Flandrijos laukuose aguonos žydi tarp daugybės kryžių eilių – taip vieną žiauriausių Pirmojo pasaulinio karo susirėmimo vietų savo eilėraštyje „Flandrijos laukuose” aprašė kanadiečių gydytojas pulkininkas leitenantas Johnas McCrae’us.
Praėjus beveik šimtui metų nuo vieno kruviniausių istorijoje karinių konfliktų, Ipro mieste aguonos, tapusios Pirmojo pasaulinio karo simboliu, raudonuoja ištisus metus.
Tik šiais laikais jos iš plastiko, metalo, medžio, popieriaus ar šokolado. Atvykstantiems pagerbti žuvusiųjų ar aplankyti didžiausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių vietų namo siūloma parsivežti ne tik aguonomis margintų indų, žvakių, magnetų ar skėčių, bet ir paragauti aguonų pašteto ar sriūbtelėti neva karą dar menančio tauriojo gėrimo.
Fantazijos tikrai netrūksta, mat vos 21 tūkst. gyventojų turinčiam Iprui tokie karo turistai – milijonų eurų pelno šaltinis.
Gamtą nukonkuravo karas
Prie vieno žuvusiems kariams skirtų Ipro memorialų stabtelėjo pagyvenęs britas. Atlape įsisegęs už porą eurų gautą (o ne pirktą – už aguonas aukojama, jos niekada neperkamos. – Red.) plastikinę aguoną jis neslėpė esąs labai sujaudintas šios kelionės.
Ten, kur prieš amžių kovėsi jo senelis ar prosenelis, kitas pagyvenęs britas lėtai ieško mokėjimo kortelės. Namo jis parsiveš puodelį, ant kurio pavaizduotas garsiosios britų kampanijos plakatas, raginantis tarnauti Pirmajame pasauliniame kare.
Tad net pamiršus istorijos pamokas apie Ipro mūšį, suprasti, kas jame kovėsi, nesunku pagal gausiausias miesto lankytojų grupes. Su pilnu suvenyrų krepšiu iš parduotuvės išskubėjo ir olandų pora.
„Mus aplankančių turistų sąraše olandai yra treti. Ir tai kiek stebina, nes Pirmajame pasauliniame kare Nyderlandai išlaikė neutralitetą.
Tiesa, olandai čia atvyksta ne tik karo aukų pagerbti, bet ir pasigrožėti apylinkėmis”, – teigė Ipro turizmo centro direktorius Peteris Slosse. Tačiau tai išimtis.
Visi šiame mieste žino, kad pagrindinis traukos objektas yra karas, o lankytojų srautai tiesiogiai proporcingi čia žuvusių tautiečių skaičiui.
Šventa vieta britams
Ir statistika, ir istorija paliudytų, kad svarbiausios šios vietos Britų Sandraugoms šalims.
Mažiausiai 185 tūkstančiai britų, kanadiečių, australų, Naujosios Zelandijos karių žuvo Flandrijos laukuose mėgindami atremti vokiečių karių prasiveržimą.
Daugiau negu 100 tūkst. iš jų amžinojo poilsio vietos nežinomos. Todėl pasakęs, kad britų tautai nėra šventesnės vietos nei Ipras, Winstonas Churchillis nusprendė šį nedidelį ir karo visiškai sugriautą Belgijos miestą paversti memorialu karo aukoms.
Į griuvėsių krūvą, kuria per karą buvo paverstas kadaise klestėjęs miestas, grįžus daliai Ipro gyventojų, 1920 metais nuspręsta, kad karo aukoms atminti užteks ir vieno memorialo – arkos formos Menino vartų.
Netrukus jie išdygo ten, pro kur į frontą karius vedė vienas pagrindinių kelių.
Ant memorialo sienų iškalti 54 tūkst. žuvusių karių, kurių kapo vieta nežinoma, vardai.
Ši arka, 150 karių kapinės ir aplink besidriekiantys kruvino mūšio laukai ir yra tai, dėl ko mažą, nuo sostinės gerokai nutolusį Ipro miestą kasmet aplanko per 300 tūkst. turistų.
Daugiausia jų atkeliauja iš Jungtinės Karalystės, nemaža dalis – iš pačios Belgijos.
Tačiau Ipras vis dažniau tampa amerikiečių, australų, kanadiečių ar Naujosios Zelandijos gyventojų kelionės tikslu.
Jau šįmet pastebima, kad miestą aplankiusių keliautojų skaičius bus 35 proc. didesnis nei pernai. Dar nekantriau laukiama kitų metų, kai prasidės 4 metus truksiančios Pirmojo pasaulinio karo šimtosios metinės.
Atminimui – šokoladinis šalmas
Keliavimą po karo mūšių vietas Ipre linkstama vadinti piligrimyste, o ne turizmu, tačiau nuo to keliautojų poreikiai nesikeičia, tad vadinamasis atminimo turizmas – nemenka aukso gysla.
Viešbučiai, restoranai, muziejai ir suvenyrų pardavėjai karo šimtmečiui ruoštis pradėjo jau prieš 5 metus: atnaujintas karo muziejus, paruošti nauji maršrutai, atidaryti nauji nakvynės namai, o jau dirbantys viešbučiai didina kambarių skaičių.
