. Ganelinas, čia subūręs bigbendą. Klubas tuometinėje L. Giros gatvėje gyvavo tik trejus metus per chruščiovinį atšilimą, po to buvo uždarytas „remontui“ ir savo veiklos nebeatnaujino.
– Platesnė publika nieko nežino apie leidinyje pristatomus Viktorą Briedį, Balį Žiūraitį, Jakovą Šabsajų. Kaip jie atsirado jūsų akiratyje?
– Apie V. Briedį sužinojau iš kolekcininko Vytauto Strolios (1928–2007). Į jo rankas pateko tarpukariu išleista šelako plokštelė su šio pianisto įgrojimais. Kolekcininkas man apie ją parašė, atsiuntė daug informacijos, kuri vėliau labai pravertė.
Lietuvių emigrantų palikuonis pianistas Vic Briedis (1903–1937) XX a. 3–4 dešimtmečiais koncertavo Čikagoje ir Niujorke su žymiausiomis džiazo žvaigždėmis, buvo žinomas Amerikoje. Tai unikalus Lietuvos džiazo istorijai faktas.
Jis įrašė plokštelių su Beno Pollacko „The Park Central Orchestra“, „Benny Goodman’s Boys“ ir kitais kolektyvais, buvo nuolatinis populiarios Holivudo kino aktorės ir dainininkės Ruth Etting akompaniatorius, nuolat talkino ir kitiems kompanijos „Hollywood Warner Brothers“ aktoriams ir dainininkams.
Įdomu, kad V.Briedis kurį laiką aktyviai reiškėsi lietuvių bendruomenėje, bet, pradėjęs groti su žvaigždėmis, nutolo nuo lietuvių ir labai juos papiktino, staiga persimetęs į džiazą, kuris jiems buvo svetima muzika..
Pianistas B.Žiūraitis buvo žinomas Vilniaus intelektualų rate. Jis gavo Lietuvoje puikų akademinį išsilavinimą, bet mieliau grojo populiariosios muzikos ir džiazo kolektyvuose, sostinės baruose ir restoranuose. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje jis emigravo į Didžiąją Britaniją, kur reiškėsi pseudominu Balis Novak.
B.Žiūraitis laimėjo pirmąją premiją IX tarptautiniame vargonų, fortepijono ir džiazo improvizacijų konkurse Lione (Prancūzija), buvo kviečiamas koncertuoti reikšminguose Europos džiazo festivaliuose, nuolat grojo viename seniausių bei populiariausių Londono klubų „Jazz at Ronnie Scott’s“. Paskutinis jo sugrįžimas į Lietuvą baigėsi tragiškai – pianistas mirė, sulaukęs vos 39 metų, yra palaidotas Vilniuje.
Saksofonininką J.Šabsajų aprašė ir jo biografijos faktus išsiaiškino istorijos tyrėjas Darius Pocevičius. Tai buvo nepaprastai spalvinga asmenybė. D.Pocevičius atskleidė, kad 1942–1946 metais J.Šabsajus vadovavo savo suburtam Valstybiniam džiazo orkestrui, su kuriuo apkeliavo daugybę pafrontėje dislokuotų karinių dalinių ir užnugario miestų. Vėliau jis pūtė saksofoną Lietuvos radijo lengvosios muzikos ansamblyje, grojo kavinėse, šokių vakaruose, „Maskvos“ kino teatre prieš seansus.
– Daugiausia rėmėtės jau palikusiais šį pasaulį džiazo metraštininkais Liudu Šalteniu, Olegu Molokojedovu, Olegu Sotnikovu. Muzikologai nesidomi džiazo istorija?
– Deja, ne. Labai gaila, kad nepavyko plačiau apžvelgti 7–8 dešimtmečių Kauno džiazo gyvenimo, nes neatsirado pagalbininkų, o juk praeityje Kaune irgi buvo džiazo klubas, puikūs atlikėjai įrašinėjo muziką Lietuvos radijo filiale Kaune, džiazo gyvenimas virė ir Kauno kavinėse.
Baisiausia, kad vis mažėja žmonių, kurie galėtų papasakoti apie tuos įvykius. Daugiau informacijos mano svetainėje galėtų būti ir apie džiazą Klaipėdoje, tačiau ir apie uostamiesčio džiazo judėjimą kol kas žinių mažoka.
