Didžiulė 57 metų tapytojo Š.Saukos paroda šalies sostinėje, Nacionalinėje dailės galerijoje, surengta beveik po 20 metų pertraukos. Su sveika ironija į pasaulį žvelgiantis menininkas net savo 50-mečio ekspoziciją buvo surengęs ne Vilniuje, o Dusetose.
Gal todėl jau legenda tapusio tapytojo ekspozicija sulaukė išskirtinio dėmesio. Penktadienį į parodos atidarymą susirinko daugiau kaip tūkstantis žmonių. Parodos salės buvo sausakimšos. Prie rūbinės nusidriekė ilgiausios eilės, nors čia dirbo gerokai daugiau nei įprasta žmonių.
Š.Saukos retrospektyvoje rodoma per 100 kūrinių – 84 paveikslai ir 23 objektai iš stiklo bei kitų medžiagų. Parodos darbai sukurti 1978–2015 metais.
Dar viena parodos intriga – Š.Saukos kūrybos apžvalgą publikai pateikė dailininko dukra Monika Saukaitė, kuri buvo pasiryžusi pabėgti kuo toliau nuo visą šeimą įtraukusio meno pasaulio. Juk Š.Saukos žmona – žinoma tapytoja Nomeda Saukienė, o sūnus – skulptorius ir rašytojas Mykolas Sauka.
Apie naująją parodą kalbėjomės ne tik su Š.Sauka, bet ir su jos kuratore tapytojo dukra Monika.
– Turbūt nelengva per visą gyvenimą nutapytus paveikslus sukabinti vienoje, kad ir labai didelėje, salėje? Ar tarp tėvo ir dukros kilo daug diskusijų? Juk kiekvienas turėjote susidaręs nemažą mėgstamiausių darbų sąrašą.
Šarūnas Sauka: Taip. Buvau surašęs labai ilgą sąrašą darbų, kurie būtinai turi kabėti šioje parodoje. Paskui su Monika derėjomės. Ir susitarėme.
Kai kada teko ir nusileisti, nes dar negimė toks žmogus, kuris įstengtų jai nenusileisti. (Juokiasi.) Nors ir ji man truputį nusileido.
Monika Saukaitė: Taip, kompromisų buvo iš abiejų pusių. Kai kurių paveikslų teko atsisakyti vien dėl to, kad jie tiesiog nebetilpo į sales.
Man nebuvo labai svarbu, kam šiuo metu tie kūriniai priklauso – muziejams ar kokiems nors žmonėms. Stengiausi gauti visus darbus, kuriuos norėjau parodyti. Tiesa, ne visus pavyko rasti. Vienas paveikslas buvo išvežtas į Prancūziją, tad jo jau nebemedžiojau.
– Milžiniško dydžio paveikslo „Lietuvos tūkstantmetis“ taip pat neatgabenote iš Prezidentūros?
Š.S.: Ne, palikome. Kam jį tampyti? Be to, jį ten taip gerai prikalė prie sienos, kad turbūt tektų visą Prezidentūros sieną išgriauti, jei norėtum nukabinti.
– O kas sugalvojo parodos temą, idėją, darbų išdėstymą? Jūs ar dukra?
Š.S.: Monika sugalvojo vieną didelę koncepciją, kurią suskaidė į daugelį mažesnių. Šiaip aš tiesiog negaliu pakęsti kuratorių, tačiau su ja man kažkaip patiko dirbti.
Juk kuratorius – kaip koks dantistas. Kaip jį galima pakęsti? O Monika labai švelniai taiso.
Ir vis tiek ji man ištraukė kelis mėgstamus dantis.
M.S.: Ir kelis įstačiau, kurie tėčiui nelabai patinka.
Š.S.: Dabar žiūriu – dar yra vietos, būtų galima dar prikimšti.
– Kaip nutiko, kad po mokyklos ryžtingai pasukusi visai kitais keliais jūs, Monika, vėl sugrįžote prie meno?
M.S.: Tai buvo mano jaunatviško maišto apraiška: „Ne, neisiu į menus!“ Studijavau politikos mokslus Vilniaus universitete.
Tačiau tos studijos nebuvo arti širdies. Po jų pasukau semiotikos link ir tik tuomet atsigavau. Tik tada prasidėjo tikros intelektualinių nuotykių kupinos studijos.
