Nida virto fotografijos sostine. Balsuokite už gražiausią vaizdą

Kaip ir ankstesnių, taip ir šio seminaro metu rengiamas konkursas „Fotografuojame Nidoje 2015“. Konkurse gali dalyvauti tik seminare akredituoti fotografai. Konkurso dalyviai turi pateikti ne mažiau kaip tris ir ne daugiau kaip penkias nuotraukas, sukurtas tik per šį seminarą (2015 m. rugsėjo 6–11 d.).

Fotografijos priimamos iki 2015 m. rugsėjo 11 d. 13 val. Konkursui pateiktas fotografijas vertins Lietuvos fotomenininkų sąjungos sudaryta tarptautinė vertinimo komisija. Geriausios nuotraukos bus paskelbtos 2015 m. rugsėjo 11-osios vakarą, jų autoriai pelnys specialius prizus. Generalinis seminaro rėmėjas SONY, kaip ir praeityje, pagrindiniam konkurso „Fotografuojame Nidoje 2015“ laimėtojui įsteigė prizą – fotoaparatą RX100IV. Tikimasi, jog nemažiau intriguojančiu taps ir kitas Lietuvos fotomenininkų sąjungos bei jos partnerio portalo lrytas.lt konkursas „Nida 2015 – fotomenininkų akimis“. Visi dalyviai kviečiami pateikti savo Neringos fotografijų dienoraštį www.lrytas.lt skaitytojams vertinti. Kiekvienas dalyvis galės įkelti į konkurso polapį mūsų portale neribotą skaičių nuotraukų. Daugiausiai lrytas.lt skaitytojų balsų surinkusių nuotraukų arba vienos nuotraukos autorius taps konkurso „Nida 2015 – fotomenininkų akimis“ laimėtoju ir bus apdovanotas vertingu prizu.

Jau penktus metus seminaro metu vyks vakariniai fotografijų rodymai „Nida OFF“. Džiugu, kad šiemet juos kuruoja nebe seminaro organizatoriai, o naujas kolektyvas. Jis parengė programą dviem „Nida OFF“ vakarams, kurie vyks antradienį ir ketvirtadienį (rugsėjo 8 ir 10 d.). „Nida OFF“ pagrindinis tikslas pristatyti tiek jaunus, tiek kūrybinę patirtį turinčius fotomenininkus, aktualizuojant naujas tendencijas Lietuvos fotografijoje. Tai, galima sakyti, pasivaikščiojimas fotografijos paribiais, pokalbiai, diskusijos neformalioje aplinkoje. „Nida OFF“ vyks bare „Tarp kitko“, įsikūrusiame viešbutyje „Linėja“.

Visada laukiamos „Portfolio peržiūros“. Norintys jose dalyvauti apie tai turėjo informuoti iki rugsėjo 2 d. elekironioniu paštu. „Portfolio peržiūros“ vyks rugsėjo 8–10 d. Joms bus galima pateikti iki dviejų serijų ne daugiau kaip po 30 nuotraukų. „Portfolio peržiūrose“ gali dalyvauti tik akredituoti seminaro dalyviai. Fotografijos leidinių mugėje autoriai turės galimybę pristatyti savo leidinius, jais prekiauti, mainyti ar dovanoti, dalinti autografus. Savo pastebėjimus iš Nidos, kur vyksta 38-asis fotomenininkų seminaras, kasdien mūsų portalo skaitytojams pateiks žurnalistas Povilas Sigitas Krivickas.

Pagal daugiametę tradiciją seminaro dalyvius sveikina Neringos miesto meras. Tai jau trečią kartą daro jaunasis ilgiausio Lietuvos miesto vadovas Darius Jasaitis. Jis kartu su Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininku Jonu Staseliu pasidžiaugė, kad Nida ir visa Neringa šiai savaitei išties vėl tampa tarptautine fotografijos sostine ir pasitarnaus mūsų fotomenininkams dar plačiau paskleisti po pasaulį šio unikalaus gamtos perlo grožį. Meras ir jį lydėjęs vicemeras Dovydas Mikelis, gavę seminaro akreditaciją, pažadėjo dalyvauti Kuršių nerijai skirtame fotokonkurse.

Šį seminarą jau galima drąsiai vadinti metine fotoakademija, kurią ir tiko pradėti Vilniaus dailės akademijos profesoriui Alvydui Lukiui. Jis skaitė pranešimą „Žvilgsnio geometrija“.

Pedagogas ir fotomenininkas prisipažįsta, kad per visą kūrybos laikotarpį keitėsi iš esmės jo požiūris į fotografiją. Alvydas Lukys kalbėjo: „Kai pasižiūriu, nuo ko pradėjau, tai dabar atrodo naivokai, nes man tada rūpėjo vaizdas kaip kažkoks paveikslas, kaip baigtinis daiktas. Dabar aš taip negalvoju. Vaizdas nėra baigtinis. Jis yra visą laiką kintantis – tai priklauso nuo suvokėjo, nuo jo patirties.“

Dėl to, pasak profesoriaus, labai svarbu kalbėti fotokalba – kitaip nepavadinsi – neveltui daugelis filosofų, mokslininkų, dirbusių su fotografuotu vaizdu, vartojo sąvokas photospeak arba photolanguage (fotošneka arba fotokalba). Fotokalba irgi turi tam tikrą gramatiką, be kurios yra palaida bala ir tiek.

Iš tikrųjų ne patys vaizdai, o vaizdų sekos turi tą gramatiką, nes kartais vaizdas gali būti blogai komponuotas, bet tam tikroje situacijoje tas nekomponuotas vaizdas gali būti intensyvesnis ir daugiau pasakantis, negu aiškiai sutvarkyta kompozicija, kuri gali būti visiškai neįdomi.