Mes daug bendravome su O. Molokojedovu, drauge rengėme tekstą apie V. Čekasino bigbendą, nes jis buvo daug ką dokumentavęs ir aprašęs, buvo, anot jo paties, „čekasinistas“. O.Molokojedovas parašė Lietuvos džiazo apžvalgą ir 2001-aisiais „Krontos“ išleistai „Džiazo istorijai“. Bet dabar šis tekstas man atrodo nepakankamai išsamus, trūksta nuorodų.
Gavau gerų pamokų, kaip reikia rašyti istorijos temomis, bendradarbiaudama su užsienio leidėjais. Tarkime, tekstą apie džiazo apraiškas tarpukario Lietuvoje su leidinio sudarytoju taisėme kelis kartus, nes jis sugrįždavo raudonai išmargintas: leidėjas vis pasigesdavo šaltinių nuorodų ir teiginių pagrindimo.
– Tarptautinei auditorijai reikia rašyti vienaip, o mūsiškei – kitaip?
– Visiems galioja vienodi reikalavimai, bet pas mus, ypač periodikoje, dominuoja reklaminai, aptakūs, glotnūs tekstai, autoriai dažnai nusirašinėja vieni nuo kitų. Būtina nurodyti šaltinį, jei cituoji, tad ir „jazzhistory.lt“ yra gausybė nuorodų. Tačiau nerašiau nei šališkai, nei per daug sudėtingai – stengiausi objektyviai pateikti kuo daugiau informacijos.
– Ar svetainės informacija bus pildoma?
– Istoriją būtų galima pratęsti, papildyti, nes svetainėje apžvelgtas laikotarpis nuo XX a. 3–4 dešimtmečių iki 1990-ųjų.
Praėjusių metų rudenį parengiau ir skaičiau pranešimą apie Lietuvos džiazo atlikėjų „susitikimus“ su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu „Vėlyvosios jungtys: kiborgo preliudas Čiurlioniui“ Amsterdamo konservatorijoje, konferencijoje „Ritmo pokyčiai“ (angl. „Rythm Changes“).
Diskusijų metu mane nustebino amerikietis muzikologas Sisco Bradley pažerdamas komplimentų Lietuvos laisvojo džiazo ir improvizacinės muzikos atlikėjui Liudui Mockūnui ir jo su bendraminčiais įsteigtai „NoBusiness Records“ leidyklai. Jis apgailestavo, kad konferencijose daug kalbame apie visiems žinomus džiazo klasikus, bet mažai žinome ir aptariame naujosios kartos Rytų Europos muzikantus, tokius fenomenus kaip L. Mockūnas. Kai kas žino mūsų džiazą net Amerikoje!
Jaunimas galėtų tęsti mano darbą – dabar kur kas lengviau surasti informacijos. Bet tęsiniui gal reikėtų kito rakto, nes nepriklausomybės metais džiazo kontekstas ir procesai iš esmės pasikeitė.
Veikla sulaukė garbingų įvertinimų
R.Skudienė gimė 1953 m. Kaune, ten baigė J. Naujalio meno mokyklą. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ji studijavo muzikos istoriją, vėliau dirbo redaktore Vilniaus plokštelių studijoje bei žurnalo „Kultūros barai“ muzikos skyriuje.
Nuo 1992 m. muzikologė yra Lietuvos kompozitorių sąjungos narė.
1996 metais ji įsteigė muzikos įrašų leidyklą „Semplice“, kuri įamžino daug vertingos įvairių žanrų Lietuvos muzikos – nuo seniausių laikų iki šių dienų.
2009-aisiais R. Skudienė už Lietuvos muzikos paveldo atodangas buvo apdovanota Vytauto Landsbergio premija. 2017-aisiais jai atiteko tarptautinio džiazo festivalio „Vilnius Jazz“ apdovanojimas „Už nuopelnus Lietuvos džiazui“.
Muzikologė nuolat dalyvauja tarptautinėse muzikologų konferencijose ir muzikos leidėjų mugėse Lietuvoje bei užsienyje.
