1940 metų rugsėjo 19 dieną vokiečių esesininkai pasielgė būtent taip, kaip W.Pileckis ir buvo numatęs: jie sučiupo jį, kai vyras vaikščiojo Varšuvos gatvėmis, ir atgabeno į Aušvicą.
Ten W.Pileckis praleido dvejus su puse metų.
Pirmuosius savo žingsnius stovykloje vyras apibūdino kaip nežemišką patirtį.
„Aš atsisveikinau su viskuo, ką iki tol turėjau šioje žemėje ir patekau į vietą, kuri, atrodė, jai nepriklausė“, – išsireiškė vyras.
W.Pileckiui labai greitai tapo aišku, koks buvo tikrasis Aušvico tikslas – stovykla buvo sukurta žudymui.
Vyrui buvo skirta dirbti sunkų fizinį darbą už stovyklos ribų, dėl to jam pavykdavo perduoti ataskaitas Lenkijos pareigūnams.
Šios ataskaitos vis labiau šiurpindavo.
„Kasdien dujų kamerose būdavo nužudoma virš tūkstančio naujai atgabentų žmonių. Jų lavonai būdavo deginami naujajame krematoriume“, – savo knygoje „Aušvico savanoris“ rašė W.Pileckis.
Tuo metu, kai naciai pradėjo gaudyti Europos žydus ir gabenti juos į Aušvico pobūdžio mirties stovyklas, W.Pileckio ataskaitos tapo tokios nesuvokiamai siaubingos, kad slaptoji Lenkijos armija nebegalėjo jomis patikėti.
„Kai jis rašė apie krematoriumus, dujų kameras ir mirtinas injekcijas – žmonės juo netikėjo. Jie manė, kad jis perdeda“, – „National Public Radio“ sakė Konsciuškos fondo prezidentas Alexas Storozynskis.
Neatėjo jokie įsakymai sunaikinti stovyklą, tad W.Pileckis parašė, jog „ilgiau likti stovykloje jam būtų pernelyg pavojinga ir sunku“ ir suplanavo savo pabėgimą.
Gilią 1943 metų birželio 26 dienos naktį W.Pileckis su dar dviem kaliniais, Janu Redzejumi ir Edwardu Ciesielskiu, paspruko pro galines kepyklos duris.
„J.Redzejus iš anksto į šviežią duoną įspaudė veržlės, kuria buvo sutvirtintas užraktas, formą, kad atėjus lemtingai nakčiai jie turėtų tinkamą veržliaraktį“, – rašo „Vice“. Po dryžuotomis kalinių uniformomis W.Pileckis ir E. Ciesielskis buvo apsirengę civilių drabužiais. Jie taip pat pasiėmė tabako, kurį barstė, kad jų nesusektų šunys.
Pabėgęs W.Pileckis ir vėl prisijungė prie Lenkijos armijos . Tuomet vyras parašė pirmąją vokiečių Aušvico koncentracijos stovyklos tyrimo ataskaitą.
1945 metais W.Pileckis sutiko Lenkijai teikti žvalgybinę informaciją apie sovietus, tačiau galiausiai jį sučiupo Lenkijos komunistinio režimo pareigūnai.
Vyras buvo nuteistas už šnipinėjimą ir 1948 metų gegužės 25 dieną jam buvo įvykdyta mirties bausmė.
Po to ilgą laiką apie šį didvyrį žmonės nieko nebegirdėjo, nes komunistinis režimas Lenkijoje uždraudė viešai minėti jo vardą. Šis draudimas galiojo iki Berlyno sienos griuvimo.
