Tačiau kritikai tvirtina, kad muziejuje centrinis dėmesys skirtas būtent A.Venclovai, iš dalies nutylint jo vaidmenį sovietinės Lietuvos okupacijos pradžioje bei ragina savivaldybę įstaigos atsisakyti ar perduoti ją Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui (LGGRTC).
Vyksta politinės diskusijos
Meras Remigijus Šimašius sako, kad savivaldybės išlaikomas Venclovų muziejus „paveldėtas iš senų laikų“, tačiau po Rusijos invazijos į Ukrainą atsinaujino diskusijos dėl muziejaus statuso keitimo, kad jis nebebūtų finansuojamas Vilniaus savivaldybės lėšomis.
„Pirmomis to masyvaus karo, didžiosios atakos dienomis šis klausimas paaštrėjo, bet tikrai pirmąjį mėnesį nebuvo kada tuo užsiimti, nes buvo didesnių dalykų – pagalbos Ukrainai teikimas, ir visa kita. Bet mes frakcijoje jau turime politinę diskusiją šiuo klausimu, yra manymas, kad reikėtų pakeisti (muziejaus statusą – BNS)“, – BNS sakė R. Šimašius.
„Aš tam linkęs pritarti, kad tas status quo apsimetant, kad nieko nevyksta, nėra geras. Bet nenorėčiau užbėgti už akių, žinau, kad ir kitos frakcijos taryboje svarsto šį klausimą. Manau, kad vienu ar kitu būdu taryboje tas klausimas atsidurs“, – pridūrė jis.
Anot mero, niekam nekyla abejonių, kad A. Venclova buvo okupacinės sovietų valdžios funkcionierius, nors dėl tėvo pozicijos kaltinti jo sūnų, disidentą T. Venclovą būtų neteisinga. Jis pabrėžė, jog T.Venclova ne kartą pasmerkė Rusijos agresiją prieš Ukrainą.
„Ar A.Venclova buvo gerasis funkcionierius, kuris kažkam padėjo, ar blogasis, atskira šneka. Bet tai tikrai nebuvo pasipriešinimo okupacijai dalyvis, nebuvo ir slaptas saugumo agentas. O dėl to, kaip pateikta – nėra diskusijos, niekam nėra taryboje noro plauti marškinius sovietiniams funkcionieriams“, – sakė R. Šimašius.
Vicemero Tomo Gulbino teigimu, sako, Venclovų muziejus yra „bene problematiškiausias“ iš visų savivaldybės valdomų tokių įstaigų, o valdančioji Laisvės partijos frakcija, kuriai priklauso jis ir meras, tarybai muziejaus klausimą siūlys svarstyti jau artimiausiu metu.
„Asmeniškai manau, kad tokia forma, kaip dabar, tas muziejus išlikti negali. O diskusijų klausimas reikalauja. Manau, kad galime ir kitame tarybos posėdyje turėti šį klausimą parengtą. Tai yra tikrai artimiausių savaičių ar mėnesių klausimas“, – BNS sakė vicemeras.
Muziejų perimti galėtų LGGRTC
Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė konservatorė Paulė Kuzmickienė sako, kad įstaigos situacija primena SSRS diktatoriaus Josifo Stalino muziejų Goryje, Sakartvele, kur „pasakojimas išlikęs aname laike ir nepateikiama jokios alternatyvios informacijos“.
Jos nuomone, muziejų galėtų perimti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC).
„To namo istorija, kaip tas butas atsidūrė Venclovų šeimos rankose, yra įdomi ir pasakotina. Galbūt tokį memorialinį butą galima pervadinti nomenklatūros memorialiniu butu? Bet kalbant rimčiau, Genocido centras yra įstaiga, kuri valdo tam tikrą to laikotarpio atminties raišką, turi Homo sovieticus ekspoziciją“, – tvirtino parlamentarė.
„Galbūt jiems perdavus tokį butą, jie gebėtų papasakoti būtent kaip tokie veikėjai tame laike gyveno ir tai būtų tikroji istorijos dalis. Dabar netgi leidinuke ir aprašymuose nutylima istorija, kuri, ypač žiūrint į šią dieną, yra svarbi, aktuali, juk norime papasakoti ją, kokia ji buvo“, – sakė ji.
Specialistai nesutaria dėl vaidmens
LGGRTC Paieškų ir identifikavimo skyriaus specialistas Egidijus Stancikas teigia, kad A. Venclova turėjo reikšmingą vaidmenį sovietmečiu aktyviai palaikydamas Lietuvos okupaciją, ir jos metu užimdamas įvairius reikšmingus postus.
