Šiuolaikinio meno žvaigžde laikomas 60 metų G.Trimakas per keletą dienų visoje šalyje išgarsėjo dėl įsiplieskusio priekabiavimo skandalo.
Žiniasklaidos smalsumą kurstė ir tai, kad kaltinamas, jog dėstydamas prisiliesdavo prie merginos nugaros ar krūtinės, fotografas pernelyg nesigynė, o pasirinko tylėjimo taktiką. Jis nebėgo nuo žurnalistų, bet į klausimus atsakydavo lakoniškai, o dažniausiai tiesiog tylėdavo.
G.Trimakas pagaliau pateikė „Atsakymą“ – atidarė taip pavadintą parodą sostinės „Vartų“ galerijoje. Jos pradžia – stora užrašų knygelė, kurioje prasidėjus skandalui menininkas kasdien rašalu nubrėždavo keliasdešimt linijų.
Pasak autoriaus, tai buvo tarsi psichologinės terapijos veiksmas.
Kad ir kas nutiktų, kasdien aštuoni puslapiai linijų violetiniu rašalu. Judėjimas į priekį. Meditacija. Apmąstymas viso to, kas nutiko šešiasdešimtaisiais gyvenimo metais.
Juk ši paroda – jubiliejinė. Tačiau tai ne G.Trimako kūrybos apžvalga, o žvilgsnis į save ir į aistringai mėgstamos fotografijos ištakas. Kartu tai ir vienas įdomesnių meno projektų, skirtų Vasario 16-osios šimtmečiui.
Šimtas menininko laiškų, kabančių ant tautinės juostelės, parašyti ne žodžiais, o šviesa. Kylanti sąsaja su Lietuvos himno eilute – jau žiūrovo, o ne autoriaus reikalas.
– Kaip atsirado „Atsakymas“? Ar jis susijęs su Dailės akademijoje jus užgriuvusiu priekabiavimo skandalu?
– Na, iš tiesų tai natūrali mano kūrybos tąsa. Kvadratą naudojau ir pirmuose savo savarankiškuose darbuose, nuo kurių pasukau į fotografiją. Žinoma, teigiami dalykai tuo metu man buvo prioritetas.
Norėjosi praeityje palikti tai, kas galėjo būti negera, todėl atėjau iki šios parodos pakeisdamas negatyvą pozityvu.
Juk ir fotografinis vaizdas nebūdavo be negatyvo. Negatyvas būdavo pirmapradis, o iš jo reikėdavo pagaminti pozityvą.
Šiuo atveju kitiems manant, jog jie teisingai, pozityviai pasielgė, man kilo tas pirmapradis negatyvas. Ką su juo daryti – pasirinkimo reikalas.
Parodoje galima rasti ir pozityvų, ir negatyvų. Tie mėlyni darbai – negatyviniai atvaizdai, nors ir spalvoti.
Tiems žiūrovams, kurie išmano fotografijos procesus, fotografijos ir kultūros raidą, lengviau iškoduoti tą mano atsakymą.
– Ar nebijote, kad feministės ateis protestuoti prie galerijos?
– Ne, nemanau, kad tai buvo feminisčių darbas. Taip neįvardinčiau. Toji situacija iškėlė labai daug klausimų, kuriuos pats sau kėliau.
Kai įvykis tave pastato prieš kokį nors faktą, reikia atsitraukti ir įsiklausyti. Todėl daug laiko skyriau įsiklausymui.
Kadangi dabar esu užsiėmęs negatyvo vertimo pozityvu procesu, sužinau įvairių dalykų. Tačiau šioje istorijoje daug neaiškumų, į kuriuos nesigilinu, nes jie dabar lieka už mano veiklos ribų. Man dabar svarbiausia – susikaupti, susitelkti.
Juo labiau kad ta istorija parodė man, kad nesu vienas. Sulaukiau daugybės žmonių palaikymo.