– Semiotikės akimis pažvelgėte į tėčio paveikslus ir pamatėte, kad jie tikrai įdomūs?
M.S.: Taip. Baigusi semiotikos studijas Vilniaus dailės akademijoje ketverius metus rašiau disertaciją „Pasakojimo strategijos Šarūno Saukos tapyboje“. Ją apsigyniau prieš dvejus metus.
Taigi atrinkti darbus šiai parodai nebuvo labai sunku. Galvoje turiu jau neblogą kartoteką.
– Kai pradedama spėlioti, kokie menininkai padarė įtaką Š.Saukai, minima daug labai skirtingų pavardžių. O kas jums iš tiesų patinka?
Š.S.: Gal ankstyvasis olandų Renesansas, jo estetika.
M.S.: Mano manymu, tėčio paveikslų palyginimas su Hieronimo Boscho darbais būtų arčiausiai tiesos.
Š.S.: Bet aš nesu matęs jo darbų originalų. Man H.Boschas buvo neįdomus. Daug įdomiau – Vincentas van Goghas, Janas van Eyckas, Hansas Memlingas, Rembrandtas.
– Ar žiūrovas parodoje gali vaikštinėti kaip nori, ar siūlote specialų maršrutą?
M.S.: Mes su parodos architektu tiesiog nepalikome žiūrovui jokios pasirinkimo galimybės. Juk dažnai didesnėje parodoje negali būti tikras, ar jau viską apžiūrėjai, ar dar liko vietų, kur nebuvai užsukęs.
Todėl šioje parodoje žmogus priverstas pažiūrėti viską. Sukūrėme vieną kelią, iš kurio iškrypti tiesiog neįmanoma.
– Kodėl atsisakėte chronologinės kūrybos apžvalgos – nuo sovietinės jaunystės iki šiuolaikinės brandos?
M.S.: Kai kūriniai dėstomi pagal sukūrimo metus, kyla didžiulė pagunda kalbėti apie menininko asmenybės raidą. Tuomet žiūri į paveikslus ir sakai, kad anuomet menininkas mąstė apie tai, po to – apie ką kita.
Š.S.: Ir kaip nusmuko, kaip degradavo. (Juokiasi.)
– Kas norėjo jus apkaltinti degradavimu ir bjaurasties vaizdavimu, padarė tai pamatęs jau pirmuosius jūsų paveikslus. Juk jūs dažnai tyčia piktinate, erzinate kitus?
Š.S.: Aš gnaibau, nes man patinka tai daryti. Man patinka tapyti tai, ko negalima.
Dabar pats nusistatau ribas, kurias paskui peržengiu. Anksčiau buvo paprasčiau – Leonidas Brežnevas nustatydavo. Ką darysi, dabar tenka pavargti.
M.S.: Iš tiesų tėčio atveju norėjosi kalbėti ne apie raidą, o apie motyvus, kurie vienija labai skirtingu metu sukurtus darbus. Todėl greta galite pamatyti paveikslus, kuriuos skiria net keli dešimtmečiai.
Man labai norėjosi išryškinti motyvus, kurie padeda pamatyti visą Š.Saukos kūrybą kaip vientisą darinį. Kaip vientisą pasaulį, kuriame yra nuolat pasikartojančių detalių.
Kai ėjome su mama per parodą, ji atkreipė mano dėmesį į vieną audeklą, kuris nuolat visur kartojasi. Beveik kiekvienoje salėje galima rasti paveikslą, kuriame yra nors ir nedidelis to audeklo gabaliukas.
Š.S.: Niekada neberadome skuduryne gražesnio. O kur daugiau ieškoti? Nebent Bažnytinio paveldo muziejuje. Visuomet turėjau ambicijų ten įsisukti. (Šypteli.)
– N.Saukienė yra užsiminusi, kad Šarūnas nuolat kėsinasi į jos grožį: vis užmeta akį į parsineštus į studiją glėbius lauko gėlių ar kokias surastas smulkmenas. Tai ir audeklą turbūt ji surado?
Š.S.: Žinoma, negi aš nešiuosi jį iš skuduryno.
