Nervų sūkurio centre tapytojas Šarūnas Sauka grodavo pirmu smuiku

Įspūdingo dydžio Š.Saukos albumas lietingą trečiadienio vakarą buvo pristatytas publikai Nacionalinėje dailės galerijoje. Galerijos kino salė prisirinko pilna, tačiau vietos užteko visiems. Ilgąsias eiles, kurios nusidriekdavo prie rūbinių pernai, kai čia veikė Š.Saukos retrospektyva, priminė tik eilutė prie galerijos knygyno, kuriame už 80 eurų galima buvo įsigyti naująjį leidinį.

Albumo sudarytoja R.Rachlevičiūtė pasakodama apie jo atsiradimo istoriją ironizavo, kad žinomiems menininkams, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatams gauti pinigų iš Lietuvos kultūros tarybos itin sunku. „ Paramą albumui iš Kultūros tarybos gavome tik iš kokio šešto karto. Visi ekspertai vieningai neduodavo pinigų ir po to aiškindavo, kad Š.Sauka yra toks didelis menininkas, kad jam skirti kokią nedidelę sumą yra tiesiog nekultūringa, nepadoru, todėl geriau visai neduoti“.

Pasak menotyrininkės, pagaliau gauta valstybės parama – daugiau pagarbos menininkui, solidumo ženklas, nes nesinorėjo, kad tokio lygio kūrėjo leidinys būtų leidžiamas vien privačių rėmėjų lėšomis. Jai antrino ir albumo leidėjas, žinomas kolekcininkas Edmundas Armoška, prisipažinęs, kad tai buvo iš tiesų ne finansų, o principo reikalas, nes atrodė tikrai nenormalu, kai ekspertai nenori skirti valstybės lėšų vienam žymiausių Lietuvos dailininkų.

Leidinys buvo rengiamas net trejus metus. Procesas buvo gana sunkus, su daugybe diskusijų ir ginčų. Kolekcininkui E.Armoškai dažnai tekdavo būti „taikos balandžiu“, kad ginčai tarp rengėjų ir tapytojo nesutrukdytų atsirasti albumui.

Pats kolekcininkas, kalbėdamas apie naująjį leidinį, priminė, kad tai jau antrasis „Maldžio“ fondo išleistas šio kūrėjo albumas. Jis juokavo, kad kaip tik trejų metų ir beveik aštuonių mėnesių prireikė sukurti knygai, kuri sveria tris kilogramus ir aštuonis šimtus gramų. „O jei kalbėtume ne apie albumo dydį ir svorį, tai reikia pripažinti, kad nervų čia daug prireikė. O to nervų sūkurio cente, žinoma, buvo pats Šarūnas, kuris, kai tik turėdavo laiko, tai ir grodavo pirmu smuiku“, – nepiktai ironizavo E.Armoška.

Jis sakė abejojantis, kad galėtų atsirastų nauja komanda, kuri ryžtųsi išleisti dar vieną šio tapytojo albumą. Į tai iš karto sureagavo šalia sėdėjęs Š.Sauka, tuojau pat pasitikslinęs, ar taip jau sunku su juo yra bendrauti.

„Su Šarūnu bendrauti malonu. Kai kada prie stalo arbatos galima išgerti. O visa kita yra nepaprastai įdomu“, – diplomatiškai kalbėjo E.Armoška, pripažindamas, kad albumo rengėjams su juo gal buvo net sunkiau susitarti nei su Š.Sauka. Jis sakė, kad jau baigia savo kaip kolekcininko trasą, tačiau jam malonu prisiminti, kad vienas pirmųjų pripažino, jog Š.Sauka yra Lietuvos dailės genijus. 

Naujajame Š.Saukos kūrybos albume – ne tik daugybė menininko darbų reprodukcijų, bet ir nemažai dėmesio vertų tekstų. Pasak jo sudarytojos, dviejų tekstų autoriai – ypač mylimi ir vertinami Š.Saukos. Tai rašytojas Sigitas Parulskis ir  filosofė Jūratė Baranova.