Tiesa, tai primena taifūną, kuriam praėjus lūženas vis tiek tenka susitvarkyti.
– Vis dažniau pabrėžiate susikaupimo ir įsiklausymo svarbą. Kodėl?
– Pastaruoju metu stengiuosi kuo labiau susikaupti ir klausytis. Mat vienu metu labai daug kalbėjau. Pastebėjau, kad mes apskritai mėgstame kalbėti, bet nepakankamai įsiklausome į tai, ką sako kiti. Todėl dabar stengiuosi įdėmiau klausytis.
Gal todėl ir mano darbai dabar – tik nenutrūkstamo proceso dalys. Turiu omenyje tuos kabančius ir besivartančius kvadratus, kurie prasidėjo nuo voko. Jau trys mėnesiai, kai jie atsiranda ten, kur aš nukeliauju. Buvau Londone, buvau Tatruose, buvau Nidoje. Aktyviai judėjau.
Vokas – pranešimas, kvadratas. Vokas skirtas tam, kad galėtum ne tik parašyti, bet ir išsiųsti atsakymą. Tik mano vokuose – ne tekstinis, o šviesos pranešimas. Akivaizdu, kad esu šiandien linkęs judėti estetinio pranešimo link.
Estetika ir etika pabrėžia visiškai skirtingus dalykus. Taigi atsigręžiau į estetiką, į absoliutą.
– Jūs garsėjate kaip vienas geriausių Lietuvoje fotografinės technikos žinovų, tačiau šioje parodoje turbūt nerasime nė vieno darbo, kuris būtų sukurtas fotoaparatu?
– Taip, tai vadinamoji „camera less“ fotografija, kuriai nereikia fotoaparato. Užtenka tik šviesos šaltinio ir cheminio junginio. Fotosintezės.
Žinoma, kaip ir kitose fotografijos srityse, čia būtinas išmanymas ir meistrystė. Bet būtent toks šiuo metu yra mano būdas išreikšti patirtį ir sukauptas žinias.
– Kai kurie jūsų darbai skirti žymiems menininkams?
– Taip, vienas patęsia anksčiau kurtą ciklą, skirtą Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, o visi kiti vardai – pagarbos ženklai fotografijos pradininkams, kurių dėka atsirado ir plėtojosi tai, ką vadiname fotografija.
Juk tos raidos liudininkas yra ir mano kišenėje gulintis šeštasis „iPhone“, į kurį įdiegti visi fotografijos atradimai, net ir tai, ką aš šiandien darau „Vartų“ galerijoje. Juk be tos pradžios, be šviesos poveikio procesų išmanymo nebūtų atsiradęs ir toks dalykas kaip mobilusis fotoaparatas.
Turiu prisipažinti, kad aš nuolat vis iš naujo nustembu, jog fotoaparatu dabar galima ir kalbėtis. Kažkada tai buvo tik svajonė. Dabar fotoaparatas ne tik fotografuoja, bet ir turi papildomą funkciją – kalbos, bendravimo, ryšio.
– Kiek neįprasta jūsų parodoje pamatyti ne pilkus, sidabrinius, o ryškiai mėlynus darbus.
– Taip, daugelį metų aš iš viso spalvų neįsileisdavau. Tik juodą ir baltą. Bet vieną dieną pastebėjau, kad elgiuosi kaip koks neregys. Tarsi pasaulyje nebūtų spalvų.
Rašalas taip pat susijęs su fotografijos istorija. Nesileisdamas į ilgas istorijas galiu pasakyti, kad ir paprasčiausiame rašale yra geležies oksido junginys. Taigi šviesos sintezės metu atsiradęs mėlynas pigmentas yra sudedamoji rašalo dalis.
Man svarbu ir tai, kad vokas – kvadratinis. Kvadratas man šiandien yra būtinas, nes tai saugumą simbolizuojanti forma.
Taigi turiu kvadratą, turiu rašalą ir ketinu atsakyti. Tiksliau, jau atsakiau.