Vienas iš pirmųjų tas taisykles pradėjęs laužyti amerikietis Eaglestonas, su kuriuo susijęs terminas snapshot (momentinė nuotrauka) – tai lyg atsitiktiniu žvilgsniu pamatyta situacija. Jis atsisakė klasikinių komponavimo formų, bet tada susiformavo kita, „eaglestoniškoji“ kompozicija. Iš tikrųjų nėra tokio galutinio rezultato – štai jums tobula fotografija. Jeigu taip būtų, tai seniai visi tobulieji meno kūriniai būtų padaryti, niekas toliau nebesivystytų. Alvydas Lukys sako, jog Eaglestono teoriją jam puikiai paaiškino Vitas Luckus, kuris teigė labiau tikįs impulsyviu, nesukoncentruotu vaizdu, nei išlaižyta, išdailinta fotografija. Labai įdomus paaiškinimas – būtent per tikėjimą, nes mene dažnai yra tikėjimas, o ne kažkoks konkretus žinojimas.

Kiek kitokios nuomonės apie fotografijos esmę laikosi originalus kūrėjas Vitus Saloshanka. Jis nuo 2010-ųjų kuria ilgalaikius meno projektus naudodamas fotografiją. Kaip šaknis Baltarusijoje praradęs jos pilietis, jau tylika metų gyvenantis Vokietijoje, jis stengiasi įterpti asmeninį kultūrinį identitetą į savo kūrybą ir atspindėti šiandienos patirtis. Vitui Saloshankai yra įdomi socialinė ir kultūros tematika.

Pavyzdžiui, vienas iš paskutinių jo projektų „Didelės viltys“ yra apie Olimpinių žiemos žaidynių nematomas puses, tarp kurių yra Adlerio ir Sočio apylinkių socialinio peizažo kaita. „Nidoje pristatomas projektas „Kelionė Nemunu“ man yra didelis iššūkis“ – sako Vitus. Upė, trys šalys, sienos linija. Kelionė Nemunu nuo jo ištakų iki Baltijos jūros. Nežinomų vietų ir jų nepapasakotų istorijų paieška. Kultūrinio identiteto ieškojimas yra viena iš tos kelionės užduočių.

Vitus Saloshanka, gimė 1974 m. Minske. 2001-aisiais persikėlė į Vokietiją, kur gyvena iki šiol. Baigęs teisės studijas, netikėtai pasuko į fotografiją. 2009 m. baigė Taikomųjų mokslų Dortmundo Universitetą. Dar studijuodamas dalyvavo parodose Vokietijoje, Italijoje. Jo pirmojo autorinio fotoalbumo „Didelės viltys“ teminis projektas 2010-2013 metais buvo pristatytas parodose žinomuose fotografijos festivaliuose: Kaselyje, Paryžiuje, Amsterdame, Dortmunde, Helsinkyje, Malmėje, Tokijuje, Braitone, Dubline ir Arlyje.

Ne išorinis gamtos grožis ar paviršiaus blizgesys pirmiausia rūpi šiauliečiui fotomenininkui Aleksandrui Ostašenkovui, kuris šiame seminare pristatė savo jau daug metų kurtą seriją „Kitas krantas“. Sielos analizė šiam autoriui tapo vienintelė ir tikra egzistencijos prasmė, o kūryba, kaip savotiška to proceso antropologija, ̶ vieninteliu ir tikru objektu, vertu kančių ir paties gyvenimo.

Pragyventa ir išgyventa epocha, perleista per emocinę prigimtį ir patirtį, virsta žmogaus būsena, kaip reakcija į subjektyvias tiesas. Tai ‒ apgyvendintas egzistenciniame blyksnyje meditatyvus kalbėjimas apie žmogų, jo unikalumą ir nepakartojamumą. „Kitas krantas“ ‒ metafora, ženklas, gyvybės kaip reiškinio laike, žmogiškosios patirties ir sielos išklotinė.

„Tai suaugusi su tavimi būsena, tam tikras etapas tavyje ir laike, atspaudas, kurio negalėsi panaikinti. Viskas turi pradžią ir pabaigą. Tik Kitas Krantas, keliaujantis laiku, niekada nepriartėja. Tiesiasi begalybėn, Amžinybės link.“ Pasak šviesios atminties optinio meno kritiko Skirmanto Valiulio, kryžiai ženklina Aleksandro Ostašenkovo fotografiją, nes jie daug kur lydi ir mūsų gyvenimą: bažnyčiose, kapinėse, pakelėse, senolių kambariuose. Kartais jie mažyčiai, vos įžiūrimi, paskendę laiko rūke, bet tai vis tiek ženklas, kuris žymi šio menininko tylos pasaulį.

Čia pat ir paprasta išmintis – lyg raktas į „Kito kranto“ sielą: „Tik girdintis ir analizuojantis tylą jaučia ir patiria visą gyvenimo įvairovę“. Būdinga, kad pats fotografas geriausiai ir įvardija tos tylos fragmentus: „Važiuojant aplankyti tėvo kapo“, „Pasivaikščiojimas su savimi“,“Ilgai žiūrėjau į jūrą“.

Tokiu dienoraštiniu stiliumi A.Ostašenkovas bene labiausiai išsiskiria iš kitų savo kartos tyliųjų fotografų. A. Ostašenkovo „Kitame krante“ lyg ir nėra dabarties, nes kiekvienas motyvas yra praėjusi akimirka, diena, metų virtinė.