Trylikos romanų, detektyvinių apysakų, novelių ir vienaveiksmių pjesių autorius klaipėdietis J.Šikšnelis bibliotekos galerijoje „13L“ eksponuoja tik menką dalį savo skulptūrų, sukurtų daugiau kaip per dvidešimt metų. Daugelis jų pasklidusios po visą Lietuvą, puošia antkapinius paminklus.
Iš Švendubrės kilęs autorius sakė mėginęs suskaičiuoti visas iš akmens ir medžio išskaptuotas savo skulptūras, bet vėliau nuleido rankas: „Nemažai jų iškeliavo į JAV, Rusiją, Lenkiją, pražuvo Vengrijoje. Kai kurios mano skulptūros dabar eksponuojamos Lenkijoje, Balstogės vaivadijos bibliotekose.“
J.Šikšnelis autoryste dalijasi su gamta, išauginusia medžius, sukūrusia ir akmenis: „Juos pastebėjęs ieškau užuominų, padedančių tęsti visagalės gamtos pradėtą darbą, – pašalinu tai, kas man atrodo nereikalinga. Šitaip atsiranda darbai, kuriuos nenoriai vadinu skulptūromis. Iš esmės tai bėgimas nuo tamsos savo sieloje, žmogiškas noras apsivalyti nuo kasdienybės dulkių lekiant į nebūtį.“
Ką tik paminėjęs 65 metų sukaktį menininkas tvirtina, kad jam kur kas daugiau džiaugsmo suteikia ne galutiniai rezultatai, o pats kūrybos procesas, kai nuo kalto kirčių skylantis akmuo keičia pirmines formas. Kūrėjui malonus dirbtuvėje sklindantis ąžuolo ir liepos drožlių aromatas.
Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos vadovas J.Šikšnelis prisipažįsta, jog kartais jį apninka prieštaringi jausmai: „Skulptūros aižės, trūnys, kol virs plėnimis. Neparašytos knygos uždus sąmonės ir pasąmonės įsčiose, o jau išleistos – nuguls į saugyklas, dulkės knygynų lentynose, nes norintys jas įsigyti ir perskaityti stokos pinigų. Nykstant fiziniam kūrinio būviui, ore sklaidosi tik jo dvasinė išraiška.“
Ta proga parodos autorius netgi prisiminė mitologinio didvyrio Sizifo triūsą: „Kartais menininkų kūryba primena bergždžias šio darbštaus, niekada nepailstančio graikų herojaus pastangas. Ritiname savo akmenį į viršūnę iš anksto susitaikę su mintimi, kad jis vėl nuslinks atgal.“
Tačiau ne visada J.Šikšnelio mintys ir jo darbai dvelkia egzistenciniu grauduliu – jis moka pašmaikštauti, ironiškai pažvelgti į save ir aplinką.
Prieš keletą metų kitoje parodoje J.Šikšnelis pristatė iš šakoto liepos kamieno išskobtą žinomo, bet niekam iki tol neregėto literato Raido Dubrės biustą. Paaiškėjo, kad šios skulptūros autorius ir jo pavaizduotas personažas yra tas pats asmuo (savo beletristiką J.Šikšnelis anksčiau ilgai dangstydavo Raido Dubrės pseudonimu).
Iš tikrųjų ne kažkokio R.Dubrės, o klaipėdiečio J.Šikšnelio romanas „Kryžiau žalio medžio“ buvo įvertintas Ievos Simonaitytės ir Žemaitės literatūrinėmis premijomis. Gerų atsiliepimų sulaukė ir pastaraisiais metais išleisti intriguojantys J.Šikšnelio istoriniai romanai („Įvykių horizontas“, „Banga atgal negrįžta“).
Parodoje nubloškęs drobulę nuo siurrealistinio detektyvų rašytojo Raido Dubrės biusto J.Šikšnelis tada nusimetė ir savo literatūrinę kaukę – neegzistuojantis jo antrininkas išnyko iš lietuvių prozos padangės.