„Čia reiktų dabar papasakoti kažkokią meilės istoriją, – nesutriko taip pagerbtas S.Parulskis. – Tik nežinia kieno. Juk išeina trikampis – aš, Šarūnas ir Baranova“. Jis pajuokavo, kad labiau norėtų būti vienas su Š.Sauka, be J.Baranovos. Ir tuojau pat pridūrė, kad seksualinio priekabiavimų istorijų fone baisu net pajuokauti tokia tema. Tiesa, filosofė J.Baranova,  neužkibo ant jo kabliuko ir papasakojo, kad jai buvo labai įdomu į Š.Saukos kūrybą pažvelgti per šveicarų psichologo Carlo Gustavo Jungo filosofijos prizmę. „Tai buvo puikus intelektualinis nuotykis“, – sakė ji.

„Sunku man rašyti apie tą Šarūną, nes jis nelabai mėgsta, kai jo paveikslus aiškini ir dar aiškini kaip nors kvailai, – svarstė Sigitas Parulskis. – Todėl lieka tik pasakoti, kaip jie tave veikia. Mano sumanymas buvo papasakoti, kokias emocijas jie man kelia, kaip reaguoju. Šarūno tapyba man tuo ir patinka, kad ji mane veikia. Žiūriu į paveikslus ir jie man kažką sako: arba provokuoja, arba nervina, arba jaudina. Kažką primena, kažką, kas man yra svarbu pačiam kaip žmogui. Todėl aš to šiuolaikinio meno nesuprantu, nes jis manęs nejaudina visiškai. Todėl aš apie jį ir nerašau. Ir nerašysiu, nes niekas manęs nekvies į šiuolaikinio meno albumą. 

O apie Šarūną rašyti man buvo ir siaubinga kančia, nes didelė atsakomybė. Kitas dalykas – ir labai įdomu. Aš net tokią knygą galėčiau parašyti apie Šarūno tapybą. Vien apie jo paveikslus... Na, toks yra šlykštus žodis – meditacija. Pavyzdžiui, „medituodamas ties Šarūno paveikslais“. Labai lengva rašyti apie jį, kai neturi atsakomybės ką nors pasakyti kaip mokslininkas arba menotyrininkas. Tokia prasme jo tapyba yra be galo įdomi ir jaudinanti“. 

Suabejojęs, ar dar ilgai bus spausdinami tokie didžiuliai albumai, ar juos pakeis elektroniniai aparačiukai, rodantys paveikslus ant sienos, rašytojas teigė, kad iš tiesų naujoji knyga – tik kelias, nuoroda į tikrą Š.Saukos tapybą. Jo manymu albume nėra tos „didybės ir genialumo“, kuriuos minėjo E.Armoška. Drobėje, pasak jo, – viskas truputį kitaip. Gal tai buvo užuomina, kad visai neblogai būtų matyti daugiau Š.Saukos paveikslų muziejuose?

Galima būtų vardinti daug naujojo albumo privalumų. Tai ir nuoroda į kažkada matytus darbus, ir visai nematytų kūrinių atodangos. Vertingas taip pat išsamus chronologinis dailininko kūrybos katalogas.  Įdomi asmeninių fotografijų kolekcija. R.Rachlevičiūtė džiaugėsi puikiais dailininko fotoportretais, sukurtais tokių fotomenininkų kaip Antanas Sutkus, Algimantas Aleksandravičius ar Ramūnas Danisevičius.

Atradimu skaitytojams taps ne tik nematyti tapybos darbai ar įdomūs tekstai, bet ir mažai žinoma Š.Saukos kūrybos sritis – fotografiniai paveikslai. 

Apie juos albume rašiusi žinoma menotyrininkė Agnė Narušytė prisipažino, kad pirmoji reakcija pamačius tas fotografijas buvo gana keista. Ji pajuto, kad turbūt negalėtų apie jas rašyti. Jai Šarūno Saukos tapyba buvo „tikrai toks šventas dalykas Lietuvos mene“ , kad jo posūkis į fotografiją kiek sutrikdė. 