M.S.: Iš tiesų tas audeklas yra ir mamos paveiksluose. Kaip supratau, jie vienas iš kito jį vis vagia ir slepia. Tarsi lenktyniauja, kuris pirmas viską susidėlios ir pradės tapyti.
Š.S.: Na, būna kažkas panašaus. Neneigsiu.
– Nuo ko prasideda parodos pasakojimas, jei atsisakėte tradicinio retrospektyvos įvado – pirmųjų kūrinių salės?
M.S.: Pradedame nuo įžangos, kurioje pristatomas tapytojas Š.Sauka ir jo herojus – žmogus su Saukos veidu. Jie pristatomi kaip dvi skirtingos asmenybės, o ne kaip menininkas ir jo autoportretas.
Tapytojo sukurtas „žmogus su Saukos veidu“ gali būti aktorius, kuris skirtinguose paveiksluose vaidina skirtingus vaidmenis. Tačiau tai gali būti ir Saukos veido kaukė, kurią užsideda visai skirtingi veikėjai.
Tai ypač gerai matyti Kryžiaus kelio stočių paveiksluose, kuriuose ir Poncijus Pilotas, ir Kristus turi tą patį tapytojo veidą.
– Bandote atsiriboti nuo teorijų, kad Š.Sauka tapyboje kovoja su savo vidiniais demonais ir paveiksluose sprendžia savo psichologines problemas?
M.S.: Tai buvo mano pagrindinė misija – atmesti visus tuos šablonus, trukdančius normaliai žiūrėti į darbus.
Š.S.: Ir man nepatinka, kai man aiškinama, kad tapyba įveikiu savo demonus ir kompleksus. Kvaila normalią kūrybą vadinti terapija. Tai tiesiog darbas, o terapija užsiimama Vasaros gatvėje (psichiatrijos ligoninėje sostinės Vasaros gatvėje. – Red.).
– O kaip atsirado tie juvelyriškai ištapyti objektai? Daugumai jūsų kūrybos gerbėjų tai buvo tikra staigmena. Iki šiol šalia paveikslų rodydavote tik skulptūras, kurių dabar visai neliko. Nebenorite kurti trimatės tapybos?
Š.S.: Noras daryti didesnius trimačius dalykas yra iki šiol, bet sūnus Mykolas užėmė šią vietą. Skulptūras daro jis, tai man nedrąsu.
O tie stiklai atsiranda tuomet, kai norisi padovanoti ką nors draugams, bičiuliams ar giminėms. Tokį ištapytą stikliuką, jei jis tau nepatiks, gali nukišti kur nors toliau nuo akių. O štai paveikslą nešti dovanų – jau kiaulystė. Gal žmogui jis visai nepatinka, jis jo nenori.
M.S.: Man tie stiklo kūriniai pasirodė labai įdomūs. Be to, dar niekur nerodyti. Juk ne taip lengva surankioti juos parodai iš daugybės pažįstamų ir nepažįstamų žmonių.
* * *
Š.Saukos paveikslas puošia ir Prezidentūrą
Š.Sauka gimė 1958 m. Vilniuje. Jo tėvas – žymus literatūrologas, tautosakos tyrinėtojas D.Sauka (1929–2015). Jaunystę tapytojas praleido Vilniuje, tame pačiame kieme, kur prieš pusšimtį metų gyveno M.K.Čiurlionis.
1976–1983 m. studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) tapybą. Nuo 1989 m. buvo dailininkų ir dailės kritikų grupės „24“ narys. Būdamas vos 31 metų Š.Sauka pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. Ji 1989 m. jam skirta už diptiką „Žalgirio mūšis“ (sukurtą 1987 m.).
1994 m. tapytojas dalyvavo tarptautinėje San Paulo bienalėje Brazilijoje. 1998 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.
2008–2012 m. Š.Saukos sukurta monumentali drobė „Lietuvos tūkstantmetis“ jau keletą metų puošia vieną Prezidentūros rūmų salių.
Š.Saukos kūrinių yra įsigijęs Lietuvos dailės muziejus, Vilniaus dailės akademijos muziejus, privačios kolekcijos Lietuvoje ir užsienyje. 2001 m. išleistas solidus dailininko kūrybos albumas sukėlė didelį publikos susidomėjimą.
