Jubiliejinė Šarūno Saukos paroda Dusetų galerijoje – vienas įspūdingiausių praėjusios vasaros meno įvykių Lietuvoje. Tokios daugybės žmonių per didžiuosius rugpjūčio karščius nesulaukdavo net Vilniuje atidaromos tarptautinės parodos.
Tiesa, ir didmiesčiuose Š.Saukos kūrybos apžvalgos viršija lankomumo rekordus. Prieš dvejus metus į Nacionalinėje dailės galerijoje surengtą tapytojo retrospektyvą „Žmogus su Saukos veidu“ kasdien užsukdavo apie tūkstantį žmonių.
Joje buvo parodyta per 100 tapytojo kūrinių, todėl ne vienam, skubėjusiam į Dusetas, buvo įdomu, ką nauja parodys kūrėjas, po kelis mėnesius tapantis vieną paveikslą.
Š.Sauka, kuris 60-metį švęs rugsėjo 11 dieną, jubiliejinėje parodoje pristatė ir naujų kūrinių – su skulptoriumi Aliumi Berdenkovu sukurtų reljefų ir skulptūrų.
– Kai žmonės stebėdavosi, jog senokai nebekuriate tapytų skulptūrų, juokaudavote, kad sūnus Mykolas tapo skulptoriumi, tad palikote tą sferą jam. Tačiau sumanymo kurti erdvinius dalykus neišmetėte iš galvos? – paklausiau Š.Saukos.
– Taip, iš tiesų to norėjau visą laiką. Tik problema ta, kad aš pats silpnai drožiu – ir sunku man, ir per ilgai užtrunka, ir negražu. Tad paprašiau Aliaus padėti.
– Kodėl pasirinkote būtent Alių Berdenkovą?
– Mes bendraklasiai. Kartu mokėmės A.Vienuolio mokykloje Vilniuje. Tiesą sakant, gerai drožiančių skulptorių ne tiek daug.
– Norėjosi ką nors įdomesnio sukurti jubiliejinei parodai?
– Na, kai pavargsti nuo tapybos, norisi ko nors kito. Juk visuomet svarbu nors trupučiuką pasikeisti, ką nors pakeisti savo gyvenime.
– Parodoje galima pamatyti ir studijų laikais nutapytų darbų, ir tik šiemet sukurtų drobių, įvairių formatų ir įvairių temų. Siekėte parodyti kūrybos kaitą ir įvairovę?
– Ai, darau, kaip išeina, ir tiek. Tai, ko širdis geidžia. (Juokiasi.) Dabar jau užteks, daugiau turbūt tų skulptūrų ir reljefų nebus.
– O kaip Alius Berdenkovas sureagavo, kai paprašėte prisidėti? Ar išsyk sutiko?
– Visiems buvo keista ir šiurpu, kas čia vyksta. Ir Nomedai, ir Aliaus žmonai.
Kokie čia dabar Kukryniksai (sovietmečiu populiarūs trys rusų dailininkai karikatūristai, kūrę kartu ir pasirašinėję vienu slapyvardžiu. – Red.) atsirado? Nes bendradarbiauti nei aš mėgstu, nei Alius.
– Abudu turite puikų humoro jausmą, tad dirbti neturėjo būti sudėtinga? Gal net smagu?
– Tikrai, nebuvo jokių bėdų. Tai gana keista, nes dažniausiai, kai tik nuo sumanymo pereini prie reikalo, prasideda bėdos.
O humoro jausmas iš tiesų yra labai svarbus. Kiekvienam žmogui, ne tik menininkui. O kai tenka dirbti dviese, be jo neapsieisi.
– Ar viską, ką skulptorius pagal jūsų piešinius išdrožė iš medžio, jūs ištapėte ir rodote parodoje? Gal kas nors nepavyko ir liko dirbtuvėje?
– Ne, viskas rodoma, kas buvo padaryta.
– Kodėl pasirinkote tokį sudėtingą būdą – medines skulptūras? Nemažai žiūrovų manė, jog tiesiog atliejote jums reikalingas formas iš plastiko.