„Reikėjo iš pradžių su ja susigyventi. Tai nėra ta fotografija, kuri man artima savaime. Mat į fotografiją aš kiek kitaip žiūriu. Tačiau pagunda buvo didelė – pasikalbėti su ta fotografija. O kol nerašai teksto, tol to ir nepadarai. Neužtenka vien tik žiūrėti, bent jau man. Todėl ir sutikau parašyti.

Supratau, kad toks keistas dalykas su ta fotografija atsitinka. Prisimenu tą Š.Saukos retrospektyvą Nacionalinėje galerijoje – „Žmogus su Saukos veidu“. Jos kuratorė sakė, kad nereikėtų tuose paveiksluose, kuriuose mes atpažįstame iš veido patį autorių, jį ir matyti. Taigi, Š.Saukos tapybą nuolat reikėjo apginti nuo sutapatinimo su paties tapytojo gyvenimu.

Tuo tarpu fotografija – visai priešingai. Ji atrodo labai netikroviška ir tapybiška. Nors ten tas pats žmogus su tuo pačiu veidu. Tačiau jei tas kūnas tapyboje iš karto yra alegoriškas, nepaisant jo realistiškumo, tai fotografijoje jis su visu savo natūralizmu įsiveržia į kasdienišką tikrovę taip nenatūraliai, kad net negali tų vaizdų matyti kitaip – tik kaip fikcijas“, – sakė menotyrininkė.

Ji pasakojo, kad fotografiniuose paveiksluose vyksta panašūs dalykai kaip ir Š.Saukos tapyboje. Tačiau jie negali būti tokie išraiškingi kaip tapyba, todėl žiūrovą labiau veikia keistas jų dvylipumas. Iš vienos pusės – tai tas įsivaizduojamas žiaurumas, kuris kyla iš pasąmonės, kurio apraiškos verčia prisiminti siurrealizmo sąvokas, tokias kaip „rafinuotas lavonas“. Juk fotografija savyje turi mirties pradą, ypač kai iškyla toks netikrumas ir nejaukumas dėl jos natūralizmo, dėl to virpėjimo tarp tikrovės ir fikcijos.

Fotografinis spektaklis, pasak menotyrininkės, vyksta artimoje tikrovėje. Parašyta – „Dusetos“.  Yra kelias, yra miškas – tradiciniai siurrealistiniai vaizdiniai. Vietinė, lietuviška tikrovė. Net ir Nepriklausomybės paminklas. Viskas pririšta prie kaimiškų, savų realijų, kurios visai nedera su fikcija.

A.Narušytės manymu Š.Saukos fotografijas galima būtų lyginti su žinomo amerikiečių fotografo Gregory Crewdsono darbais, kuriuose iš realistinių situacijų ir personažų sukuriama pasąmoninė tikrovė.

Vakaro pabaigoje albumo sudarytoja R.Rachlevičūtė prisipažino nustebusi, kaip populiariausia praėjusių metų paroda Lietuvoje pripažinta Š.Saukos retrospektyva „Žmogus su Saukos veisu“ paveikė lietuvių kolekcininkus. „Įsivaizduokite, iki parodos visi noriai girdavosi, kad turi Š.Saukos darbų. O po parodos dalis jų išsigando, kad turi namuose tokį didžiulį turtą. Todėl iš albumo jų reikalavimu dingo kūrinių savininkų pavardės, nors iš pradžių viskas buvo smulkiai surašyta“, – sakė menotyrininkė.

„Aš niekaip nesulaukiu. Kur tie kolekcininkai su savo pinigais? Kodėl jie nestovi prie mano durų, jei jau suprato, koks tai turtas?“, – replikavo Š.Sauka. Jis baigė vakarą pranešimu, jog visiems norintiems pasirašys savo kūrybos albumą Nacionalinės galerijos kavinėje.