„Tyrimas: nustatyta, kad netikėtas gėrimas padeda atvėsti“ – („Daily Express“).
„Šis labai netikėtas gėrimas iš tikrųjų atvėsins jus per karščius“ – („Cosmopolitan“)
„Ar karšti gėrimai per karščius atvėsina“? – („Metro“)
„Kaip užmigti per karščius: atvėskite siurbčiodami karštą gėrimą“ – („Daily Express“, dar kartą)
„Nuostabus daktaro Amiro patarimas, kaip šiandien išlikti vėsiems – gerkite mėgstamiausią šalyje karštą gėrimą“ („Daily Express“, trečią kartą).
Iš kur kilo ši prieštaringai skambanti idėja? Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip „senolių patarimai“ ir „tai, ką jums pasakytų močiutė“, tačiau pastaruoju metu ši idėja išpopuliarėjo dėl vieno mokslinio tyrimo, 2012 m. paskelbto žurnale „Smithsonian“ – nes beveik visuose pirmiau nurodytuose straipsniuose pateikiama nuoroda į „Smithsonian“ straipsnį ir jame esantį interviu su (tuometiniu) Otavos (kanada) universiteto tyrėju Ollie Jay:
„...karštas gėrimas gali jus atvėsinti, bet tik tam tikromis aplinkybėmis. Jei geriate karštą gėrimą, jūsų kūne lieka mažiau šilumos, nes prakaitas, susidaręs geriant karštą gėrimą, garuoja ir vėsina kūną“, – teigė O.Jay.
Kaip tai veikia? „Nustatėme, kad išgėrus karšto gėrimo, iš tikrųjų neproporcingai padidėja išskiriamo prakaito kiekis, – pasakojo O.Jay. – Karštas gėrimas yra karštesnis už jūsų kūno temperatūrą, todėl jūs pridedate šilumos kūnui, bet prakaitavimo kiekis – jei visas prakaitas gali išgaruoti – daugiau nei kompensuoja skysčio pridėtą šilumą“.
Taigi, čia jau turime vieną „jei“: prakaitas vėsina, JEI visas gali išgaruoti. Tačiau jei aplink tvyroja drėgmė didelė arba dėvite per daug drabužių ir prakaitas negali taip lengvai išgaruoti, puodelis karštos arbatos nebus labai naudingas.
Pažvelkime į aptariamą tyrimą. Devyni „iki pusės nuogi“ vyrai 75 minutes mynė treniruoklį šiltoje patalpoje (24 °C), o jų kūno temperatūra buvo matuojama stemplėje (per zondą nosyje) ir tiesiojoje žarnoje. Jie buvo prijungti prie kalorimetro, kuris pagal sunaudojamo deguonies ir iškvepiamo anglies dioksido kiekį apskaičiavo, kiek jie pagamina šilumos. Bandomieji taip pat buvo pasverti labai tiksliomis svarstyklėmis, kad būtų galima išmatuoti išskirto prakaito kiekį.
Prieš pat treniruotę ir kelis kartus treniruotės metu bandomiesiems buvo duotas kontroliuojamas vandens kiekis, kuris per visą eksperimentą siekė šiek tiek mažiau nei litrą ir buvo įvairios temperatūros: 1,5 °C, 10 °C, 37 °C ir 50 °C. Kiekvienas dalyvis atliko keturis treniruočių seansus, jų metu išgerdamas skirtingos temperatūros vandens.
Iškart galima atkreipti dėmesį į keletą dalykų: tik devyni, tik vyrai, mankštinosi gana ilgai, ne itin karštoje patalpoje ir greitai gėrė vandenį – o ne gurkšnojo arbatą. Taip pat į juos buvo nukreiptas didelis ventiliatorius, padedantis išgarinti prakaitą. Tai tik keli skirtumai tarp šio eksperimento aplinkos bei sąlygų ir vidutinio žmogaus situacijos per karščio bangą.
Svarbiausias straipsnyje pateikiamas rezultatas yra tas, kad šilumos kaupimas (matuojamas kalorimetru) buvo mažesnis, kai dalyviai gėrė 50 °C temperatūros vandenį, palyginus su vėsesnės temperatūros vandeniu. Kaip O.Jay paaiškino aukščiau pateiktoje citatoje, jis mano, kad taip atsitiko dėl papildomo prakaitavimo – ir iš tiesų, tyrimas nustatė, kad vartojant karštesnius gėrimus buvo išskiriama daugiau prakaito.
Bet yra viena komplikacija: nors kalorimetrijos duomenimis mokslininkai nustatė anksčiau minėtus rezultatus, tiesiosios žarnos termometro duomenimis buvo nustatyta priešingai: karštesni gėrimai reiškė didesnį šilumos kaupimą. Tačiau mokslininkai teigia, kad termometrinis metodas nėra toks geras kaip kalorimetrinis ir ne taip gerai atspindi bendrą viso kūno šilumos kaupimą.
Tad apibendrinant, visi „norėdami atvėsti, gerkite karštą arbatą“ patarimai grindžiami tyrimu, kuriame vyrai mindami treniruoklį gėrė 50 °C temperatūros vandenį. Ir taip yra todėl, kad šiais tyrimais nebuvo siekta patikrinti, ar išgerdamas puodelį karštos arbatos, vidutinis žmogus karštą dieną atvės. Tai – moksliniai sporto tyrimai, kuriais buvo siekiama suprasti, ką sportininkai turėtų daryti, kad išlaikytų ar pagerintų savo rezultatus arba įgytų pranašumą prieš varžovus. Štai ką O.Jay rašo apžvalginio straipsnio pabaigoje:
„...šalto vandens ir sumalto ledo vartojimas gali būti rekomenduojamas sportininkų vėsinimuisi per pratybas karštoje, drėgnoje ir nevėdinamoje aplinkoje – bet ne šiltoje, sausoje ir vėjuotoje aplinkoje. Kitomis sąlygomis sportininkai turėtų gerti tokios temperatūros skysčius, kokios jiems jie yra skaniausi, ir todėl geriausiai palaiko hidratacinę būklę“.
O.Jay ir jo kolegos žurnale „The Lancet“ taip pat paskelbė straipsnį apie tai, ką vidutiniam žmogui reikėtų pasakyti apie tai, kaip išlikti vėsiam per karščio bangą. Jame akivaizdžiai nėra patarimo „užsikaisti virdulį“. Taip, trumpai užsimenama apie tai, kad šaltesni gėrimai mažina prakaitavimą, tačiau mokslininkas sako ir štai ką:
„Gėrimų temperatūra, jei jie geriami, kai žmogus jau pradeda prakaituoti, neturi įtakos kūno temperatūrai“.
Tad apibendrinant – mokslininkai nesako, kad karšti gėrimai karščio bangos metu yra geriausias dalykas. Tai atrodo įdomus, bet nepakankamai ištirtas žmogaus fiziologijos aspektas, todėl neturėtų būti skelbiamas dešimtyse naujienų straipsnių kiekvienais metais.