– Niekada nieko nedarau paprasčiau, tad čia viskas tikra – iš medžio. Nors yra ir kitų būdų, todėl niekas ir nenori tikėti. Aš net liepiau ant darbų etikečių užrašyti, jog tai medis ir aliejus. Kad kiekvieną kartą neklausinėtų, iš ko čia visa tai padaryta.
– Ar pats dar taisėte Aliaus drožinius, ar palikote tokius, kokius jis jums atvežė?
– Truputį.
– Žinant Aliaus Berdenkovo darbus galima įtarti, kad tos skulptūros buvo pernelyg gražios?
– Buvo to. (Juokiasi.) Nors šį kartą jis gerokai pasikeitęs, dirbo kitaip negu anksčiau. Mat stengėsi prie manęs prisitaikyti. O tai apskritai yra dorybė.
Pavyzdžiui, tą didelį rūpintojėlį jis gal pusę metų drožė. Ir jau buvo atsidūręs ties riba.
A.Berdenkovas – kamerinių skulptūrų meistras. Todėl šįkart skulptūrų dydis jam nebuvo įprastas. Šiaip ar taip, susigiedojom, bent jau man taip atrodo.
– Ar jis nenustebo jūsų jubiliejinės parodos plakate pamatęs ir savo pavardę?
– Jis dirbo kaip žvėris, tad kodėl turėčiau jos nerašyti plakate? Juk tos garbės aš esu prisisiurbęs, net persisiurbęs. Man jau bloga.
– Ar smagu buvo ištapyti medžio skulptūrėles?
– Taip. Buvo visai įdomu. O kai įdomu, tai ir smagu. Tiesa, dėl jų mano studijoje prieš parodą buvo toks jovalas, kad buvo neįmanoma praeiti.
Paveikslai, skulptūros – visko tiek, kad norėdamas užbaigti, lesiruoti vieną didesnį paveikslą turėjau jį neštis į tvartą. Studijoje tiesiog nebuvo kur jo paguldyti.
– Parodos pristatyme parašyta, kad tvarkydamas tvartą radote daugelį metų sandėliuotų kūrinių ir juos išgabenote į parodą. Dabar ten tvarkinga ir erdvu?
– Taip. Todėl ten ir tilpau.
– Kokį seniausią jūsų darbą galima pamatyti Dusetų galerijoje? Ar visi parodos darbai visiškai niekur ir nerodyti?
– Na, gal ir ne visai tiesa, kad niekur nerodyti. Bet tikrai nematėte jų toje didžiojoje parodoje Vilniuje, Nacionalinėje galerijoje.
Nemažai yra ir naujų, visai neseniai nutapytų. O seniausi darbai sukurti 1981–1982 metais. Sovietiniais laikais ne viską ir galėjau rodyti.
– Daugelį parodą mačiusių žmonių sudomino nespalvotas, pilkas paveikslas su kengūra.
– Tai gana senas, 1982 metų darbas. Dar iš studentiškų laikų. Bet visai neseniai pridėjau kengūrai akis ir buvau labai patenkintas. Taip nedažnai būna.
Man skaudėjo visą laiką. Prisiminiau, kad jis buvo toks pilkas ir neįdomus. Aš labai retai taisau savo senus darbus. Tik kai jau matau, kad tikrai reikia.
Parodoje iš tų laikų yra dar du paveikslai, kuriuos pertapiau ar užtapiau. Vienas toks žalias su krūmu. Ir tas, kur žmogus bando miegoti su raudona pagalve.
– O tas paveikslas, kuriame Kristus išlenda iš torto, jau buvo rodytas ankstesnėje parodoje Dusetose?
– Taip, ir sukėlė skandalą Dusetų bažnyčios klebono širdyje. Tai vienas naujesnių darbų.
Klebonas savo pamoksle pareiškė, kad reikia šį paveikslą kiaušiniais apmėtyti.
Kaip jau sakiau per savo parodos atidarymą, jei asilui užmausi sutaną, jis taps meno kritikos daktaru ir CK sekretoriumi viename asmenyje.