„Norime pasinaudoti jubiliejumi ir kuo geriau priimti svečius. Žinome, kad ateinantys ketveri metai bus be galo svarbūs, bet ties jais sustoti neketiname. Nenorime, kad iš Ipro grįžę lankytojai skųstųsi galybe žmonių ar prastu aptarnavimu.
Ne, sieksime paties geriausio įvertinimo, nes suprantame, kad ateinantys ketveri metai gali tapti mūsų langu į pasaulį”, – teigė turizmo centro vadovas.
Turistų gyvenimas šiame mažame mieste sukasi aplink centrinę aikštę, kur įsikūręs karo muziejus, ir pora šimtų metrų toliau esančius Menino vartus.
Todėl verslininkams reikia pasukti galvą, kuo išsiskirti ir kaip keliautoją priversti užsukti būtent pas juos.
Bakalėjos, kurią reklamuoja liūdno veido kario nuotrauka, pardavėja skuba pasigirti, kad tik jos parduotuvėje galima rasti autentiškų tauriųjų gėrimų, kokiais kadaise sielos ar kūno žaizdas gydėsi ir apkasuose šildėsi Pirmojo pasaulinio karo kariai.
Kitoje suvenyrų parduotuvėje ant žemės paberta senų šovinių, sprogmenų skeveldrų ar surūdijusių senų kastuvų.
Net garsaus belgiško šokolado tinklo asortimentas Ipre unikalus. Niekur kitur Belgijoje nerasite raudono aguonos formos šokolado ar saldainių dėžučių su sugriauto miesto vaizdais.
Be to, Ipre galima rasti ir „Atminimo” alaus, aguonų pašteto, ir ypač vietos gyventojus papiktinusių šokoladinių šalmų.
Apkasų atkurti neleido
„Kartais verslininkai žengia tikrai per toli, bet privataus sektoriaus negalime kontroliuoti. Mėginame kalbėtis, paaiškinti, kad reikia laikytis tam tikro santūrumo ir pagarbos.
Esu įsitikinęs, kad jei žmonės ieško, tai tik gero pašteto, skanaus alaus ar sūrio, bet ne to, kurio pavadinimas susijęs su Pirmuoju pasauliniu karu. Tačiau atrodo, kad tokių prekybininkų veiksmų neišvengsime”, – pripažino P.Slosse.
Tačiau ateityje Ipro valdžia visam miesto turizmo sektoriui ketina pateikti Memorialinio turizmo chartiją, numatančią tam tikrus veiklos principus.
Tiesa, jos laikytis ir nebegaminti šokoladinių šalmų valdžia priversti negalės.
Be to, reikalaujama, kad siūlomos turistinės paslaugos taip pat nedrumstų rimties. Tad teminis atrakcionų parkas čia tikrai neįsivaizduojamas.
Neseniai miesto valdžia sulaukė prašymo leisti atkurti maždaug kilometro ilgio fronto apkasų ruožą. Tačiau šios idėjos autoriai negavo ne tiktai finansavimo, bet ir miesto pritarimo.
Vietoj to jubiliejiniais metais lankytojams bus pasiūlyti trys nauji mūšio lauko maršrutai, apžvalginės kelionės dviračiais ir automobiliais.
„Sparčiai augant lankytojų iš Australijos, Naujosios Zelandijos, Kanados skaičiui, kitais metais jiems planuojame parengti skirtingas trijų dienų programas, susijusias su jų šalių kariais.
Tačiau įtraukiame ir kitų objektų, nes norime, kad žmonės aplankytų, pavyzdžiui, ir vokiečių kapines”, – vardijo Ipro turizmo centro vadovas.
Spartietiškas interjeras
Tiesa, svečiai Ipre neužsibūna: viena ar dvi nakvynės, ir jie traukia toliau.
Todėl savo išmonę privalo demonstruoti ir viešbučiai. Bene labiausiai išsiskiria O raide pasivadinęs viešbutis, interjerui kurti panaudojęs karinę simboliką.
Stalus čia atstoja geležinės dėžės ginklams gabenti, degalų bakai panaudoti vietoj naktinių staliukų. Kambariuose iš medinių primityviai sukaltų ir tamsiai žaliai nudažytų lentų padarytos sienelės atitveria vonios kambarį, o ant lovos užmestas lyg iš kareivinių pasiskolintas rusvai žalsvos spalvos užklotas su neaiškiais inicialais.
„Kai kam atrodydavo, kad toks stilius kiek per niūrus, todėl naujieji viešbučio savininkai šiek tiek pašviesino sienas”, – pasakojo viešbučio registratūroje dirbanti mergina.
Naujieji viešbučio savininkai – visai ne Ipro gyventojai, jau kurį laiką ieškoję, kur pradėti viešbučių verslą.
Rezervuoja prieš metus
Atrodo, kad jie šį miestą pasirinko visai neatsitiktinai. Kai kurie kambariai jau rezervuoti metams į priekį, o vidutiniu metiniu viešbučių užimtumu miestas galėtų konkuruoti ir su pačiu Briuseliu.