Tuo metu jo kolega, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento istorikas Valdemaras Klumbys sako, kad A. Venclovos ideologinis- politinis vaidmuo nebuvo reikšmingesnis nei jo svainio Petro Cvirkos, Salomėjos Nėries ar juolab Vinco Krėvės-Mickevičiaus.
Anot V. Klumbio, net ir būdamas sovietinės nomenklatūros dalimi, A. Venclova siekė išlaviruoti tarp okupacinės valdžios ir inteligentijos, puoselėjo lietuvių literatūros palikimo leidybą ir netgi užtardavo kai kuriuos iš tremties grįžusius kūrėjus šiems stojant į Rašytojų sąjungą.
A. Stancikas akcentuoja, kad A. Venclova buvo marionetinio „Liaudies seimo“ prezidiumo narys ir dalyvavo 1940-ųjų delegacijoje, vykusioje į SSRS dėl tariamo Lietuvos priėmimo į SSRS.
Pasak E.Stanciko, jis kartu su kitais keturiais prezidiumo nariais – P. Cvirka, Liudu Adomausku, Mečiu Gedvilu ir Juozu Grigalavičiumi – pasirašė deklaracijas, kuriomis teisiškai panaikino Lietuvos nepriklausomybę.
A. Venclova taip pat ėjo švietimo liaudies komisaro pareigas pirmosios sovietinės okupacijos metu 1940–1943 metais, 1954–1959 buvo Rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas, priklausė Lietuvos komunistų partijos centro komitetui, buvo SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas.
Namas buvo „užgrobtas“
V. Klumbys sako, kad A. Venclovos, tuo metu ne itin populiaraus rašytojo, vaidmuo sovietinėje okupacijoje pervertintas, nes rezultatas ir be jo pastangų „būtų tas pats“.
„Tai nieko nelėmė. Nors dažnai sakoma, kad tie, kurie važiavo Stalino „saulės“ vežti, vos ne kalti dėl okupacijos – jie buvo statistai, jais pasinaudojo, jei ne jie, būtų buvę kiti“, – BNS kalbėjo V. Klumbys.
Tuo metu E.Stancikas sako, kad rašytojo veiksmus reikėtų neabejotinai vertinti kaip išdavystę.
„Už Lietuvos ir jos piliečių išdavimą A. Venclovai ir jo šeimai buvo dosniai atlyginta: kaip ir visiems „saulės“ iš Maskvos vežėjams sumokėta tuo laiku milžiniška suma – 8 tūkstančiai rublių, taip pat leista užgrobti puikią vilą Vilniaus centre, Pamėnkalnio g. Nr. 34“, – komentare BNS rašė E. Stancikas.
Anot jo, vilos savininkas lenkų karo gydytojas Antoni Kiakszto, „A. Venclovos pasirašytų deklaracijų pagrindu“ 1940 metais buvo suimtas, kankintas KGB kalėjime, o vėliau ištremtas į Rusijos gilumą, o jo žmona advokatė Stanislava Kiaksztova „nuo tokių sukrėtimų mirė praėjus metams po vyro suėmimo“.
E.Stantikas teigia, jog Venclovų šeimai taip pat „buvo leista užgrobti ir vieną gražiausių Palangos vilų“ Simpsono gatvėje, kurios savininkas Gabrielius Milašius buvo 10-čiai metų įkalintas lageriuose.
Pačiame muziejuje jis pasigenda šių ir kitų faktų, kurie detaliau pristatytų ne T. Venclovos, o jo tėvo biografiją, be kita ko, ir fakto, kad A. Venclova parašė ir lietuviškus žodžius sovietiniam himnui.
Įtiko abiem pusėms
E.Klumbys pabrėžė, kad svarbu įvertinti ir tuometinį kontekstą, jog prieš Antrąjį pasaulinį karą Europai stipriai radikalėjo, ypač Rytų Europoje ėmė dominuoti diktatūros, o visuomenei skirstantis į „komunistus ir fašistus“, pasirinkimo galimybės nebuvo didelės. Tad nemaža dalis Europos, taip pat ir Lietuvos, intelektualų rinkosi tuomet patrauklesnes kairiąsias pažiūras.