Pirmiausia – sau pačiam, taip pat ir visiems tiems, kurie sugebės tą pranešimą perskaityti. Ir gal juose kažkas pajudės. Pranešimas, žinoma, šiek tiek užkoduotas, tačiau atviras visiems.
Tai šimtas plokštumų, pakabintų ant trispalvės juostelės.
Savo darbuose bandau tarsi išpakuoti baltą spalvą į kitas spalvas. Parodoje yra vienas sidabro spalvos darbas.
Jame jau yra fotosintezės paliktas spalvos ženklas.
O po parodos atidarymo kitame darbe turėtų atsirasti ir nauja spalva – sidabro ruda. Aš ją pavadinau Baltijos ruda, nes cheminiame vaizdo atsiradimo procese naudojamas Baltijos jūros vanduo. Ir popierių, ir reikalingų reagentų pasigaminau pats.
– Matyt, neatsitiktinai žmonės jus vadina fotografijos alchemiku?
– Dirbdamas su fotografija neišvengiamai turiu daug ką išmanyti, taip pat ir cheminius procesus. Tik jokios alchemijos čia nėra – tai jau meistrystės reikalai.
Jei jau kalbame apie pavadinimus, tai nepriklausomos Lietuvos laikais visi tie fotografijai skirti cheminiai mišiniai būdavo vadinami vaistais. Ir jie buvo parduodami vaistinėse.
Simboliška, kad žmonės buvo gydomi tais pačiais dalykais, kurie padėdavo atsirasti vaizdui.
Tais laikais fotografas turėjo būti labai išprusęs ir būtinai miesto žmogus.
Ir dabar aš pasišneku su vaistininkais, kai man prireikia vieno ar kito elemento.
Manęs paklausia, ar aš žinau, kad tai yra nuodai, aš atsakau, kad žinau, bet naudosiu juos fotografijai. Mat jei aš viso to gerai nežinočiau, tai niekas man jų ir neduotų.
Taigi aš save mieliau vadinčiau vaistininku, o ne alchemiku.
– O tarp to meto vaistininkų ar buvo fotografų?
– Taip. Visai netyčia esu užtikęs pas sendaikčių, antikvariato pardavėjus XIX a. pabaigos ar XX a. pradžios fotostiklų, atvežtų iš Švedijos.
Kadangi tai buvo šeimos fotoalbumas, o juose radau vaistinės vaizdą, supratau, kad autorius buvo vaistininkas.
* * *
Laiškas – kaip kerštas draugei
G.Trimakas gimė 1958 m. Vilniuje ir nuo 1986 m. dalyvauja grupinėse parodose, rengia asmeninius projektus Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 1989 m. yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.
2017 m. pabaigoje G.Trimakas apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija už fotografijos ištakų sudabartinimą.
2018 m. pradžioje Vilniaus dailės akademijoje įsiplieskus priekabiavimo skandalui kelios studentės pareiškė, kad nederamai elgėsi ir G.Trimakas. Tiesa, kiek vėliau paaiškėjo, kad viena jų, kerštaudama kitai studentei, jos vardu parašė skundą dėl G.Trimako.
Tuo pat metu nemažai studentų, norėdami palaikyti mėgstamą dėstytoją, pasirašė pareiškimą Dailės akademijos vadovybei, kuriame fotografą apibūdino kaip itin taktišką dėstytoją.
Pats fotomenininkas, priblokštas nuskambėjusių kaltinimų, iš pradžių įvardijo tai kaip raganų medžioklę ir bandymą su juo susidoroti. O vėliau, pateikęs išsamų pasiaiškinimą Dailės akademijos vadovybei, atsitvėrė nuo žiniasklaidos tylos siena.
Menininkas neatvyko ir į Vasario 16-osios proga Prezidentūroje rengiamą iškilmingą nacionalinių premijų teikimą.