Su manimi geriau neprasidėti.
– Norite pasakyti, kad tuomet ir nutapėte dvasininką, šaudantį į minią tarp daugiabučių?
– Ne, tai tikrai ne kerštas. (Juokiasi.) Nors tai vienas naujausių darbų.
– Daugelį metų gyvenate kaime šalia Dusetų, tačiau jūsų mąstymas ir kūryba išlieka tokie pat – tarsi jūsų dirbtuvė būtų kokiame miegamajame Vilniaus rajone. Bet daugiabučiai, tarp kurių užaugote, – gana retas jūsų paveikslų motyvas?
– Kažin ar svarbu, kur gyveni – Niujorke ar Dusetose? O daugiabučius kartais vaizduoju paveiksluose. Mat jie tokie šlykštūs, kad net savotiškai gražūs.
– Ar labai baisu sulaukti 60-mečio?
– Nemalonu tiesiog, o baisumo – kiek čia jau jo. Praeis. O po jo bus šešiasdešimt vieni. Gal.
Tiesa, nuo viso to šventinio ir parodinio šurmulio kentėjau kaip reikiant. Dabar norisi ramiau pabūti. Gal net patapyti. (Juokiasi.)
SKAIČIAI IR FAKTAI
Gimė Vilniuje, gyvena Zarasų rajone
Š.Sauka gimė 1958 m. rugsėjo 11 d. Vilniuje. Dabar gyvena ir kuria Užtiltės kaime Zarasų rajone.
Menininko tėvas Donatas Sauka buvo literatūrologas, tautosakos tyrinėtojas. Žmona Nomeda Saukienė – tapytoja. Sūnus Mykolas Sauka – skulptorius, dukra Monika Saukaitė – menotyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė.
1976–1983 m. tapytojas studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute.
1989 m. už diptiką „Žalgirio mūšis“ (1987 m.) apdovanotas Lietuvos nacionaline premija, 1990 m. pelnė aštuntosios Vilniaus tapybos trienalės premiją. Buvo elitinės menininkų grupės „24” narys nuo 1989 m.
1994 m. dalyvavo ir savo kūrybą eksponavo 22-ojoje Tarptautinėje San Paulo bienalėje (Brazilija).
1998 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordinu. 2013 m. apdovanotas Baltijos Asamblėjos medaliu. 2014 m. suteiktas Zarasų krašto garbės piliečio vardas.
Š.Saukos kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Vilniaus dailės akademijos muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje. 2001 ir 2017 m. išleisti solidūs dailininko kūrybos albumai.
2008–2012 m. monumentali drobė „Lietuvos tūkstantmetis“ puošė vieną iš Prezidento rūmų salių Vilniaus prezidentūroje. Tai vienas didžiausių menininko paveikslų, tapytas net kelerius metus.
„Norėjau, kad Lietuvos tūkstantmetis Prezidentūroje būtų paminėtas netipiškai, kad truputį visus sukrėstų. Šarūnas Sauka - drąsus ir originalus menininkas, kurio kūryba ne tik stebina, bet ir sukrečia, priversdama kitaip pažvelgti ir į praeitį, ir į dabartį“, – sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė
Pasak menotyrininkų, dailininkas stengiasi fiksuoti žmogaus vaizduotėje kirbančius vaiduoklius, o ne atspindėti realaus pasaulio vaizdus. Š.Saukos paveikslų apeigos nepriskirtinos jokiai konkrečiai bažnyčiai ar tikėjimui, nors ir randame detales, primenančias, pavyzdžiui, pagoniškuosius ritualus ar krikščionybės simbolius.
Čia visuomet svarbus pozityvių ir negatyvių veiksmų santykis – juk aukojimas yra negatyvus veiksmas (realus ar simbolinis aukos sunaikinimas), atliekamas tam, kad būtų pasiekta pozityvi vertybė – kaltės išpirkimas, sugrįžimas į nekaltybės būseną. Tapyba – kaip apsivalymas.