„Per metus Ipre vidutiniškai būna užimta 68 proc. viešbučių kambarių. Piko metu, pavyzdžiui, lapkričio 11 dieną, minint karo pabaigą, užimtumas siekia nuo 80 iki 85 proc., tačiau tikimės, kad kitąmet panašų skaičių klientų viešbučiai turės ištisus metus”, – planavo P.Slosse.
Pastarąjį kartą ekonominė tokios karinės piligrimystės nauda miestui buvo apskaičiuota 2006 metais. Paaiškėjo, kad per metus karo aukų pagerbti atvykstantys svečiai miestui sukrauna 25 mln. eurų pelną ir sukuria 300 nuolatinių darbo vietų.
„Be to, turizmo srityje žmonės neretai dirba ne visą darbo dieną, tad reikėtų manyti, kad turizmo srityje Ipre dirba 500 žmonių. Augant lankytojų skaičiui, augs ir šie skaičiai. Bet jau ir dabartinė nauda tokiam mažam miestui yra labai didelė”, – pripažino turizmo vadovas.
Nebeliko liudininkų
Paskutinis Pirmojo pasaulinio karo veteranas Ipre palaidotas prieš keletą metų. Gyvų beveik neliko ir jų vaikų. Tad jau kurį laiką nuogąstauta, kad su paskutiniu veteranu Ipre išnyks ir atminimo turizmas.
„Kai buvo atidarytas pirmasis atminimo muziejus, apie 40 proc. jo lankytojų buvo tiesiogiai susiję su karu, apie jį girdėję iš pimų lūpų. Kai tą patį klausimą lankytojams pateikiame šiandien, pasirodo, kad vos 25 proc. svečių apie Didįjį karą yra girdėję iš artimųjų.
Dabartiniai mūsų lankytojai yra gerokai labiau nutolę nuo Pirmojo pasaulinio karo nei tie, kurie pirmąjį Ipro muziejų lankė prieš 50 metų. Vadinasi, didžiajai daliai jų karas tapęs tikra istorija, kurią turime jiems papasakoti”, – kalbėjo P.Slosse.
Todėl nutilus pasakojimui iš pirmų lūpų, piligrimystė nesiliovė, tačiau ji vis dažniau tampa įprastu turizmu. Ir nors iš pažiūros atrodo, kad dažniausi memorialinių vietų lankytojai – garbaus amžiaus pensininkai, statistika kitokia.
Pusė Ipro karo muziejaus lankytojų dar nešventė 26-ojo gimtadienio. Tad taikydamas į jaunosios kartos skonį muziejus po renovacijos duris atvėrė gerokai modernesnis: šimtmečio senumo istoriniams įvykiams atpasakoti naudojamos naujausios technologijos, liečiamieji ekranai, atgyjantys pasakotojai.
„Kartais manęs klausia, ar nebijau, kad nutrūkus paskutiniam asmeniniam ryšiui žmonės nebelankys šių vietų.
Tačiau aš esu ramus – jau dabar tokių lankytojų yra mažuma, bet žmonių srautai dėl to nemažėja”, – teigė P.Slosse.
Aguona – atminimo ir pagarbos simbolis
Karo nusiaubtuose laukuose pražydusios aguonos tapo Pirmojo pasaulinio karo aukų simboliu. 1915 m. jas savo eilėraštyje, gedėdamas mirusio draugo, aprašė kanadiečių medikas pulkininkas leitenantas Johnas McCrae’us.
„Flandrijos laukuose” buvo parašytas praėjus dviem savaitėms po to, kai vokiečiai pirmą kartą kare panaudojo nuodingąsias dujas, nusinešusias tūkstančius gyvybių. Pats J.McCrae’us mirė 1918 m. nuo įkvėptų nuodingųjų dujų sukelto ypač sunkaus plaučių uždegimo.
Po Pirmojo pasaulinio karo pasiūlyta, kad nusiaubtuose Prancūzijos regionuose vaikai ir moterys pradėtų auginti aguonas, už kurias surinkti pinigai būtų skiriami karo aukas remiantiems fondams.
Iki šių dienų išlikusi tradicija lapkričio 11 d., minint Pirmojo pasaulinio karo pabaigą, prie memorialinių paminklų nešti dažniausiai iš plastiko pagamintų aguonų vainikus.
O spalio pabaigoje Britų Sandraugos šalyse įprasta į drabužius segti plastikinį aguonos žiedą – jį galima įsigyti paaukojus kelias monetas. Surinktos aukos – kasmet apie keliasdešimt milijonų svarų – skiriamos veteranams gydyti, jų šeimoms paremti, kapams tvarkyti.
Šimtosioms 1914–1918-ųjų karo metinėms ruošiasi ir Šiaurės Vakarų Prancūzija. Minėjimai bus rengiami Reimse, Verdene ir aguonų šalimi vadinamame Somos departamente. 1916 m. per Somos mūšį, trukusį keturis su puse mėnesio, žuvo daugiau nei milijonas žmonių. Per metus šio mūšio vietas aplanko daugiau nei 200 tūkst. lankytojų.
