Prieš keliolika metų išsiaiškinome, kad tai nėra istorijos pabaiga: prie Mėnulio ašigalių kraterių gelmėse aptikta vandens ledo požymių. Tų kraterių dugno niekada neapšviečia Saulė, tad ten labai šalta ir nekeista, kad gali susikaupti vandens ledo klodai. Bet, pasirodo, vandens ledas net ir apšviestose vietose nyksta ne taip jau greitai – gali išlikti net tūkstančius metų.
Tokią išvadą mokslininkai daro remdamiesi „Moon Mineralogy Mapper“ (M3) – spektrografo, kuriuo Mėnulio paviršių 2008–2009 metais fotografavo Indijos zondas „Chandrayaan-1“ – duomenimis.
Infraraudonųjų spindulių ruože matyti vandens ir hidroksilo (OH molekulės) linijos – jos atsiranda, nes šie junginiai sugeria specifinių bangos ilgių Saulės spindulius, o likusius atspindi.
Išnagrinėję, kur linijos stipresnės ir silpnesnės, o kur jų nėra visai, tyrimo autoriai palygino šį pasiskirstymą su Menulio paviršiaus struktūromis. Taip jie nustatė, kad vandens neretai yra krateriuose ir netoli aplink juos, o hidroksilo – beveik visur, tačiau taip pat gausiau prie kraterių.
Paaiškinti tokį pasiskirstymą galima tokiu scenarijumi: vandens ledo yra negiliai po Mėnulio paviršiumi, o asteroidai, išmušdami kraterius, atidengia ledu praturtintą medžiagą ir išmeta ją į šalis. Tada, per tūkstančius ar net milijonus metų, ledas nyksta, nes Saulės spinduliai suardo vandens molekules ir paverčia jas hidroksilu. Be to, hidroksilas gali formuotis ir tada, kai Saulės vėjo protonai susiduria su deguonies atomais įvairiuose paviršiaus mineraluose.
Šie rezultatai padės tiek aiškinantis Mėnulio savybių raidą, tiek planuojant astronautų misijas. Nors pastarosios kol kas taikosi į pietinį palydovo ašigalį, ilgesnėje perspektyvoje, aišku, svarstomi ir plačiau pasklidusius tyrimų stočių bei gyvenviečių tinklus.
Tyrimo rezultatai publikuojami „The Planetary Science Journal“.