Anot E.Klumbio, A. Venclova „dėl savo minkšto charakterio“ dar iki okupacijos buvo nuosaikiausias tarp kairiųjų inteligentų, o jau užimdamas reikšmingesnes pareigas stengėsi kuo daugiau lietuvių kultūros paveldo įtraukti į sovietinį kanoną, pavyzdžiui, „reabilituoti“ Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, įtvirtinant lituanistinę biblioteką, leidžiant Jono Basanavičiaus raštus ir kt.
„Netgi Juozas Baltušis savo dienoraštyje rašo: numirė Venclova ir lituanistinė serija juda daug lėčiau, nes A. Venclova turėjo ryšių su nomenklatūrininkais, neformaliais būdais galėjo daug „pramušti“, – pasakojo E. Klumbys.
Jo teigimu, būdamas nomenklatūros sraigtu, A. Venclova grįžusius iš tremties rašytojus pasisakydavo už jų grąžinimą į Rašytojų sąjungą, nors kiti ir priešindavosi – šis priklausymas sąjungai be kitų privilegijų iš esmės garantavo ir kūrybos leidybą.
„Jis labai tiko tuo savo nuosaikumu ir inteligentijai, ir valdžiai, kadangi savo sugebėjimu su visais sutarti inteligentus tarsi sugeba pritraukti prie sovietinės santvarkos. Jis buvo tikrai aiškiai tautiškai angažuotas – negalime to atmesti, jis kėlė klausimą dėl to, kad reikia pastatyti paminklą kunigaikščiui Gediminui, kad reikia grąžinti Gedimino prospektui (buvo Stalino prospektas) pavadinimą, o ne Lenino“, – pasakojo istorikas.
Nesutarimuose įžvelgia Rusijos įtaką
V.Klumbys sako, kad A. Venclovos situaciją iš esmės būtų galima lyginti su kontroversiško Norvegų rašytojo, Nobelio premijos laureato Knuto Hamsuno, atvirai palaikiusio nacistinę Vokietiją ir Norvegijos okupaciją, kuriam šalyje po 50 metų pertraukos buvo pastatytas paminklas.
Kalbėdamas apie patį muziejų, istorikas akcentavo, jog jis yra Venclovų, t.y. reprezentuoja ir radikaliai tėvui oponavusį Tomą Venclovą, artimai bendravusį su Rusijos disidentais, represuotą dėl antisovietinės veiklos bei emigravusį į Vakarus.
Ekspertas sutiko, kad bent jau internetiniame muziejaus tinklalapyje būtų galima pateikti platesnį šeimos biografinį kontekstą, rengti diskusijas, tačiau tvirtino, jog nepritartų, kad muziejų perimtų LGGRTC.
„Ar A.Venclova vertas įamžinimo? Yra įdomi jo sąjunga su sūnumi, nes yra priešingi du poliai. Jis yra kaip pavyzdys, ne kaip kažkoks išskirtinis dėl savo gabumų. Jei ne Tomas Venclova – tada jau būtų problemiška, sakyčiau, kad jis – ne tokio masto rašytojas“, – pripažino istorikas.
„Kadangi Tomas Venclova yra vienas žinomesnių poetų, muziejaus vadovybė galėtų žengti gudrų žingsnį – pavadinti T.Venclovos muziejumi, ir viskas tuo pasibaigtų“, – svarstė V. Klumbys.
Jo nuomone, Rusijos karo Ukrainoje paaštrintos dabartinės diskusijos dėl sovietinio paveldo, taip pat ir šis pavyzdys, rodo, kad Lietuva yra likusi „Rusijos kultūrinės ir ideologinės įtakos erdvėje“, o Kremliui yra naudingas visuomenės kiršinimas net ir šiais klausimais.
Jis akcentavo, kad vieningo požiūrio į istoriją nori ne demokratijos, bet diktatūros. O jei visuomenėje kyla klausimų, muziejus galėtų būti vieta, „kur tą problemą galima ir iškelti, ir tuo pačiu bandyti spręsti“.
„Būtent, diktatūros. Ir jei mes esame demokratija, tai mes turėtumėme „neužtapyti“: Cvirkai nuėmė paminklą – ir jo nebuvo. Bet juk jie buvo, niekur nedingo“, – sakė jis.
„Tai, kad mes kalbame, nuolat diskutuojame – tai yra ryšys su sovietmečiu. Tai, kad kyla tokios audros – aš beveik neabejoju, kad Rusija ir vieną, ir kitą radikaliausią pusę palaiko, kad būtų skilimas visuomenėje, siekia palaikyti konfliktą. Nes suskilusią visuomenę paveikti lengviau“, – tvirtino V. Klumbys.
